Ko eiti į kiną šį rudenį?

Jau esu sakiusi, kad sužeistą sielą gydau ir išūžtą galvą ilsinu kino teatruose. Geresnės terapijos priemonės nė neįsivaizuoju… O šis ruduo gana derlingas visokių filmų. Čia mano šio rudens filmų wish-list’as. Kai kuriuos jau ir pažiūrėjau (tiesą sakant, tokių dauguma :-)), kai kurių jau ir neberodo (o dėl to labai labai gaila!) arba rodo jau tik „nišiniai“ kino teatrai. Gal dar spėsit kai ką pamatyti.

1

Taigi „Scanorama“

Kalėdos man būna keturis kartus per metus: tikrosios Kalėdos, Knygų mugė, Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymas ir lapkritį vykstantis kino festivalis „Scanorama“. Beveik 200 psl. filmų katalogas man – viena geriausių dovanų. Vartau, skaitau patikusių juostų aprašymus, režisierių biografijas ir filmografijas, išsirašau patikusias citatas, braukau, žymiuosi… Rinkdamasi filmus, į kuriuos norėčiau nueiti, jaučiuosi tarsi vyniodama kalėdines dovanas.

Šiemet išsirinkau gal penkiolika favoritų. Paprastai einu į filmus apie moteris ir meilę, taigi esu gana šališka patarėja :-). Juostas renkuosi intuityviai: užmečiau akį į aprašymą, filmo mintį ir akimirksniu apsisprendžiu, eisiu ar ne.

„Skausmą ir džiaugsmą“ net du kartus užsirašiau :-)

Iš mano išsirinktųjų festivalio rengėjai rekomenduoja pamatyti „Skausmą ir džiaugsmą“ (rež. Nilsas Malmrosas), „Tūkstantį kartų labanakt“ su žaviąja Juliette Binoche (ji šiame filme įkūnija karo fotografę, nors iki šiol daug kam siejasi su „Šokoladu“) (rež. Erikas Poppe), „Getas. Vivianos Amsalem teismas“ (rež. Ronitas ir Shlomi Elkabetzai), „Vaikystė“ (rež. Richardas Linklateris) (šis filmas kino teatruose bus rodomas ir po „Scanoramos“, anonsuose jis vadinamas filmu, kokio dar neteko matyti ir t. t., man jis įdomus tuo, kad režisierius juostą filmavo 12 metų, per tą laiką 5-erių pagrindinis herojus užaugo, ir visa tai atsispindi filme), labai laukiu ir britų režisierės Joannos Hogg geriau pažįstamos iš televizijos, filmų „Archipelagas“, „Paroda“ ir „Svetimi“.

2

„Meistras ir Tatjana“

Nekantrauju pamatyti Giedrės Žickytės dokumentinį filmą apie vieną genialiausių lietuvių fotomenininkų Vitą Luckų „Meistras ir Tatjana“. Jaučiu, kad šis filmas bus šios „Scanoramos“ vinis. Režisierė šį filmą kūrė beveik penkerius metus, prisibeldė į V. Luckaus našlės Tatjanos Luckienės-Aldag namus bei širdį, surinko atsiminimus apie šią neeilinę ir gana eskcentrišką asmenybę. Kai filmo kūrėjas sako, kad filmas „palietė“ jį asmeniškai ir tapo gyvenimo dalimi, toks filmas negali būti blogas.

Kaskart, kai rašau šio filmo pavadinimą, turiu pasitikrinti, ar vietoj „Tatjana“ neparašiau „Margarita“, kaip vieną kartą jau buvo atsitikę :-). Beje, girdėjau, kad prie šio pavadinimo atsiradimo yra prisidėjęs ir žurnalas „Moteris“. Būtent jame aš pirmą kartą ir perskaičiau apie Vitą Luckų, nors jo nuotraukų buvau mačiusi žurnaluose dar vaikystėje ir jos man buvo giliai įstrigusios. Įkvėpta šio atradimo (nors nuo jo man tiesiogine to žodžio prasme šiaušėsi plaukai), net nuėjau į jo fotografijų parodą, nors apie šią meno rūšį nedaug teišmanau. Po filmo premjeros pasirodys ir knyga.

Kas nespės pamatyti filmo per „Scanoramą“ (o taip greičiausiai ir nutiks), juostą vėliau rodys ir kino teatruose. Beje, muziką filmui kūrė Jurga Šeduikytė.

3

Palikta viena rūsyje

„Noriu į rūsį.“ – „Viena?“ – „Viena.“ Taip aš nusipirkau bilietą į „Rūsį“, pirmąjį išmanųjį ir lietuvišką siaubo filmą (rež. Ričardas Matačius). Apie jį buvau prisiskaičius tiek blogo, kad nuoširdžiai abejojau, ar verta leistis į šią avantiūrą. Nugalėjo smalsumas (o gal jie visi klysta?), Jurga Šeduikytė (šiame filme ji vaidina pagrindinį Ievos vaidmenį) ir… lyg ir viskas.

Į filmą nuėjau jau susierzinusi, nes norėjau išbandyti, kaip veikia išmanusis kinas ir išreklamuota jo programėlė, kurią neva gali atsisiųsti į išmanųjį įrenginį. Deja, to padaryti man nepavyko, mano mobilusis (nors ir išmanusis), pasirodo, nepalaiko įrenginio, kurio reikia tai programėlei įdiegti. Visos pastangos ją atsisiųsti ir įsidiegti nuėjo šuniui po uodega :-(. Vadinasi, mėgautis išmaniojo kino malonumais gali mėgautis tik „iPhone’ų“ turėtojai…

Jau iš filmo treilerio buvo aišku, kad „Rūsys“ stulbinamai panašus į „Paranormalius reiškinius“ (mačiau juos visus, kitų panašių neminiu, nes nesu mačiusi, „Bleiro raganos“ turbūt nesiskaito? :-)), o man tai nepatiko. Jurgai Šeduikytei tinka vaidinti (siaubo) filmuose, bet tai turbūt ir viskas… Istorija (nors teigiama, kad filmas pastatytas pagal tikrą Lietuvoje nutikusį įvykį, kuo nuoširdžiai abejoju, nebent turima omenyje meilės trikampis, kas nutinka turbūt kas antroj troboj) manęs neįtikino. O dar buvau priversta klausyti minint savo vaiko vardą :-) (dėl ko šio kino kūrėjai, žinoma, nekalti). Gerų momentų, tiesa, irgi buvo, bet iš esmės „Rūsys“ neišgąsdino. Todėl kuo greičiau iš jo pabėgau ir…

4

…tada aš pasiprašiau į beprotnamį :-).

„Stounhersto beprotnamis“

Įspūdžiai dar šviežutėliai, nes buvau šiame filme vakar. Pagal Edgaro Allano Poe apsakymą režisieriaus Brado Andersono pastatytas filmas paliko neišdildomą įspūdį: puikiai suregzta istorija, intriga, netikėta atomazga, meistriškai sukurta XIX amžiaus psichiatrinės ligoninės didžiulėje pilyje atmosfera, kostiumai. Be to, puikūs aktoriai: Benas Kingsley’is, Michaelas Caine’as, Kate Beckinsale.

5

„Lošėjas“

Į Igno Jonyno „Lošėją“ ėjau vėlų vakarą po kelių taurių vyno. Gal todėl filmas pasirodė gana slogus. Po teisybei, jis toks ir yra, o man patinka slogūs filmai. Todėl ir „Lošėjas“ man patiko. Ir Vytautas Kaniušonis (kur jis buvo iki šiol?), ir Oona Mekas… Taip, ir garso takelis. Kas norėjo, tas šį filmą turbūt jau pažiūrėjo, nėra prasmės apie jį daug pasakoti. Juolab kad visus įmanomus apdovanojimus ir liaupses jis jau susirinko… Bravo!

6

„Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“

Šį filmą (rež. Felixas Herngrenas) dar rodo „Skalvija“. Iš to, kad kino salė buvo puspilnė, sprendžiu, kad dar nebuvau paskutinė jį pamačiusi, nors jau maniau, kad taip ir neteks (pirmiausia norėjau perskaityti knygą, kurią visi siaubingai giria). Pagal Jonaso Jonassono bestselerį tokiu pat pavadinimu (2010-aisiais Švedijoje ji tapo perkamiausia knyga, lietuvių kalba ji išleista 2012 m.) pastatytas filmas vertė krizenti (esu skaičiusi, kad net ir Berlyno kino festivalio kritikus), stebėtis absurdiškomis situacijomis, į kokias per atistiktinumą sugeba papulti Alanas Karlsonas (va, čia tai gyvenimo lošėjas!). Nudžiugau pamačiusi ir kelis mūsų aktorių veidus (Michailą Gorbačiovą įkūnijusį Sigitą Račkį, Josifą Staliną suvaidinusį Algirdą Paulavičių ir Alano bičiulio Olego sūnų, kaip du vandens lašai panašų į Algirdą Gradauską). Smagi netikėtumų kupina istorija. Tai vienas nedaugelio atvejų, kai po filmo norisi perskaityti ir knygą. Ir galbūt dar pakrizenti. Užskaitau.

7

„Dingusi“

Vieno originaliausių Holivudo režisierių tituluojamo Davido Fincherio režisuota psichologinė drama pagal pardavimo rekordus mušantį Gillian Flynn romaną (kuriam vis pagailėdavau pinigų, nes tai juk knyga, kurią kartą perskaitysi ir antrą veikiausiai niekada nebeatsiversi) vadinamas geriausiu šių metų filmu. Ir, mano nuomone, visai pelnytai. Aktoriai nuostabūs (ypač susižavėjau Bondo mergina kažkada buvusia Rosamunde Pike – tiesiog ledinė moteris! Už Eimės vaidmenį ji gali tikėtis „Oskaro“), istorija taip susukta, kad sėdėjau įsitempusi ir sugniaužtais delnais beveik visą filmą. Po jo pagalvojau: kaip gerai, kad nebuvau skaičiusi knygos! Įdomu, ar verta? Gal kas skaitėt ir matėt filmą? Ar verta po filmo mėgint ją apskritai skaityti? (Vis dėlto – beveik 50 litų…)

Bet filmas – puikus. Vienareikšmiškai. Visur išlaikytas stilius (kalbant apie kostiumus, irgi: Beno Afflecko herojus Nickas vilki „Dolce & Gabbana“ kostiumus ir „Prada“ marškinius, mūvi „J Brand“ džinsus, Eimė nenusiima rožinio aukso „Cartier“ apyrankės „Love“).

8

Kviečiu į „Pasimatymą“

Apie santykius yra ir mano šio rudens atradimų atradimas – prancūziškas režisierės Lisa’os Azuelos (ji pati irgi vaidina filme) „Pasimatymas“ („Une Recontre“). Jį pavadinčiau geriausiu šio rudens filmu apie meilę ir santuokinę ištikimybę: kibirkščiuojantis, įtaigus ir toks tikras, kad protą temdančią aistrą ir pasirinkimo pasekmes bei skausmą perduoda kiekvienam žiūrovui. Ko verta vien Sophie Marceau ar François Cluzet (vaidino „Neliečiamuosiuose“). Tai filmas, kurį turėjau pažiūrėti, ir po kurio žliumbiau gal dvi valandas… Bet tai jau kito filmo scenarijus.

Filmas kviečia patirti meilę, kuri blyksteli gal tik kartą gyvenime. Salėje aš buvau jauniausia žiūrovė. Žiūrėdama į senjorų poreles ir su draugėmis bei dukromis atėjusias damas svarsčiau: ar jie visi atėjo prisiminti tos meilės, ar gailėtis, jog neleido sau jos išgyventi.

Keletas buitinių detalių (jau galit iš manęs pradėti tyčiotis :-D): keliuose kadruose mačiau „prašmėžuojant“ „Chanel“ kremo indelį ir šiuo metu beprotiškai populiarias „Diptyque“ kvapiąsias žvakes. Nieko negaliu su savimi padaryti: tiesiog pastebiu tokias smulkmenas.

9

„Atostogos Italijoje“

Girdėjau atsiliepimų, kad šis filmas – be ryšio. O man jis net labai patiko. Taip, britiškas humoras – labai savotiškas, bet man jis nieko. Lyg ir žiūri filmą, lyg ir ne… Labiau jautiesi, tarsi dalyvautum viename ilgame pokalbyje. Gurmaniškas kelio filmas – gal kiek ir per skambus apibūdinimas, nes, nors maisto (tikro, itališko) šiame filme nemažai, herojai mažai juo domisi.

Kur kas labiau trikdė, kad kai kurių juokelių ir aliuzijų nesupratau, man, norint suprasti viską, ką kalba Steve’as Cooganas ir Robas Brydonas (filme jie vaidina save pačius), reikia būti neblogai pasikausčius. Šie du britai keliauja didžiųjų Romantizmo poetų (Byrono, Percy’io ir Mary Shelley, Johno Keatso ir kt.) keliais nuo Ligūrijos iki Kaprio (aplanko Toskaną, Florenciją, Amalfį, Romą), pakeliui sustodami pavalgyti, pernakvoti ir padiskutuoti apie vienas kito (ir kitų) vaidmenis, garsiausius filmus, režisierius ir t. t. Apie viską, išskyrus maistą :-). Bet kadangi aš ir pati nedaug išmanau apie virtuvę, manęs tai neerzino.

Vien jau už tai, kad aktoriai per Italiją riedėjo mano numylėtiniu „Mini Cooper“, viską jiems atleidžiu :-). Šie bičai nerealūs! Lauksiu ir trečios dalies.

10

Kostiumų magija

Nors labai myliu Woody Alleną, pastaruoju metu, man regis, jis truputį išsisėmė. Mane šiek tiek nuvylė ankstesnis jo darbas „Blue Jasmine“. O pastarasis (jau 47-as) jo filmas – „Mėnesienos magija“ – tokios nesunkiai nuspėjamos fabulos, kad, jei ne Colinas Firthas bei nuostabūs džiazuojančio laikmečio kostiumai (kostiumus kūrė Sonia Grande, dirbusi ir ankstesniuose W. Alleno filmuose „Vidurnaktis Paryžiuje“, „Viki Kristina Barselona“, „Į Romą su meile“), ko gero, nebūčiau ėjusi.

Beveik visus drabužius stilistė rado vintažinėse parduotuvėlėse. Beje, ar atkreipėte dėmesį, kad tie, kuri tiki Sofi vizijomis ir yra jos pusėje, vilki šviesius drabužius, o jos „nekentėjai“ ir skeptikai – tamsesnius? :-) („Atsivertęs“ Stenlis irgi ima vilkėti šviesius kostiumus.)

11

Dar vienas filmas apie Saint-Laurent’ą

Prieš gerus porą metų pasaulį buvo apėmusi Coco Chanel karštinė (išėjo bent kelios knygos ir filmai vienu metu), dabar, panašu, eilė atėjo Yves’ui Saint-Laurent’ui (iš jo įkvėpimo sėmėsi pats Juozas Statkevičius, šiemet pristatysiantis Marakešo spalvomis ir kvapais dvelkiančią kitų metų pavasario ir vasaros kolekciją). Šį rudenį žiūrėsiu jau ketvirtą filmą apie šį legendinį Paryžiaus kutiurjė, biografinę dramą „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ (Kaip gražiai jiedu pasidalijo… Madmuazelė sakė: „Mada – tai aš“ :-)).

Filmo kostiumų dailininkei Anaïs Romand teko nelengva užduotis surinkti garderobą – Pierre’as Berge pareiškė, kad jei filme bus parodytas bent vienas ne YSL mados namų drabužis ar eskizas, filmo kūrėjų laukia nemalonumai teisme… Laimė, daugumą kostiumų filmui iš asmeninės (ir, beje, milžiniškos, joje – apie 3 tūkst. daiktų) YSL vintažinės kolekcijos paskolino dizaineris ir mados istorikas Olivier Châtenet. Jis perleido kūrėjams ir 800 nuotraukų.

Kadangi dar balandį žiūrėjau labai stiprią Jalil’io Lespert’o juostą „Yves Saint-Laurent“, šios anonsas pasirodė tik bandymas atkartoti pastarosios sėkmę (be to, jos nepalaimino P. Berge). Labai tikiuosi, kad klystu, ir režisieriaus Bertrand’o Bonello juosta suteiks peno ne tik akims. Gal ne veltui ji vadinama įtaigiausia legendinio dizainerio gyvenimo apžvalga, pristatyta šiemet Kanų kino festivalyje (prancūzai šį filmą pristato „Oskarams“). Skaičiau, kad Catherine Deneuve jis patiko. Ką gi, laukti liko nedaug, šio filmo premjera – kitą dieną po J. Statkevičiaus kolekcijos pristatymo.

Komantarai

koment.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *