Tarptautinės blogerių dienos proga nusprendžiau panaršyt po savo skaitomiausių tinklaraščių sąrašą ir išrinkti tuos, kuriuos atsiverčiu dažniausiai – įkvėpimui sužadinti, mūzai privilioti, akims paganyti, sielai pasidžiaugti… Štai jie, mano favoritų favoritai, mano magiškasis septynetas.
1
Vienas iš tų retų grynai madai skirtų tinklaraščių, kuriuos su malonumu skaitau (tiksliau reiktų sakyti – žiūriu nuotraukas, nes jos šiame tinklaraštyje tiesiog tobulos!), yra Londone gyvenančios jaunos mados rinkodaros specialistės Kristės Stankevičiūtės blog‘as „Feed Your Fashion Animal“.
Prieš mėnesį netikėtai nuskilo su šia unikalia mergina susipažinti Londone. Nuo to laiko mano mados žvėris nuolat alkanas… Keep going, girl! (Beje, Kristė – būsima mano vienos rubrikos herojė, pirkit rugpjūčio mėnesio MOTERĮ, apie ją sužinosit daugiau įdomaus ;-)).
2
Šį blog‘ą atradau rengdama žurnalui MOTERIS medžiagą apie manekenių rašomus tinklaraščius. Jį rašo britų modelis Ruth Crilly. Pavydėtino produktyvumo (šiuo metu 8 mėn. nėščia) ir darbštumo blogerė, savo vardą išsukusi kaip reikiant (bendradarbiauja kuriant įvairius grožio produktus). Už ką ją labai gerbiu – kad nėra niekam įsipareigojusi, ką rašo, tą ir galvoja, nes jei priemonė verta atsidurti šiukšlių dėžėje, ji ten ir atsiduria. Jokių kompromisų, nuolaidų ir gražbyliavimo.
Be to, Ruth britiška tartis mane raminamai veikia. Pamenu, kartą prabudau ketvirtą ryto ir nė už ką nebegalėjau užmigti. Pasiėmiau planšetę, įsidėjau ausines ir po poros įrašų akys vėl ėmė merktis.
3
Šiuose neįtikimo grožio ir elegancijos namuose karaliauja kelios velnioniškai šaunios moteriškaitės, o dar autorių kolektyvas… Roseline (puslapio įkūrėja ir vyr. redaktorė) vis parūpina vaizdelių iš Paryžiaus, Victoria šiaip iššniukštinėja įdomių ir stilingų dalykėlių, Felicity moko gražiai gyventi (jos arkliukas – interjerai).
Nuo jų nuotraukų man gniaužia kvapą (ir kaskart apima neviltis, kad aš dar nemoku šitaip ir vargu ar kada išmoksiu). Net tinklaraščiu šio grožio nebesiverčia liežuvis vadinti… Mano vertinimas? Kažkur tarp meilės ir neapykantos :-D. (Joking.)
4
Pradėjau jį skaityti, nes pavadinime buvo žodis „keksiukai“. Rimtai. O paskui pamačiau, kad čia yra ir daug įdomesnių dalykų, o keksiukų – beveik ne. Antruoju burtažodžiu tikiuosi iš kosmoso prišaukti jei ne kašmyrinį megztinį, tai bent šaliką (viena proga buvo pasitaikiusi, bet kol kovojau su savo orumu ir išdidumu ir už tai buvau durninama savo draugių, kašmyro pardavėjas susivyniojo savo siūlus ir proga nuplaukė; kita buvo pasitaikiusi Paryžiuj ir šįkart visaip kovojau su savo pinigine, kuri niekaip negalėjo atsiverti tokiam pirkiniui, nes būtų reikėję vietoj kalėdinių dovanų visiems demonstruoti savo gražųjį šaliką).
Emily Schuman – neseniai iškepta 32 metų mamytė (artimas kontekstas), man patinka, kaip ji tvarkosi, rengiasi, fotografuoja. Toli nuo mūsų, viskas atrodo per gražu ir per gerai, kad būtų tiesa, – žmonės taip negyvena (tobulas vyras, tobula spinta, namai, dukra etc.), bet kartais pabūti svetimoj svajonėj visai smagu. Kad nedirginčiau savo nervų, ten lendu saikingai, bet labai siela džiaugiasi po tą tobuląjį keksiukų ir kašmyro pasaulį pavaikštinėjusi…
5
Kita stotelė – švenčių dekoravimas. Apie tai vis pagalvoju ir vis nustumiu šią mintį kažkur tolyn, o ši mano asmenybės dalis, čeksėdama žirklėmis, vis grasina prasiveržti. Man labai patinka karpyti, klijuoti, rašyti, pakuoti dovanas, rengti staigmenas ir daryti panašius dalykus. Negaliu paaiškinti, nei kam, nei kodėl tai darau. Tiesiog taip medituoju (kai turiu įkvėpimo, aišku). O kai neturiu, nueinu į šiuos virtualius namus, kuriuose šeimininkauja rankdarbių ir kaligrafijos meistrė Jessica. O dievuliau šventas…
6
Nelaikau savęs kvepalų žinove, sekančia kiekvieną naujieną, man tiesiog patinka kvapai, bet Rimantės Budrytės-Kvietkauskienės asmeninį dienoraštį skaitau jau nežinau kiek laiko (autorė jį rašo nuo 2009-ųjų)… Tiek pat laiko svajojau ją kada nors pakalbinti ar bent susitikti prie kokio kvepalų buteliuko (ne jo gerti, savaime suprantama…). Tai vienas iš tų retų atvejų, kai kvapai virsta žodžiais, išsilieja nepakartojamomis visas jusles žadinančiomis istorijomis (regis, tai vadinama sinestezija), o aš joms atsispirti negaliu.
Žodis vieną dieną tapo kūnu, su Rimante susitikome, pakalbėjome ir žurnalui, ir mano tinklaraščiui, ačiū dievams už tai. Nors kvepalai (kaip ir saldumynai, vyrai, drabužiai) yra skonio reikalas, Rimante aš tikiu. Ir, dievaži, stengiuosi kovoti su begaliniu troškimu įsigyti „Portrait of a Lady“.
7
Aksominio balso (kaip nekenčiu to nuvalkioto žodžių junginio, bet kad jis tikrai aksominis) savininkės žurnalistės Violetos Baublienės įrašo kas rytą laukiu kaip gyvybiškai būtino kavos puodelio, nors ir suprantu, kad tiek kofeino prigaminti tiesiog fiziškai neįmanoma. Dar – kaip kruasano prie tos kavos. Man įdomu viskas, ką Violeta pasakoja, kad tik pasakotų.
Ir blog‘o pavadinimas yra tiesiog to-bu-las! Ir „so“, ir „on“, ir „so on“, ir „soon“, jei nori, – kiekvienam pagal poreikį ir tos dienos nuotaiką. Linkiu autorei nepristigti entuziazmo (kas kartais nutinka tiems, dirbantiems galva) ir važiuoti so on!
Ačiū, Asta! – toks įvertinimas man yra didelė garbė!
p.s. Dėl “Portreto”. Praėjusią savaitę buvau jį nusinešusi į Pažaislyje skaitytą paskaitą apie prancūziškąją kultūrą ir parfumeriją. Keliasdešimt žmonių jį uostė aklai nuo bandymų lapelio. Didelė dalis atpažino tiksliai, likusieji sakė šį aromatą kažkur užuodę pastaruoju metu. Išvada: manasis buteliukas grįžta atgal į spintą dar kuriam laikui.
Rimante, po penkerių metų bus kaip tik! 😉 Aš Vilniuje juos jau pavargau skaičiuot 🙂