Kaip ir kodėl aš tapau padavėja

„Labas, Astule, čia Česlovas. Kaip laikaisi?“ – „Laikausi.“ – „Klausyk, tu taip gerai perpratai mūsų vietą, žinai, ko mums reikia, gal gali parekomenduoti kokią mergaitę vasarai Šturmuose? Darbas velniškai sunkus, kojos pavargs, bet siela atsigaus.“ Ir viskas. Trenkė perkūnas. Aš supratau, kad noriu būti ta mergaitė.

Eglė, mano sesė, ir mudviejų dalia
Eglė, mano sesė, ir mudviejų dalia

Mano sielai verkiant reikėjo tokio poilsio. Viskas buvo taip susivėlę, o tuos mazgus labai reikėjo atraišioti. Rašymas ir mėgstamas darbas pradėjo nebeteikti pasitenkinimo, jaučiau, kad kasdien silpsta mano jėgos, – būtinai reikėjo sutvirtinti vidinius pastolius. Reikėjo pabėgimo plano, kad galėčiau į gyvenimą pažiūrėt truputį iš kito kampo – troškau sau įrodyti, kad man iš tikrųjų nieko netrūksta, reikia tik išsikuopti visokias šiukšles.

Kaip tik vienoje knygoje radau mintį, kad nuovargį geriausiai gydo dėmesio nukreipimas į kitus, kad tarnaudamas kitiems visada laimi daugiau negu leisdamas save aptarnauti. Aš labai norėjau patikrinti savo galimybių ribas. Niekada nesu dirbusi padavėjos darbo, bet visada jam teikiau ir teikiu didelę reikšmę. Iš kai kurių kelionių prisimenu net ne įspūdingas vietas, o ten dirbančius žmones. Kiek labai reikia peržengti per savo ego, kaip labai reikia mylėti žmones, kad galėtum šį darbą dirbti? Ar to įmanoma išmokti? Ar galėčiau būti gera padavėja, kurią žmonės įsimintų? Tokios maždaug buvo mintys, nusprendus vykti į Šturmus. Galima tai vadinti ir socialiniu eksperimentu, nes trumpam nusprendžiau pasimatuoti kitą profesiją. Ačiū mano redaktorei, kad leido pabandyti.

Galima tai vadinti ir socialiniu eksperimentu, nes trumpam nusprendžiau pasimatuoti kitą profesiją. Ačiū mano redaktorei, kad leido pabandyti

Trumpai: Šturmus atradau tik prieš metus, nuvykusi pas šiame kaimelyje Šilutės rajone restoraną ir viešbutį „Šturmų švyturys“ turinčius Astą ir Česlovą Žemaičius. Tąsyk man reikėjo atlikti užduotį žurnalui „Moteris“ ir parvežti iš ten medžiagą. Medžiagos užteko dviem numeriams, o patirtų įspūdžių ir išgyvenimų, štai… Labai gerai atsimenu, kaip tada galvojau, jog puiku būtų čia dirbti. Kažkas nugirdo šią mano mintį.

Restoranas įsikūręs ant marių kranto, nedideliame reto grožio uoste, iš kurio bet kada gali išeiti į marias, o iš jų į uostą ir į restoraną atplaukia ką tik sugautas žvejų laimikis. Toks nenutrūkstamas apytakos ratas. Kartais niekur nė eiti nereikia – sėdi sau ant akmenėlio ir žiūri į horizontą, o jame matyti mirusios kopos ir Pervalkos gabaliukas, tas gabaliukas giedrą dieną atrodydavo kaip ranka paduot. Kai pirmą kartą nuvažiavau į Šturmus ir pajutau vėją, aiškių aiškiausiai supratau, kad čia mano vieta. Tikiu, kad kiekvienas turime tokią, kurioje, kaip sakoma, siela dainuoja. Vieniems tokia vieta yra Paryžius, Balis, o man gera ten, pasaulio pakraštyje, Ventės rage.

Reikėjo pabėgimo plano, kad galėčiau į gyvenimą pažiūrėt truputį iš kito kampo

Gal tikrai nieko nevyksta veltui? Įsikibau į šitą mintį ir jos nepaleidau visą neilgą savo vasarą. Kiekvieną kitų ištartą mintį, atliktą veiksmą, savo pačios reakcijas stengiausi priimti kaip pamokas.

Į Šturmų kaimelį su Egle atvykome paskutinę birželio dieną, jau po vidurnakčio. Lijo didžiąją kelionės dalį, buvo tamsu, vietovės miškingos, – tikras Tvinpyksas. Akimirką net pasidingojo, į kokią galerą ir kurių velnių aš čia sumaniau… Eglė, pasirodo, buvo ta mistinė mergina, apie kurią man per jau gyvą mūsų su Česlovu pokalbį, kai jam išdėsčiau savo norą vykti į Šturmus, jis pasakojo. „Yra dar viena tokia mergina, jos istorija labai panaši į tavo. Aš norėčiau, kad jūs abi važiuotumėt“, – pasakė.

Kai po kelių pirmųjų dienų išsiaiškinome, kad abi atsivežėme ir slapta skaitome tą pačią knygą, tapo galutinai aišku, kad būsim draugės

Prieš pat kelionę Eglė man paskambino, aš išsigandau (ji kalbėjo daug ir nervingu falcetu, – pasirodo, ji taip kalba, kai jaudinasi, – ir aš įsivaizdavau, kad ji mane išves iš proto), bet kai ją pamačiau pro pravertą mašinos langą, kai atvyko manęs paimti, tą pačią sekundę įsimylėjau. Per tą kelionę į Šturmus mes ir susicementavome (tai nutinka ir su kitais ten esančiais žmonėmis, jie tiesiog sulimpa į krūvą, ir nieko negali padaryti), nes vos įsėdusi į mašiną jau po kelių minučių supratau, kad viskas bus gerai. O kai po kelių pirmųjų dienų išsiaiškinome, kad abi atsivežėme ir slapta skaitome tą pačią knygą, tapo galutinai aišku, kad būsim draugės. Kaip Česlovui pavyko, iki šiol nesuprantu. Kai sykį jam padėkojau už naują draugę ir paklausiau, kaip jam pavyko numatyti, kad mes ne tik neperkąsim viena kitai gerklės, o dar ir sugebėsim sugyventi vienam kambaryje, jis tik mįslingai nusišypsojo prie stalo kampe sėdėdamas.

Žinau, kad ji nenori, jog apie ją daug pasakočiau (tačiau aš tikrai žinau, kad vieną dieną ji bus mūsų žurnalo herojė, prisiekiu), o ir pačiai atsirinkti, kurios detalės – kad ji baigė vizualiųjų menų garbės bakalauro studijas viename prestižiškiausių pasaulyje Saint Martins meno koledže Londone ar kad yra tokios atviros širdies ir tokia stipri, jog man net skauda, – yra esminės.

Iš tiesų viskas yra svarbu. Ir dar niekada man nebuvo taip sunku rašyti, kaip dabar. Ne viskas dar sugulė. Todėl ir šį įrašą taip beviltiškai ilgai marinau, – tiesiog nieko per tuos du mėnesius negalėjau parašyti. Nė sakinio. Jei nejusčiau man į nugarą alsuojant Viktorijos, gal ir dar ilgiau marinčiau :-).

Šturmai

Savo patirtį Šturmuose aprašiau žurnale „Moteris“, mano rašinys pasirodys lapkričio mėnesio numeryje. Tai negaliu visko išpasakot… Bet blog’ui palikau įdomiausias ištraukas iš savo Šturmų dienoraščio – kiekvieną mielą dieną savo fuksijų spalvos knygelėje, kurios nepaleidžiu iš rankų kelionėse, pasižymėdavau, kas atrodydavo svarbiausia, įdomiausia.

Šturmai

O kol kas dalinuosi savo vasaros pamaryje akimirkomis. Jas fiksavau daugiausia išmaniuoju telefonu „Samsung Galaxy S7 Edge Pink Gold“, kurį gavau bandyti net dviem mėnesiams ir juo rinkti gražiausias akimirkas. Daug jų liko neįamžinta, nes, pavyzdžiui, neįmanoma užfiksuoti 60 skirtingų saulėlydžių – juos tiesiog reikia išgyventi.

Šią vasarą aš tikrai išgyvenau.

Šturmai

Komantarai

koment.

One thought on “Kaip ir kodėl aš tapau padavėja”

  1. Atgalinis pranešimas: Kas naujo? #3 - geri blogai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *