Gulėčiau sau po figmedžiu…

Gal kelerius metus ši nuotrauka buvo mano kompiuterio ekrano užsklanda. Ją naudojau kaip drausminę priemonę – pažiūrėdavau ir praeidavo noras valgyti. Ilgą laiką ši smėlio laikrodžio figūra buvo mano grožio etalonas. (Atseit, jei jau taip atrodai, gyvenimą nugyvenai ne veltui.)

Šios vasaros atradimai

Buvusiam vyrui kažkada esu neapdairiai leptelėjus, kiek turėčiau sverti, kad jausčiausi laiminga. Po skyrybų per metus planas ėmė ir pavyko. Net nustebau pamačiusi skaičius. Ar pasijutau laimingesnė? Vargu bau. O dabar šiaip sau kartais atsiverčiu tą nuotrauką. Pamedituoju, ir tiek. Ir jaučiuosi gerai vien į ją žiūrėdama – ramina.

Rytoj, kaip vasaros prisiminimas, ji keliaus į raudonąją užrašų knygelę, kurioje kaupiasi kasdieniai džiaugsmai ir atradimai. Per vasarą jų šiek tiek susikaupė… Vis dėlto nusprendžiau leist visiems pailsėti ir kas mėnesį vasarą savo atradimų neaprašinėt – geriau vienu ypu apie vasaros džiaugsmus pakalbėt. O jei atvirai, truputį tingėjau, paskui netikėtai įsimylėjau… Šiandien pagaliau prisėdus man pirmą kartą gyvenime nepavyko sudėlioti koliažo. Žodžiu, palaida bala.

Pradėjau galvot, kad didžiausia gyvenimo laimė būtų gulėt sau ten, kur šilta, po figmedžiu, va tokia poza, kokia pavaizduota mano mėgstamam kadre. Sako, figmedžiai rojuje augo (antraip iš kur Adomas ir Ieva būtų gavę figos lapų gėdai prisidengti? Beje, ir man tie lapai dabar labai praverstų)… Aš būčiau nieko prieš, jei toje angelų karalystėje iš tiesų kvepėtų tokiu figų aromatu, kokį teko išbandyti šią vasarą. „The Body Shop“ „Voyage“ linijos aromatu „Italian Summer Fig“ su kolege svaigindavomės praktiškai kasdien, vis paskleisdamos kvapųjį debesį redakcijoje. Kurį laiką įkvėpimui sužadinti traukdavau ne kavos puodelį, o buteliuką šio kvapiojo vandens. Ne, negerdavau jo. Bet poveikis būdavo panašus. Labai simpatiškas ir šūkis bei reklaminis aromato plakatas. Vienas jų ragino bučiuotis prancūziškai, o kvepėti itališkai (aišku, figomis), kitas teigė, kad vasarą nereikia jokios (mažos) suknelės, nereikia jos apskritai – pakaks buteliuko šių kvepalų.

Kristina, miela mano, tu viena iš nedaugelio mano draugių, kuri turi kantrybės perskaityti mano tekstus iki galo. Vis ketinau tave nusivesti jų išbandyti, pastarąjį sykį išvis pasukom ne ta kryptimi, jei susiruoštume iki Kalėdų, gal dar spėtume. Aišku, „Diptyque“ figų ant tavo odos jie neperspjaus, bet gal dar galim prabėgusiai vasarai įprasmint pasidaryt sau tokią pramogą? O paskui, šalia, kavos? Arba figų lapų gėdai prisidengt, jei vakarėlis užsitęstų…

the-body-shop-italian-summer-fig-campaign-shot-2 m

Dar vieną „The Body Shop“ vasaros produktą mielai naudojau, kol sunaudojau. Pasakojau apie tai, jog mane šią vasarą apsėdo mėtos. Tai štai, „Virgin Mojito“ kūno šerbetas buvo tas dalykas, kuriuo dažniausiai piktnaudžiavau šią vasarą. Man labai patiko neįkyrus žaliųjų citrinų ir labiau juntamas mėtų aromatas. Šaldytuve ne visada būdavo pieno ar kiaušinių, bet šito kūno šerbeto – būtinai!

virgin-mojito-body-sorbet_l m

Netikėtai mano mėtų ir figų karalystėje ėmė želti dobilai. Paprastieji lietuviškieji. Tikru džiaugsmingu atradimu tapo „Margaritos“ rankų kremas su raudonaisiais dobilais. Kvepia kaip tikrų tikriausia dobilų pieva! Kremo tekstūra lengva, greit įsigeria, net nepajusdavau, kaip traukdavau ir traukdavau jį iš terbos…

Margarita_ranku_kremas_atkuriamasis_su _dobilais m

Kas dar naujo? Iš svaiginamo aukščio bloškiausi veidu į smėlį ir balą. O balose, kaip žinia, nėr patikimesnės avalynės už „Melissa“ guminius batelius. Kadangi balų šią vasarą labai daug nebuvo, maniškėms „Aranha 1979 VI“ žvejo basutėms (pirmasis jų modelis buvo išleistas dar 1979-aisiais) teko atlaikyt išbandymą karščiu ir nuolatinį kontaktą su mano pėdomis po aštuonias ar devynias valandas (o kartais ir daugiau, dargi einant). Guminukės laikėsi puikiai, vis dar kvepia saldainiais (laimė, kvepia ne tik batai, bet ir kojos, galėdavau iš jų ištraukti pėdas be jokios gėdos ar nepatogumo, nebent būdavo laikas atnaujinti pedikiūrą). Nė karto nenutrynė, neapvylė, nė sykio nepaslydau ant prekybos centro grindų. O dar jos tokios retro retro! Tiko praktiškai prie bet ko. Tad iš jų, galima sakyti, šią vasarą neišlindau. Ketinu, pasimovusi šilkines rožines „&Other Stories“ kojinaites, ir rugsėjį eiti žvejybon…

Šios vasaros atradimai

Jos gal net tiktų prie tos nuostabiosios Lauros Dailidėnienės kurtos suknelės, kurią skolinausi žurnalo „Moteris“ 95-mečio žurnalo kolektyvo fotosesijai. Ji viena unikaliausių ir įsimintiniausių mano šios vasaros patirčių. Iki tol tik per vestuves buvau patyrusi, kokį jausmą iš tikrųjų gali sukurti suknelė.

Šios vasaros atradimai

Įdomu, ar galima įsikalbėti ir kremų poveikį? Kartais žiūriu į veidrodį ir galvoju: gerai atrodau todėl, kad taip jaučiuosi, ar todėl, kad veidas pateptas brangiu kremu? Apie stebuklingąjį „Crème de la Mer“ žinojau tik tiek, kad jis veikia tiesiog stebuklingai ir nemažai kainuoja. Pastaroji aplinkybė lėmė, kad nustojau apie jį svajoti, kol su kolege nenuvykome pas Rasą Martens į svečius ir nepradėjome plepėti apie grožį. Žodis po žodžio išpešiau, kad odą ji drėkina tuo stebuklinguoju kremu su jūrų dumbliais. O dar po kurio laiko pasitaikė galimybė tą kremą išbandyti pačiai. Ot ir netikėk, kad svajonės pildosi! Pirmą kartą patyriau lengvą šoką, nes kremas stulbinamai priminė legendinį „Nivea“ tame mėlyname metaliniame indelyje. Net kvapas pasirodė labai panašus. Labai gaila, bet „Nivea“ man niekuomet nepatiko: kad ir kokia sausa buvo mano oda, jis man per riebus, ir viskas.

Panašios nuojautos mane kamavo ir pirmą kartą tepant „La Mer“ legendinį kremą (jį buvęs NASA astrofizikas Maxas Huberis sukūrė lygiai prieš penkiasdešimt metų, tiek metų jis vienas populiariausių kremų pasaulyje). Ačiūdie, sunki ir „tanki“ kremo tekstūra (čia ir yra visa paslaptis) tampa panaši į vandenį, jei 30 sekundžių pašildai jį tarp pirštų – tik tada kremo molekulės ir veikliosios medžiagos „atsipalaiduoja“ ir ima veikti.

Creme de la Mer

Sakau, stoviu prieš veidrodį ir nesuprantu, kas „kaltas“ dėl mano grožio. Juk net po figmedžiu negulėjau, tik po Kaukazo slyva!

Komantarai

koment.

2 thoughts on “Gulėčiau sau po figmedžiu…”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *