Notes from London

Londonas niekad nebuvo mėgstamiausias mano miestas – esu nepagydoma Paryžiaus gerbėja. Taip, jis žavus, jame yra Portobello gatvė su protu nesuvokiamomis grožybėmis sendaikčiuose, Viktorijos ir Alberto muziejus, kuriame gali praleisti dienų dienas ir parduotuvėlėse įsigyti nežmoniškai gerų dalykų ir fantastiškų knygų (vaikščiodama pro lentynas su mados knygomis, užsidengdavau akis, rimtai), bei daugybė galerijų, progų paganyti akis gatvėse ar metro (kaip sakė Londone gyvenanti ir kurianti fotografė Indrė Šerpytytė (beje, jos darbai šiuo metu kaip tik eksponuojami Tate galerijoje, tarptautinėje parodoje „Conflict. Time. Photography“), Londone gali vaikščioti kad ir kibirą ant galvos užsidėjęs – visiems bus gerai) ir sotūs bei gardūs (jei pasiseks) angliški pusryčiai. Tai tiek ir žinojau apie šį miestą, kuriame – visai neįtikima, ar ne? – ne taip dažnai ir lankausi.

Notes from London

O po šios kelionės Londoną pamačiau visai kitokį. Lyg akis kitas būčiau įsidėjusi (gal čia kalti „Burberry“ akiniai? :-))

Reklama Londono metro
Reklama Londono metro
Stilius pirma diena
Antros dienos stilius

Oro uostuose ir metro viskas veikia kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas, niekas nesistumdo, nevarto akių, priešingai: kažkur akivaizdžiai skubėjęs vaikinas su sportiniu krepšiu, paskubomis pirkęs iš automato bilietą ir pamatęs, kad mes su kolege truputį grybaujam, paklausė, kokio bilieto mums reikia ir tiksliai apmokė, kaip prie to automato reikia elgtis; kitas vyrukas, pamatęs, kaip sunkiai kažkokia atvykėlė ponia tįsia už save didesnį lagaminą, neprašytas grįžo padėti senajai damai…

Notes from London
Net įspėjimai gatvėse labai… taktiški

Britų (ir apskritai Londone gyvenančių vyrų) džentelmeniškumas ir paslaugumas mane vertė iš kojų. Ieškodamos ponios Egidijos, gaminančios ekologiškus kremus, namo praskipinom reikiamą gatvę ir sukom ratais kvadratais po kvartalą. Paklausėm vieno pono, ar šis nežino, kur yra Bishop Kings gatvė. Jis gūžtelėjo pečiais tokios negirdėjęs, bet pasijungė google ir mums surado tikslų adresą, o pamatęs, kad įsukom per anksti ir ne į tą gatvelę, mus pasivijo ir ėmė šaukti mojuodamas rankomis, kad grįžtume į doros kelią :-). Ir su humoro jausmu jiems viskas gerai: vėlgi, klausdamos kelio, užkalbinom tokį hipį, ar šis nežinąs, kur yra tokia ir tokia gatvelė West Kensingtone; šis atsakė: „Aš viską žinau“, nelėtindamas žingsnio (mes bėgom jam pavymui) susakė, kaip mums eiti, o atsisveikino pasakydamas „Ir ne, iš tikrųjų aš ne viską žinau.“

Notes from London
Londone jau kvepia pavasariu

Tate galerijoje labai norėjom pamatyt pirmąją tarptautinę fotografijos parodą „Conflict. Time. Photography“, bet teturėjom vieną bilietą. Išdėsčiau prie durų į salę budinčiam darbuotojui, kad esam iš Lietuvos, dirbam tam pačiam žurnale, labai norim pamatyt parodą, bet turim tik vieną bilietą, ir jis mus įleido, dargi nusišypsojęs. (Neš… į gimtąjį lizdą, bet namie yra tekę patirti, kaip troleibuso vairuotoja iš principo neatidaro priekinių durų, nors norint išeiti per vidurines, tektų kone įlipti į vaikišką vežimėlį – matai, taisyklės yra taisyklės…)

staleliai su gelem

Pirmą šaltą dušą (gerąja prasme, tą tonizuojantį) patyriau gerdama pirmąjį puodelį „Corsa“ kavos tik nusileidus Lutono oro uoste: kai užgrojo Bob Dylanas. Oro uoste! (Aišku, paskui buvo ir Hozier „Take Me To Church“.) Antrą – maždaug po valandos, kai autobuse, vežančiame mus į centrą, visą kelią tyliai grojo Mocartas ir Bethovenas. Tam nebuvau pasiruošusi. Dar – tam, kad Londone beviltiškai lėtas (jei apskritai pavyksta prisijungti) internetas. Jei Lietuva yra pirma pasaulyje pagal interneto greitį, tai Didžioji Britanija, regis, vos papuola į 20-tuką. Kaip sako Londone gyvenantis tenoras Edgaras Montvidas, traukiniai ir internetas Londone yra labai lėti.

Wild at Heart
Užtat gėlių kompozicijų skoningumu jie gali didžiuotis. Ypač Nikki Tibbles, viena garsiausių ir geriausių Londono gėlininkių. Šios puokštės jos, jas kurdama N. Tibbles atsižvelgia į mados tendencijas ir madoje vyraujančias spalvas

Labai nustebino ir tai, kad Londone yra puikių užkandinių ir „Pret A Manger“ tinklo kavinės, kuriose galima įsigyti šviežiausio, koks tik įmanomas, greitojo maisto – sriubų ir pyragėlių išsinešti, kavos (gali būti paruošta ekologiškai, bet nežinau, kuo ji skiriasi nuo paprastos kavos, neišsiaiškinau, nes eilės ten visuomet didžiulės, ypač per pietų piką), puikių sumuštinių ir skaniausių kokius esu ragavusi smūčių (jie, galima sakyt, ir buvo pagrindinis mano maistas, ypač po to, kai už kitos dienos pietums skirtus 20 svarų nusipirkau natūralų ponios Egidijos Bailey morkų kremą. Apie jį dar būtinai parašysiu).

Kavos puodelis su zvaigzde

Ne veltui jų ženkliuke puikuojasi penkiakampė žvaigždė. Ji man – tobulumo simbolis ir gimtadienio proga žadu ją išsitatuiruoti ant riešo kauliuko. Panašiai kaip Christianui Diorui iš dangaus Montenio gatvėj nukrito žvaigždė, taip man šioji buvo patvirtinimas, kad išsirinkau tinkamą simbolį nešioti iki mirties.

Emma Hope vitrina
Notting Hille įsikūrusi Emma Hope yra viena geriausių avalynės kūrėjų
Emma Hope batai
Jos sportinukai labai vertinami stileivų. Gardus kąsnelis

Apskritai visa ši kelionė buvo tarsi kosmosas. Per tris dienas tiek visko įvyko, kad jaučiausi kaip po geros savaitės atostogų (ir juodo darbo, kartu sudėjus), nors ir krisdavau vakare į lovą be pulso. Londone man atsivėrė visos čakros: nors užmigau palaimingu kūdikio miegu (iš tikrųjų tokio nebūna, cha cha), šeštą ryto mane pažadino… mano mintys. Galvoje ėmė suktis būsimų įrašų ir straipsnių antraštės, tekstų gabalai, idėjos, netgi klausimai pašnekovams, – supratau, kad turiu tuoj pat keltis ir sėsti visko užsirašyti, kol nepabėgo.

„Vogue“ atvirukams pinigų nebeužteko :-)

Manoji juodoji „Moleskine“ užrašų knygelė ir „Bobbi Brown“ rašiklis (kuriuo autografą į knygą man parašė pati Susanna Kubelka – ji labai gyrė tą rašiklį, jog jis esantis labai patogus) buvo pagrindinis mano įrankis ir stiliaus detalė visas tas dienas. O į knygelę prisirašiau daugybę minčių, įdomybių, kurias pavyko sužinoti, kai ką iš šių užrašų jau paskelbiau instagrame @madublogas #notesfromlondon .

Notes from London
Mano londoniški stiliaus atributai. Juodas žiedas pirktas Viktorijos ir Alberto muziejuje

Apie Portobello gatvėje ir turguje vykstantį gyvenimą galima būtų prirašyti antra tiek. Bet gal kitą kartą, kai grįšiu iš Londono.

Mociute Portobello turguje
Dama su krepsiu
Ponia su kuprine

Šįkart skridau su rankiniu bagažu (kur buvo mano galva?!) ir ne kažką galėjau parsivežti. Kartu su manimi grįžo tik rankomis iš moherio siūlų megztas ultramarino spalvos (o ką aš sakiau apie naująją savo spalvą :-)) megztinis, kurį užsivilkusi ant kelių sluoksnių turimų drabužių atrodžiau kaip Rožytė, bet jis toks charizmatiškas ir taip į mane prabilo, kad negalėjau jo palikti ten kaboti (juolab už 5 svarus). Ir dar – keraminiai auksiniai „Jersey Pottery“ kiaušiniai (t. y. druskinė ir pipirinė) bei indelis garstyčioms su miniatiūriniu šaukšteliu už keturis, kuriuos gabendama namo jaučiausi kaip auksinius kiaušinius dedanti višta. Kolegė sako, kad tie auksiniai kiaušiniai – labai geras simbolis… 😉

Kiausiniai

Su sąlyga, kad Londone man atsivėrė čakros, kitą kartą į Portobello grįšiu nusipirkti kvepalų „Nova Chakra“ (jie iš tos parduotuvės, apie kurią pasakojau instagrame). Kainuoja jie 60 svarų ir kvepia medumi. O kol kas Londonas man kvepia „Diptyque“ kvepalais „Philosykos“. Kadangi jie man netinka, gimtadienio proga svajoju pasidovanoti naujuosius „Eau de Lierre“. Gebenių lapų žaluma man primena pelėžirnių ankštis iš vaikystės ir taip kvepia pavasariu!

Diptyque vitrina
„Diptyque“ butiko Notting Hille vitrina

Tai štai koks tas mano Londonas.

Komantarai

koment.

2 thoughts on “Notes from London”

    1. Su pigių, tik ne su „Ryanair“, o „Wizz Air“. Bagažo svoris nebuvo aktualu – išmokau keliaut su rankiniu bagažu :-). Bet, manau, šią info nesunkiai rastumėt ;-).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *