Viena mergina feisbuke taikliai pastebėjo: kiek knygų iš tų, kurias nusipirkote šiemet Knygų mugėje, liks neperskaityta? Panaši mintis sukosi ir mano galvoje, tik aš nedrįsau jos garsiai išsakyti – gal tik man neišeina tiek daug skaityti (gerokai mažiau, nei norėčiau, nei skaitydavau anksčiau). Taigi šiemet į Knygų mugę ėjau iš esmės dėl poros knygų (jas ir parsinešiau) ir vieno kalendoriaus, kurį labai norėjau pačiupinėti ir pati įsitikinti, ar jis toks puikus, kaip apie jį kalba. Kur kas įdomiau buvo šiaip pamaklinėti, nueiti į kelis pristatymus ir pagaudyt įkvėpimo.
Tiesa, kai prie šviečiančio stendo „Myliu knygą“ atsistojo mergina, rankose nuotraukai laikanti lyg plytas vieną ant kitos sukrautas knygas, truputį supavydėjau (ir beveik valandą ieškojau tos nuotraukos pagal įvairias grotažymes instagrame).
Šiaip ar taip, rezultatai viršijo mano lūkesčius: namo grįžau su tomis dviem knygomis po pažasčia, be to, neplanuotai, visai neplanuotai, pamačiau ir užsimaniau Ryčio Zemkausko „Tekstų keliaujantiems autobusais ir troleibusais“, dargi magaryčių gavau autoriaus parašą ir linkėjimą skaityti keliaujant.
Kad jis žinotų! Jo „Pasivaikščiojimus“, kad ir kaip neįtikimai skambėtų, aš skaičiau vaikštinėdama po Vingio parką (kažkur esu girdėjusi, kad eidami knygas skaito tik visiški frykai, arba knyga turi būt velniškai įdomi, man, ko gero, tinka abeji simptomai). Tai kažkaip ranka pati tiesėsi į lentyną su ta knyga, nors troleibusuose ir autobusuose skaityti beveik netenka – pirma, aš beveik visuomet vaikštau pėsčiomis, o antra, beveik niekad negaunu atsisėsti. Kai buvau studentė ir rytais iš Šeškinės važiuodavau į paskaitas, pačioje pirmoje stotelėje su manim visuomet įlipdavo mergina, ji visada turėdavo knygą ir visada skaitydavo ją stovėdama. Viena ranka prisilaikydavo, kita skaitydavo, net jei autobusas prisigrūsdavo žmonių. Iki šiol nesuprantu, kaip tai įmanoma.
Taigi knygų laimikiu šiemet nelabai galiu pasigirti. Užtat galiu pasigirti kitu dalyku – aš pati patekau į knygą!
Kai Aistis Mickevičius paprašė manęs atsakyti į keletą klausimų, nes rašo knygą apie kvepalus, mielai sutikau. Kai vieną dieną paprašė atsiųsti nuotrauką knygai, kiek sutrikau, bet nieko per daug neklausinėjau – reikia, tai reikia. O kai nusipirkusi Aisčio knygą „Kvepalai. Aromatų magija, arba olfaktorinės istorijos“ atsiverčiau 310 puslapį, negalėjau patikėt savo akimis – pamačiau save ir savo kvepalų penketuką!
Patekau tarp trylikos „žinomų lietuvių“, kurie, autoriaus nuomone, linkę į individualumą ir olfaktorines tapatybės paieškas. O taip, Aisti, geriau ir neapibūdinsi! Mano olfaktorinės tapatybės paieškos Maskvoje manęs vos neprivedė prie isterijos, kai, paliejus duty free parduotuvėje „Angel“, supratau, kad be šių kvepalų nebegalėsiu gyventi. O juk kažkada maniau, kad šie kvepalai – banalybių banalybė. Et voilà!
Grįžtant prie A. Mickevičiaus „Kvepalų“, poligrafiškai knyga išleista puikiai (gausiai iliustruota, atspausdinta ant storo pusiau blizgaus popieriaus, kuris, be kita ko, man dar ir dieviškai kvepia, todėl šią knygą, kaip ir kitas „mėgstamo kvapo“, jei jau neskaitau, tai bent uostau :)), ją pavadinčiau veikiau žinynu ar net savotišku kvepalų vadovėliu (elementoriumi?). Priešpaskutinis knygos skyrius pasakoja apie Aisčio parfumerinį kelią, o jei tenka nemažai keliauti, pagal Aisčio paskutinio skyriaus rekomendacijas galit kai kuriose šalyse susidaryti ir parfumerinį maršrutą – olfaktorinėms tapatybės paieškoms plėsti.
Eidama į pristatymą, mąsčiau, kad Aistis, pirmasis lietuvių autorius, išleidęs knygą apie parfumeriją lietuvių kalba, galėtų surengti ir vienintelį kvepiantį pristatymą, pavyzdžiui, iškvepinti konferencijų salę kokiu nors ypatingu aromatu, skatinančiu pirkti jo knygą (panašiai kaip Žanas Batistas Grenujis, tik Süskindo herojaus motyvai buvo šiek tiek kitokie). Gal man tik pasirodė, bet lyg ir užuodžiau ore vos vos tvyrančią lengvą citrusų gaivą…
Beje, toje knygoje tarp tų trylikos išrinktųjų yra ir juvelyrė Jurga Lago, šiemet Knygų mugėje irgi pristačiusi savo „pirmagimę“ knygą – penkerius metus rašytą kūrinį paaugliams „Lietaus žemė“. Vaikų literatūros žinovė ir centro atstovė Inga Mitunevičiūtė knygą pavadino Metų staigmena ir Metų naujiena. Ir kai išgirdau pirmus aktorės Aldonos Vilutytės įgarsintus šios knygos sakinius, nesuabejojau, kad knyga tikrai puiki – Jurga rašo labai pagauliu, gyvu, vaizdingu stiliumi, regis, puikiai pajuto, kaip sudominti jaunuolius (ir jų tėvus). Be to, ji baisi (visai ne ta prasme) perfekcionistė. O ir nuo XI amžiaus lietuvių nedaug tepažengėme, tik ginklus vienas prieš kitą naudojame kitokius… Nieko nuostabaus, kad čia tiek lyja.
Taigi čiupau dvi knygas, atstovėjau eilę prie autografų savo sūnui ir krikšto dukteriai, ir jau dabar rimtai svarstau galimybę vakare prieš miegą nuo pasakų apie Snieguolę ir septynis nykštukus arba Vilką ir ožiukus (jetau, nejau ir tų buvo septyni?) pereiti prie rimtesnės literatūros, t. y. „Lietaus žemės“ (iš tikrųjų pačiai labai smalsu, tuo pačiu ir aš perskaityčiau – kaip ten sakoma apie tą vieną šūvį ir du zuikius…).
Beje, pristatymo pabaigoje Jurga lyg tarpkitko paminėjo, kieno muziką grojo per pristatymą (ji man paliko didelį įspūdį). Autorės teigimu, „Vėjopatis“ patinka ir vaikams, ir paaugliams. Ir jai. Dabar jau ir man. (Per knygos pristatymą skambėjo ištraukos iš naujo albumo „Anafielas“.)
Nuo muzikinio kosmoso – prie visiško popierinio „kosmoso“. Tik popieriaus maniakas gali suprasti kitą popieriaus maniaką. Aistė ir Žydra iš „nOEMA paper house“, galima sakyti, įgyvendino mano svajonę, ir sukūrė pozityviai nuteikiančią ir labai prasmingą darbaknygę (tiksliau, tris jos variantus pagal skirtingus poreikius, man arčiausiai širdies buvo „Happy Agenda“) – skirtą ne konkretiems, o tavo metams (be jokių skaičiukų).
Svarbiausia, kad tie metai prasideda nuo meilės sau mėnesio. Kada nuspręsi, kad jau laikas pamilt save – tada ir atsiversi knygą.
Self-love is vital to your happiness. If you don’t feel good about yourselft, it is hard to feel good about anything.
Joje palikta užtektinai vietos užrašams (jei nori, gali planuotis susitikimus ar darbus), kiekviename puslapyje yra po įkvepiančią mintį. Visos citatos surinktos bendradarbiaujant su psichologais, kiekvieno mėnesio pradžioje yra specialiai šiai knygai žinomų žmonių (pvz., Ievos Narkutės, Leono Somovo, Mantvydo Leknicko, Kirko Trumano ir kt.), pasidalytų harmoningo gyvenimo receptų, atvirų istorijų ir įkvepiančių pasakojimų. Jei apie tai, kas parašyta, per dieną bent susimąstei, darbas su savimi nenuėjo veltui.
Today spend 30 minutes only for yourself. Do whatever you want – dance, read, play, sleep, go to the forest or just stay at home alone.
Knyga yra tokia, kokias labiausiai ir mėgstu: švari, minimalistinė, stilinga, apgalvotos visos smulkmenos (netgi tai, kaip puslapiuose išdėstytos mintys), maloni liesti (popierius padengtas medvilnės dulkėmis, kad rašyti būtų maloniau). Be to, popieriaus namų įkūrėjos, norėdamos parodyti deramą pagarbą knygai, sugalvojo joms specialius įdėklus – paminkštintus maišelius. Ji apsaugo knygą nuo to, kas nutinka su bet kokia užrašų knygele kasdien nešiojantis ją rankinėje. (Aš pati, naudodama apsaugoti kai kurias savo užrašų knygeles, nešiojuosi jas įdėtas į maišelius. (Kaip jau sakiau, tik popieriaus maniakas supras popieriaus maniaką.))
O štai kaip atrodė „nOEMA paper house“ stendas Knygų mugėje. (Ne veltui Aistė yra interjero dizainerė.)
@Noemapaperhouse
Va tokios ir jų knygos. Darbaknygės anglų kalba, kaina – 19 eurų. (Kartojuosi: tik popieriaus maniakas supras popieriaus maniaką :-).)
@ievabudri
Ir pabaigai – keli su knygomis (ne)susiję atradimai.
„Mint Vinetu“ įgyvendinta nuostabi idėja – „Aklas pasimatymas su knyga“.
@Kotrexo
Knygą (supakuotą į paprastą rudą popierių, perrištą virvele) renkiesi iš kelių užuominų, kurios užrašytos ant to paketo. Gaila, kad šią idėją pamačiau tik naršydama instagrame, kažkaip „Mint Vinetu“ stendo neužėjau, o labai gailiuosi, nes būčiau norėjusi į pasimatymą. Jei ne į tikrą, tai bent su knyga.
Ką pakabinsi? @mint_vinetu
Dar gaila, kad šis skaitytų knygų knygynas feisbuke neparašė, kad ieško savanorių knygoms pakuoti – būčiau mielai pasisiūliusi.
„Keistos knygos“ ir knygynas „Eureka!“ – šilčiausi ir daugiausia besišypsantys veidai. Gal kad leidžia visokias „keistas“ knygas? 🙂
Gražiausi atvirukai (ir mano svajonių Paryžius 1990 metų nuotraukos originalioje reprodukcijoje, kuriai, regis, tas baltas rėmas ant sienos svetainėje ir kabo) – prancūzų knygynėlyje.
Rusų rašytojos Marinos Stepnovos, šių metų mugės viešnios, nebuvau nei skaičiusi, nei apie ją girdėjusi. O dabar nekantrauju, kada pasiskolinsiu jos „Lazario moteris“. Jos susitikimui su skaitytojais vadovavusi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė eseistė Giedra Radvilavičiūtė ir jos gebėjimas juokauti visiškai rimtu veidu man nurovė stogą. O Agnė Pačekajė privertė juoktis balsu. Manau, dievas savo išrinktuosius apdovanoja puikiu humoro jausmu. Jo galėtų pavydėti pati Ksenija Sobčiak.
Šokoladas puikiai dera su avokadais – didysis kulinarinis atradimas, aptiktas pavasariui skirtame „Gero maisto dienoraštyje“. Jį dovanų su dedikacija įteikė mano herojė (ji svečiavosi mano blog’e rudenį) ir šio dienoraščio autorė Renata Ničajienė iš „Sezoninės virtuvės“. Ji net tokio žalumo, kaip knygos viršelio akcentai, suknelę rado! O lakuoti batukai, nepatikėsit, tokio atspalvio, kaip knygos fonas. Bet, vartydama didžiulio pasisekimo sulaukusio dienoraščio antrąją dalį, mąsčiau ne apie stilių, o apie tai, kad Renatai pavyko tai, ko nepavyko dar niekam – įkvėpti mane daugiau dėmesio skirti mitybai ir gerai savijautai, kuri, seniai aišku, labai susijusi su tuo, ką valgai. Geros savijautos receptų kiekvienai dienai idėja tiesiog geniali! O būdas paskatinti gaminti sveikiau kažkaip neerzina.
Dar parašau apie Jūratės Čerškutės lūpdažį, ir viskas. Iki šios Knygų mugės su šia apsiskaičiusia ir labai dailia literatūros kritike buvom tik feisbuko draugės – niekad nesimatėm. Pasiprašiau jai į draugus (kad ir labai drebėdama), kai viename savo rašinyje ji prisipažino žiūrinti „Midsomerio žmogžudystes“. Paskui kažkaip vis prasilenkdavom, o štai šitoj mugėj susitikom. Ji moderavo diskusiją, kurios paklausyti atėjau, ryškiai raudonomis lūpomis – iki šiol tas vaizdas stovi akyse. O kaip ji dėsto mintis, kaip artikuliuoja ir koks jos balso tembras! Kažkas feisbuke ją pavadino didžiausiu knygų mugės atradimu – negaliu nesutikti. Tikra žodžio ir minties virtuozė, ir dar mokanti apsieiti su raudonu lūpdažiu. Čerškute, esu Tavo gerbėja forever!
O dabar…
@etnodesign.lt
Laikas miegoti ne tik knygoms.
