Coco Chanel. Kodėl ji niekada neišeis iš mados

Feisbuke žadėjau, kad pirmas įrašas šiame bloge bus apie Coco Chanel. Visų pirma todėl, kad esu dėl jos lengvai pamišusi ir nesu tikra, kad neišleisčiau visų santaupų „2.55“ rankinei ar firminiam vintažiniam tvido švarkeliui su šilko pamušalo apačioje įsiūta grandinėle, tempiančia švarkelį žemyn, kad drabužis tobulai kristų ir puikiai priglustų. Na, tiesiog nėra tokios asmenybės, kuri jai prilygtų. Ir kitų daiktų, kurių moterys norėtų labiau (dar 1915 metais žurnalas „Harper’s Bazaar“ rašė: „Moteris, kuri savo garderobe neturi nė vieno Chanel daikto, yra beviltiškai atsilikusi nuo mados“). Viskas, kas susiję su Gabrielle Chanel vardu, man be galo įdomu.

Pasakojau, kad šios Kalėdos buvo labai „šaneliškos“: prieš pat šventes „prisišaukiau“ pudrinius kvepalus „Chanel No 19 Poudré“, kurių labai norėjau (aišku, ne vintažinė versija, bet…), ir tris naujas knygas apie legendinę mados asmenybę: likus porai dienų iki Kalėdų gavau siuntinį – Justine Picardie „Coco Chanel. The Legend and the Life“ (originalo kalba), kiek anksčiau bandžiau skaityti lietuvišką leidimą. O prieš pat Kalėdas netikėtai gavau dovanų ir trečiąją knygą (albumą) apie Coco Chanel. Sausį knygynuose aptikau ir Tilar J. Mazzeo knygą „Chanel No 5 paslaptis. Išsami garsiausių pasaulio kvepalų istorija“, kurią irgi su malonumu perskaičiau ir žūtbūt įsigeidžiau tikrų vintažinių „Chanel No 5“, kurių uncija (28,35 g) man atsieitų daugiau kaip 1200 litų (čia geriausiu atveju, jeigu labai labai pasisektų).

Tai štai – šis įrašas yra mano pa(si)aiškinimas, kodėl man taip patinka ši asmenybė, ir kuo toks neblėstantis yra jos žavesys net ir šiandien. Sąžiningai sakau, jį (įrašą, ne žavesį) savyje nešiojausi nuo pat Kalėdų, kai tik gavau dovanų šį blogą, o pradėjau jį „rašyti“ sausiui gerokai įsibėgėjus, 2 val. 38 min. ryto (pažiūrėjau į laikrodį) – atmerktomis akimis, ir supratau, kad jau nebeužmigsiu. Šiek tiek po keturių įsijungiau kompiuterį.

Apie jokią kitą mados pasaulio asmenybę nėra prikurta tiek legendų, kiek jų yra apie Coco Chanel. Ji pati mokėjo meistriškai kurti savo legendą: kai kuriuos biografijos faktus taip pagražindavo, kad net artimiausi draugai nesuprasdavo, ji kalba rimtai ar vėjus. Kaip paaiškėjo, ji slėpė netgi savo amžių. Ir nė už ką gyvenime nebūtų prisipažinusi, kad tėvas ją paliko. „Ji išgalvojo viską – šeimą, biografiją, gimimo datą ir netgi vardą“, – apie Coco Chanel yra pasakęs Salvadoras Dali. Tačiau juk paslaptys visuomet traukia, tiesa?

Gabrielle Chanel dėvėjo stiprios, nepalaužiamos, be galo savimi pasitikinčios emancipuotos moters kaukę, ir ši jai labai tiko. O iš tiesų jautėsi (ir buvo) labai vieniša, nemėgo nepažįstamų žmonių, vakarėlių, kuriuose dažniausiai nuobodžiaudavo (jų nemėgo dar ir todėl, kad mėgdavo eiti anksti gultis), tuščio bendravimo, o nuo klienčių net slėpdavosi spintoje (šį faktą radau Henry Gidel knygoje rusų kalba, kurią skaičiau vasarą, ir kažkodėl juo tikiu – ji tikrai galėjo taip pasielgti).

Man patinka, kaip ji išdrįsdavo elgtis, ir tuo žaviuosi (turbūt todėl, kad ir pati norėčiau pagaliau išdrįsti elgtis taip, kaip noriu, o ne kaip „reikia“ ar kaip iš manęs tikisi aplinkiniai). Tik ji galėjo sugalvoti po keturiolikos vienatvėje ir užmarštyje praleistų metų 71-erių grįžti į mados pasaulį, vėl atidaryti mados namus, pristatyti kolekciją ir po triuškinamos nesėkmės aukštai iškėlusi galvą pasakyti: „Aš jiems dar parodysiu. Mes pradėsime viską nuo pradžių…“

Be to, ji turėjo neprilygstamą humoro jausmą ir buvo kandaus žodžio meistrė (negaliu nesižavėti tuo, kaip ji bendraudavo su žurnalistais: „Kiek Jums metų?“ – kartą jos paklausė amerikiečių žurnalistas. – „Šimtas.“ – „O tiksliau?“ – „Tai priklauso nuo aplinkybių ir žmonių, su kuriais man tenka bendrauti. Kai nuobodžiauju, jaučiuosi labai sena, ir kadangi su jumis man labai nuobodu, po penkių minučių man sukaks tūkstantis metų.“ Arba dar: „Ką valgote?“ – „Vieną gardeniją pusryčiams, rožę – vakarienei.“). Kalbėdama mėgdavo gestikuliuoti viena ranka, kitą laikydavo kišenėje. Žodžius berdavo greitai, buvo šneki ir gyvybinga kaip genys, be to, garsiai juokdavosi.

Coco Chanel mokėjo palaikyti pokalbį. Įdomiausia, kad bendrą kalbą ji rasdavo ir su dailininkais, ir su rašytojais, ir su muzikantais, ir su politikais (Winstonas Churchillis buvo jos bičiulis, o Westminsterio hercogas – meilužis), mokėjo meistriškai už nosies vedžioti vyrus. Turint omenyje, kad iki 30 metų ji skaitė beveik vien tik pigius meilės romanus, ši detalė, švelniai tariant, stulbina. Gerbiu Chanel ir už tai, kad tą bevertę lektūrą metė į šoną ir ėmė skaityti tikras knygas (mėgstamiausia Coco Chanel knyga buvo Emily Brontë „Vėtrų kalnas“; ši smulkmena mane labai pradžiugino, nes „Vėtrų kalnas“ patinka ir man) ir sukaupė milžinišką biblioteką. Mėgo skaityti madų žurnalus ir ką tik išėjusius romanus, levandų kvapą ir vandenyną. (Aš kolekcionuoju iš įvairių pasaulio šalių par(si)vežtus ar draugų man dovanotus „Vogue“, mėgstu reguliariai susipažinti su knygynų naujienomis, kvepinuosi levandų tualetiniu vandeniu ir negaliu gyventi be jūros.)

Mane absoliučiai žavi jos požiūris. Coco Chanel mintys apie madą, stilių, moteriškumą, grožį seniai tapo auksinėmis. Jas Madmuazelė rašydavo į dienoraštį. Man labiausiai patinkančios yra šios: „kiekviena moteris yra tokio amžiaus, kokio ji nusipelnė“ (tą patį ji mano ir apie vyrus: moteris gauna tokį vyrą, kokio nusipelnė), „moterys neturi draugų. Jas arba myli, arba ne“, „moteris, avinti gerais batais, niekada nebus bjauri“, „kopija – meilės esmė“, „interjeras yra tikras sielos atspindys“, „knygos yra geriausi mano draugai“, „mes mylime žmones tik dėl jų trūkumų“, o mano vyras vienareikšmiškai pritartų jos žodžiams, kad „moteris turi kvepėti kaip moteris, o ne kaip rožė“ (dauguma vyrų kažkodėl nemėgsta rožių kvapo (žinau, kad natūralius nišinius kvepalus kuriantis Aistis Mickevičius man paprieštarautų) – mano vyras viską, kas nors kiek atsiduoda rožėmis, vadina „bobučių kvepalais“, tiesa, kartą taip pavadino ir našlaičių kvapųjį vandenį :)).

Pačios Chanel uoslė buvo neįtikimai jautri. Gal tai literatūrinė parabolė, tačiau net Justine Picardie, laikoma autoritetingiausia C. Chanel biografijos autore, rašo, kad, įkvėpusi jai dovanotų gėlių aromato, Madmuazelė galėjo pasakyti, kuo kvepėjo tas gėles skynusio žmogaus rankos. Turbūt nereikia stebėtis, kad mėgstamiausios Coco Chanel gėlės buvo kamelijos – visiškai bekvapės. Jautri jos nosis negalėjo pakęsti nešvaros ar, neduokdie, prakaito kvapo (yra išlikusi tokia Coco Chanel mintis: „Mane visados mokė, kad kai kas nors tavęs kažko prašo, geriausia būti švariai“). O nešvarių plaukų „aromatas“ ją galėjo privesti prie isterijos. Biografai linkę manyti, kad dėl šios švarių plaukų manijos „kaltas“ Gabrielle tėvas, kuris net kelis kartus per dieną mergaitės klausdavęs, kada ši trinkusi plaukus… (Dar vienas pavyzdys, kokių pėdsakų gyvenime gali palikti neatsargus tėvų elgesys su atžalomis vaikystėje.)

Ji buvo daug kuo unikali, o jos gyvenime pasitaikė daug paradoksų ir keistų sutapimų. Coco Chanel tapo garsiausia dizainere, tačiau visai nemokėjo piešti ir nėra palikusi nė vieno savo modelio eskizo. Be to, ji niekada nesiūdavo, nes… nemokėjo to daryti! Užtat uoliai darbavosi žirklėmis. Šių stebuklingų įrankių ji turėjo 7 (keista, kad ne penkis, nes „5“ buvo laimingas Coco Chanel skaičius, kurį ji laikė magišku. Ne veltui Chanel kūryboje dominuoja penkiakampių žvaigždžių motyvas, „penktu numeriu“ ji pavadino garsiausius savo kvepalus, penktą mėnesio dieną rengdavo madų pristatymus, ir t. t.): kai Gabrielle Chanel įžengdavo pro mados namų duris, asistentė tarsi apdovanojimą ant kaklo pakabindavo mėgstamiausias Madmuazelės žirkles, kabančias ant ilgo balto dirželio; kita žirklių pora visada būdavo netoliese; sidabrinės ir paauksuotos – jos apartamentuose, o viešbučio „Ritz“ numeryje jos būdavo išdėliojamos eilute ant tualetinio stalelio; dar vienos žirklės gulėdavo ant baltos paprastos staltiesės po ikona, kurią jai padovanojo Igoris Stravinskis, ant mažo staliuko prie lovos. Nors ne kartą lunatikuodama sukeldavo pavojų savo sveikatai ir net gyvybei, ji nė už ką nesutiko, kad žirklės iš jos būtų paimtos.

Likimo ironija, tačiau prieglaudoje nekenčiamiausias Gabrielle užsiėmimas buvo siuvimas (jai tekdavo nuolat taisyti siuvinius, pradėti darbą iš naujo, ji dažnai pamesdavo adatas). O vienai geriausių verslininkių sunkiai sekėsi dar ir skaičiuoti. Svarbiausias principas, kuriuo vadovaudavosi versle, – tai niekada niekam nesijausti skolingai (tiesa, nuosavą butiką ji įkūrė ne be pagalbos, tačiau pinigų verslo pradžiai davusiam mylimajam ji vėliau viską atidavė iki paskutinio franko, kad galėtų jaustis laisva ir nepriklausoma). Ji buvo be galo išdidi: kartą per bortą švystelėjo Westminsterio hercogo jai padovanotą deimantų vėrinį, pareiškusi, kad yra nenuperkama.

Tačiau bene svarbiausias dalykas – Madmuazelė iš tikrųjų buvo mados novatorė, išdrįsusi pasiūlyti moterims tai, kas patiko jai pačiai, ir nesukdavo galvos, ar tai gali būti madinga (štai kas yra stilius!). Ji dėvėjo jojiko kelnes, jūreivišką palaidinę, nešiojo šiaudinę skrybėlę, ir jai buvo nusispjaut, ką apie ją galvoja kiti. „Mano rengimosi maniera ir stilius kėlė aplinkinių pajuoką, tačiau tai ir buvo mano sėkmės paslaptis – aš atrodžiau ne taip, kaip visi“, – sakė C. Chanel. Ji už nieką nenorėjo būti panaši į kitus – tik išsiskirti. Drąsiai laužydavo taisykles ir kurdavo naujas.

Ji nebijojo išsišokti. To meto madingiausius kvepalus – Aimé Guerlaino „L’Heure Bleu“ – vadino senamadiškais ir pernelyg jausmingais kvepalais, o kaip atsaką sukūrė legendinius „Chanel No 5“, populiariausius ir labiausiai perkamus kvepalus iki šių dienų, kurie nebuvo panašūs į jokius kitus kvepalus, ir būtent tai lėmė šio aromato sėkmę. Coco Chanel troško sukurti ekstravagantiškiausius kvepalus pasaulyje, ir, manau, jai tai pavyko. (Ji nedvejojo ir tada, kai reikėjo išrinkti kvepalams pavadinimą. „Numeris penki. Taip juos ir pavadinkime. Pats paprasčiausias ir bus pats geriausias“, – sakė ji „Chanel No 5“ kūrėjui Ernestui Beaux. Šis abejojo, ar Madmuazelė elgiasi teisingai: „Tačiau juk niekas taip nedarė!“ – bandė atkalbinėti. „Būtent! – tai dar labiau pakurstė G. Chanel, – Tai išskirs mano kvepalus iš kitų.“) Apie to meto kino dievaitę Gretą Garbo ji pasakė: „Greta Garbo – geriausia aktorė, kokia tik kada nors vaidino kino istorijoje, – yra prasčiausiai besirengianti moteris pasaulyje.“ Ji nusirėžė plaukus ir, sukurpusi istoriją apie tai, kaip plaukus jai neva nudeginęs sprogęs dujinis vandens šildymo katilas, privertė moteris masiškai kirptis plaukus (Coco Chanel nekentė ilgų moteriškų šukuosenų, todėl – manikiūrinėmis žirklėmis! – kėsindavosi net į savo modelių plaukus, sugebėjo nurėžti kasas net arogantiškajai kino žvaigždei Katharine Hepburn, be to, pati prieš kiekvieną pristatymą tomis pačiomis manikiūrinėmis žirklutėmis pasitrumpindavo plaukus – tai buvo jos šventas ritualas), nors tuo metu toks grožio pokytis buvo neįsivaizduojamas ir laikomas mažų mažiausiai drastiškas – moterys turėjo sėdėti prie puodų ir rūpintis šeima, o ne savo tualetais. Pati Coco irgi neatitiko tuomečių grožio kanonų: ji buvo liesutė (tačiau savo liesumu be galo didžiavosi ir siekė visuomet atrodyti taip, kaip aštuoniolikos), liemens apimtis nesiekė 50 cm, valgė ji ne daugiau už kanarėlę, tačiau, nors ir jautėsi negraži, mokėjo savo trūkumus paversti privalumais. Kadangi pagal to laikotarpio „reikalavimus“ buvo per liesa, dauguma Chanel drabužių laisvai krisdavo, užmaskuodami šį „trūkumą“. Ji kruopščiai slėpė savo amžių, ir žurnalas „Vogue“ visada jaunatviškai atrodančią Coco Chanel paskelbė žinančią „amžinos jaunystės paslaptį“.

Coco Chanel ignoravo paprotį pristatant naują kolekciją paskutinį modelį išleisti vilkinčią vestuvinę suknelę, pareikšdama, kad jai „tokio cirko nereikia“. Todėl vestuvines sukneles kurdavo retai (tiksliau, jų yra sukūrusi tik keletą 4 dešimtmetyje), nes tikėjo, kad baltai vilki tik pabėgusios nuotakos arba paliktos moterys. Ji išdrįso Pauliui Poiret, didžiausiam savo priešui ir konkurentui, spjauti į barzdą (ne tiesiogine prasme, žinoma) ir pareikšti, kad ją pykina nuo karnavalinių spalvų, kurias jis įvedė į madą, jų neįmanoma pakęsti, ir ji būtinai visas moteris perrengs juodai. Kaip žinia, savo pažadą ji tesėjo: sukūrė amžina klasika tapusią mažą juodą krepdešino suknelę, laikomą modernios moters uniforma, įtvirtino madoje juodą spalvą (ji buvo juodos spalvos maniakė), „šanelišką“ elegancijos kodą – baltos ir juodos derinį, apie kurį ji sakė: „Juoda turi viską, balta taip pat. Šios spalvos išreiškia absoliutų grožį, tai tobula harmonija. Aprenk moterį baltai arba juodai, ir visi žiūrės tik į ją“ – bei judesių nevaržančius patogius drabužius („drabužio elegancija yra judesio laisvė“, – sakydavo C. Chanel). Moterys buvo jai dėkingos. O P. Poiret dienas baigė nuskurdęs, visų pamirštas ir greičiausiai gailėjosi savo kelyje sutikęs G. Chanel.

Beje, tapti garsia kutiurjė Chanel neketino – ji svajojo kurti skrybėles ir tapti modiste. Nuo skrybėlių, tiesa, jos karjera ir prasidėjo, kai 1910-aisiais Cambon gatvėje ji atidarė savo ateljė „Chanel modes“. Tačiau Coco Chanel nebijojo rizikuoti ir tapo garsiausia bei turtingiausia to meto moterimi. Žinoma, ne be pastangų: Madmuazelė buvo reikli ir sau, ir kitiems, dirbdavo iki išnaktų ir be poilsio dienų. „Kai nebeturi visiškai nieko, kai visi tave apleidžia ir jautiesi visiškai vieniša, kai kas tau vis dėlto lieka, tai – darbas“, – yra sakiusi G. Chanel. Ją erzindavo, kad sekmadieniais privalo suteikti savo darbuotojams išeiginę dieną. Beje, Coco Chanel mirė sekmadienį, savaitės dieną, kurios labiausiai nekentė. Tarp kitko, ji nekentė ir pravardės, kuria visą gyvenimą buvo vadinama – Coco.

Rašydama savo vardą ir pavardę, paraše ji palikdavo keistą tarpą, todėl Gabrielle Chanel vardas tapdavo skaitomas kaip Gabri elle Chanel, o tai, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „pati, tikroji Chanel“. Todėl manau, Coco Chanel neišeis iš mados. Nes prancūzės NIEKADA neišeina iš mados. Be to, apie kurią dar mados pasaulio asmenybę yra parašyta apie 60 knygų ir tai, tikiu, dar ne pabaiga.

Komantarai

koment.

6 thoughts on “Coco Chanel. Kodėl ji niekada neišeis iš mados”

  1. Astuki, sveika įstojusi i tinklaraštininkų gretas :)
    Miela malonu skaityti, ką parašei.
    Visi mes (arba dauguma) mūsų esam langvai dėl kažko pamišę ir tai nėra blogai :) Varikliukas, skatinantis domėtis vienu ar kitu savo pamišimo objektu, siektį tikslų, prisilaikyti idėjų, kuriomis vadovavosi dabar jau ikonomis (ir nebūtinai mados) tapę asmenybės :)
    Labai laukiu kitų Tavo įrašų :)

    1. Kristina, labai ačiū! Mintyse – dešimtys naujų įrašų, apie ikonas ir ne tik jas… Jausiuosi laiminga, jei kažkam bus malonu tai skaityti :). Lauksiu apsilankant!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *