Mano didžiausia gyvenimo avantiūra, arba Pietūs danguje

Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad „Dinner in the Sky“ – naujausias mados klyksmas gastronomijos pasaulyje. Šią unikalią pramogą išbandė Monako princas Albertas, Švedijos princas Karlas Filipas, o birželio 12 dieną į dangų pakilo ir mūsų įžymybės. Smagu, kad šis „kilnojamas“ (o gal labiau tiktų sakyti „kabantis“) restoranas, kurį žurnalas „Forbes“ įtraukė į neįprasčiausių valgyti vietų dešimtuką, jau aplankė 30 šalių ir šią vasarą neaplenkė mūsų trijų milijonų.

„Dinner in the Sky“, arba, paprasčiau ir lietuviškiau sakant, gurmaniška vakarienė danguje ruošiama ir patiekiama maždaug 50 metrų aukštyje. Restoranas, kurį pasaulyje išpopuliarino ir į Vilnių atvežė belgai (Belgijoje „Dinner in the Sky“ veikia nuo 2008-ųjų), įrengtas ant specialios platformos (o ši visą laiką juda, lengvai sukasi, baisu ir pagalvoti, kaip jaučiasi valgantieji vėjuotą dieną), kurią į pusės šimto aukštį pakelia specialus 120 tonų sveriantis kranas.

„Žiūrint į kranistą, jis didelio pasitikėjimo man nekelia“, – sako man šalia sėdėjusi kolegė. Įsivaizduoju, kaip jaučiasi tas žmogelis, kilnodamas ir leisdamas platformą kas valandą nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro (tokiu reguliarumu vyksta kėlimai: 60 min. trunka vakarienė („Dinner in the Sky“, keturių patiekalų, kaina – 339 Lt) arba – sutrumpintas variantas – 40 min. pietūs („Lunch in the Sky“, kaina – apie 169 Lt), trumpiausias pakėlimas vadinasi „Šampanas danguje“ ir trunka 20 min., už 99 litus). Nesistebiu, kad jis nerodo didelio susidomėjimo.

Laukdama eilės kilti, mėginau save įtikinti, jog aukščio nebijau (o iš tikrųjų labai bijau). Pajuntu per nugarą laipiojančias skruzdėles, kai mergina, pakvietusi pietų į dangų, pasitikslina: „Ar nėra bijančių aukščio?“ Bet negi išsiduosi ir prarasi tokią galimybę papietauti aukštai, beveik danguje? Be to, techninis restorano „vadas“ patikino, kad jeigu kam nors pasidarytų bloga, jis nuleistų mus ant žemės (neduokdie, ką apie mane pagalvotų likę stalo kaimynai?!). Todėl nusprendžiu žūtbūt įveikti savo fobiją ir – kad ir kas nutiktų – viena ranka tvirtai laikytis už stalo, o kita prilaikyti burną, kad iš jos neišsprūstų prašymas kuo greičiau nusileisti.

Gal ir per skambus atrodo įrašo pavadinimas „Mano didžiausia gyvenimo avantiūra“, tačiau aukščio bijančiam žmogui tai iš tiesų nemenkas iššūkis. Beje, nebuvo taip baisu, kaip aš maniau. Tiesa, pamačius, kad platforma nėra įrėminta jokių apsauginių vamzdžių, grotelių ar kitokių atramų, o tavo kėdė (kuri dar ir sukasi! Ekstremalių pojūčių mėgėjai gali rinktis vietas iš kraštų) laikosi tik ant menkutės metalinės plokštelės ir po kojomis kylant tau atsiveria visas plytelių po apačia vaizdas, pasidarė kiek nejauku. Tačiau, pasirodė, „lengvai“ bijančių aukščio mūsų ekipaže buvo ir daugiau. O ir pakilome „tik“ į 40 metrų aukštį (nežinau, laimė ar deja). Pamiršau pasakyti: prie kėdės kiekvienas dangaus valgytojas tvirtai prirakinamas apsauginiais diržais, kaip atrakcionų parke, po to dar kartą patikrinama, ar viskas tikrai tvirtai laikosi, todėl keleiviams visiškai saugu. Priešingai negu įrankiams (metaliniams, žinoma) ir maisto produktams. Prieš mane į dangų kilo įžymybių komanda, viena jų išlipusi pasakojo labiausiai bijojusi, kad „kokia voveruška nenukristų žemai esantiems ant galvos“. Visi kiti dėl to nesuko galvos, tik džiaugėsi, kad ten, viršuje, „žiauriai faina“. Tai įkvėpė.

Beje, dėl peilių ir šakučių. Teritorija aplink platformą yra užtverta, todėl praeiviams vaikščioti po Rotušės aikštę visiškai saugu – tikrai niekas ant galvos nenukris (nebent iš kieno nors lėkštės išskridusią voveraitę nupūstų stiprus vėjas). Tačiau per televiziją mačiau reportažą, kad dažniausiai skraido tik popierinės servetėlės (mums tokių nedavė), ir tai labai vėjuotą ir lietingą dieną. O šiaip viskas dangaus restorane tvirtai pririšta (išskyrus šefą, jo padėjėjus ir someljė, kurie irgi pritvirtinti diržais, tačiau gali laisvai judėti. Valgytojai, deja, ne, todėl nebuvo šansų patogiau pasisukti ar atsistoti, kad geriau matytum, ką šefas deda į tavo lėkštę ir padarytum norimą kadrą), tačiau lėkštės, taurės ir įrankiai į šonus nelaksto. Gal juos kaip magnetas prilaiko specialus raudonas padėklas, ant kurio dėliojamos vaišės?

„Ar jums nebaisu?“ – paklausiau, kai jau pakilome į reikiamą aukštį, geriausio 2012 metų Lietuvos someljė Narimanto Miežio, kuris mums pasakojo apie prabangų prancūzišką šampaną „G.H.Mumm“ (burbuliavusį aristokratų taurėse jau nuo 1827 metų), su kuriuo buvo ragaujamas užkandis, ir ką tik iš Australijos atkeliavusį 2011 metų „Jacob’s Creek“ Chardonnay vyną, kuris buvo patiektas prie žuvies. „Jums, išgėrusiems taurę šampano, jau nėra taip baisu, kaip man“, – nusišypsojo someljė.

Šefų to paties paklausti nedrįsau – pernelyg smarkiai jie plušėjo (pietūs – kas valandą! Man nesuvokiama, kaip jie spėja aptarnauti šitiek žmonių – vienu metu jų pakeliama iki 22). Tačiau papasakojo, kad šįryt miške spėjo priraškyti šviežutėlių kiškio kopūstų mūsų vaišėms. Visi patiekalai gaminami tik iš šviežių maisto produktų, tačiau tai rašyti netgi kažkaip nepatogu: visi geriausi restoranų šefai savo meniu naudoja tik šviežius ingredientus.

Ką mes valgėme? Galima sakyti, tai, ko aš nemėgstu arba ko šiuo metu negaliu valgyti. Bet valgiau, ir džiaugiausi bent jau tuo, kad nesu vegetarė, nes mūsų kompanijoje buvo ir tokių, o jiems prie stalo praktiškai nebuvo ką veikti, nebent žiūrėti sau po kojomis ir gėrėtis Vilniaus senamiesčio panorama iš neįprasto rakurso, laukiant deserto. Pastebiu, kad pastaruoju metu tarp žurnalistų ypač daug vegetarų (tokia, sakyčiau, savotiška mados tendencija): užsienio kelionėse dabar netgi labai dažnai klausiama, ar tarp mūsų nėra nevalgančiųjų mėsos ar žuvies, kartais šefai meniu pakoreguoja pagal jų pageidavimus. Šį kartelį taip nebuvo.

Vaišių meniu parengė vienas geriausių Švedijos virtuvės šefų Björnas Frantzenas (jis dirba Stokholmo restorane „Frantzen/Lindeberg“, turinčiame dvi „Michelin“ žvaigždutes. Šių metų balandį B. Frantzeno restoranas užėmė 20-ąją vietą 2012 metų „San Pellegrino“ 50-ies geriausių pasaulio restoranų sąraše).

Užkandžiui buvo patiektas jautienos tartare su rusiškais juodaisiais ikrais, traškiais svogūnais, rūkytų ungurių mėsa pagardinta tiršta grietine ir pelenais (šis žalios mėsos užkandis buvo patiektas su šampanu „G.H.Mumm“, o nebūčiau ir pagalvojusi, kad šampanas čia tinka).

Pagrindiniam patiekalui pasiūlytas lėtai keptas jūrų velnias su artišokų tyre, kiškio kopūstų užpilu bei voveraitėmis (lėkštėje jų buvo keturios – tokios mažytės ir šviežutėlės, kad tikrai būtų buvę gaila, jei bent viena būtų iškritusi iš lėkštės ar, dar blogiau, iš burnos arba pakeliui į ją: o tai galėjo lengvai nutikti, nes asmeniškai man prirakintai diržais buvo sunkoka pasilenkti prie lėkštės).

Desertui – keistenybė (dabar prieš miegą ar vietoj jo skaitau „Skonio žinyną“, ten yra keisčiausių derinių, reikės patikrinti): žolelių putėsiai (Oolongmousse) su šviežiomis žemuogėmis (mamma mia, kaip skanu!), avietėmis ir… klevų sirupe marinuotais vyšniniais pomidoriukais. Skonis gal kiek ir neįprastas mano neišlavintam gomuriui, tačiau įspūdį paliko. Nuo šiol žinosiu, kad pomidorus galima valgyti ir su uogomis.

Organizatoriai žada, kad Vilniuje „Dinner in the Sky“ kils apie 84 kartus. Viena žurnalistė, nusileidusi ant žemės, žadėjo pietus danguje dovanoti savo brangiausiems žmonėms ir pridūrė, kad tai galėtų būti puiki vieta pirštis. Įdomu, ar atsiras toks drąsuolis (o gal drąsuolė)… Tuomet ir mes būtume pradėję kokią nors naują madą – pavyzdžiui, prašyti rankos 50 metrų virš žemės.

Štai tokie Senamiesčio vaizdai atsiveria po kojomis…

P. S. N. Segnit savo „Skonio žinyne“ rašo, kad žali (t. y. termiškai neapdoroti) pomidorai turi vaisių ir gėlių aromato ir puikiai tinka, pavyzdžiui, su braškėmis (bei jų giminaitėmis). Pomidorai ir braškės turi bendrų skonio junginių ir net gali pakeisti vienas kitą patiekaluose. O skonių alchemikas virtuvės šefas Ronas G. Buttery 1990 m. išsiaiškino, kad pomidoruose yra skonio junginio – braškių furanono, – kurio taip pat yra avietėse. Štai taip :)

Komantarai

koment.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *