Pokalbis su Laura Latour: kaip tapti stilinga ir truputį įžūlia mados asmenybe

Mėgstu ilgas priešistores. Šį kartą pasistengsiu kuo trumpiau – juolab kad jūsų laukia daug įdomaus skaitymo.

Šį pokalbį suplanavau dar vasarą (nebesistebiu), kai pasirodė Lauros Mizgirytės-Latour knyga „10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus“. Jums pažįstamas jausmas, kai kartais gyvenime nutinka kas nors iš kosmoso srities, ir net pats negali patikėti, jog nesapnuoji atmerktomis akimis? Tai štai. Man toks kos(t)mosas įvyko vasarą, kai teko dalyvauti Lauros knygos pristatyme ir moderuoti su ja pokalbį. O po jo sutarėme, kad ji mielai atsakys ir į mano „painius, bet įdomius“ klausimus blog’ui.

Akimirka iš Lauros Mizgirytės-Latour knygos „10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus“ pristatymo
Akimirka iš Lauros Mizgirytės-Latour knygos „10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus“ pristatymo

Prieš pat Kalėdas sužinojau, kad Laura išleidžia antrąją knygą – šį kartą užrašų, su savo kurtomis iliustracijomis ir mados įžūlėlių citatomis. Šiais metais aš pasižadėjau nusipirkti kokį nors laukinių kačių raštų paltuką, tad raudonas tokiu raštu margintas viršelis pataikė tiesiai man į širdį (ir Kalėdų Seniui į maišą). „Akiplėšos įspūdingais bateliais“ – taip jas visas apibūdino pati autorė, o aš pasielgiau ne mažiau įžūliai prieš pat Naujuosius pristojusi prie L. Latour su savo klausimais. Ji man atsakė, gaidžiui nespėjus pragysti 2017-ųjų.

Kodėl man patinka Laura? Visų pirma todėl, kad ji įspūdingai ir iš pirmo žvilgsnio lengvai valdo plunksną  (žinau, kiek iš tikrųjų tai kainuoja), dievinu jos rašymo stilių ir man nesuvokiamą sugebėjimą ant savęs dėvėti tiek įvairiausių raštų ir spalvų (kas nors kiek supranta apie stilių, irgi žino, kiek tai kainuoja, visų pirma žinių ir nuovokos), dar – kad ji gan tiesmuka, ir dar perfekcionistė (atominis derinys, man – be galo žavingas, nors puikiai žinau, ką reiškia ir tai). O Lauros „rakteliai“, mano nuomone, yra apskritai geriausia iki šiol išleista lietuviška knyga apie stilių, nurungianti net visas prancūzių stiliaus paslapčių ir priesakų knygas (kurias aš irgi dievinu), nes ji ne tik nuostabiai žaismingai, įdomiai ir šiek tiek įžūliai parašyta, nestokoja stiliaus patarimų, naudingų įžvalgų, bet dar ir suteikia ŽINIŲ. L. Latour žino, ką rašo, – ji puikiai išmano mados istoriją ir stiliaus reikalus, jos paskaitų eina klausytis Kalifornijos dailės instituto studentai.

Ji absoliučiai crazy! O aš rengiuosi va taip
Ji absoliučiai crazy! O aš rengiuosi va taip (Laura man suteikė vilties, kad prie fotografavimosi įmanoma priprasti, nors man atrodo kitaip)

Prisiekiu, jokios knygos apie stilių nesu skaičiusi su tokiu malonumu, net pasičepsėdama (apie tai Laura irgi turės ką papasakoti). Žinau, kaip tingisi skaityti ilgus interviu, bet šis vertas jūsų laiko. Jei vis dėlto būsit tokie įžūlūs, kad pasakytumėt, jog siaubingai nuobodžiavot, pati nupirksiu L. Latour užrašų knygelę – kaip moralinę kompensaciją (bet už tai mainais gausit išgert kartu kavos ;-)). Taigi perleidžiu mikrofoną savo herojei, ir tegu nebūna jos kelyje neįveikiamų kliūčių ir nesuderinamų raštų!

Prieš pat Kalėdas pasirodė, Tavo žodžiais, naglas nagliausias stebuklas – nauja Tavo knyga. Ji ir buvo dingstis Tave vėl pakalbinti – ir išgelbėjo mano seniai numatytą interviu nuo amžinosios užmaršties. Knyga visai kitokia: „Įkvėpimų užrašinę siekiančiai būti savimi“ kiekviena galės rašyti ir pildyti pati, bet ant kelio užveda Tavo iliustracijos, surinktos originalios mados įžūlėlių mintys. Kaip jas (at)rinkai? Kokią knygą norėjai sukurti, ar pavyko?

Sumanymas atsirado pats savaime – mano galvoje jų daug sukasi – lyg laukdami savo eilės ištrūkti. Norėjau surasti 10 mados pasaulio moterų iš visų socialinių, ekonominių sluoksnių, skirtingo amžiaus ir jau išėjusių. Jos savo svaiginamos sėkmės dėlionę sudėliojo, galima sakyti, iš nieko. Nuo privilegijomis apgaubtos aukštuomenės, iš kurios kilo Diana Vreeland, iki Chanel, skalbėjos dukters, šiuolaikinių mados pankių – Rihhanos, Iris, Alexos ir kitų. Atrinkdama norėjau parodyti, kad mada, išmintis, skonis gyvenimui nepriklauso nei nuo pinigų ar pažinčių arba įtakingų vyrų. Tačiau jos turėjo daug – poreikį kurti, discipliną, nepriekaištingas manieras ir supratimą, kad niekas nieko neatneš. Noriu griauti išpopintos, „galinčios sau leisti“ ponios, atstačiusios lakuotus nagučius, įvaizdį, dažnai klijuojamą mados pasaulio asmenybėms. Šios moterys – ypatingos, išmintingos, turtingos, ne tik turinčios pinigų. Mane tokios įkvepia.

Nuotrauka – iš tinklaraščio lauralatour.com

O „10 raktelių“, kuriuos pristatinėjome vasarą? Jau praėjo šiek tiek laiko, taigi turbūt jau gali įvertinti, kaip knygai sekėsi. Beje, ją perskaičiusi norėjau bučiuot žemę, kuria vaikščiojai (kai dar gyvenai Lietuvoje) (šiuo metu Laura su šeima gyvena Amerikoje – aut. past.). Tikrai jaučiausi lyg gavusi pundą raktų. Anksčiau, būdavo, niekaip neužbaigiu derinio, nesuprasdavau, kokios razinos trūksta, kad išeičiau iš namų visiškai patenkinta. O perskaičiusi knygą viską supratau. Atsakymu tapo ir neprilygstamos buvusios „Harper’s Bazaar“ ir „Vogue“ redaktorės Dianos Vreeland frazė, tapusi ir filmo pavadimu: „The Eye Has to Travel“. Atsakymą, ką ji reiškia, radau Tavo knygoje. Akis turi klajoti, jai neturi būti nuobodu. Ar ir Tu pati taip kuri savo stilių? Rengiesi, kad nebūtų nuobodu?

Asta, ačiū už komplimentus – džiaugiuosi, kad knyga patiko. Apie ją kol kas girdžiu tik gerus atsiliepimus.

Kartais rengiuosi uniformiškai  – džinsais, baltais „Adidas“ sportbačiais ir vyro megztiniu – išsivalo galva nuo stiliaus ir madų informacijos pertekliaus. Čia kaip iš ryškaus, meniško kambario papulti į tuščią su baltomis sienomis ir kėde. Abiejų reikia – balansui. Aš – ne minimalistė: mėgstu eklektiškus, ekstravagantiškus stilius – jie atrodo labiausiai „keliaujantys“, bet juos sudėlioti – sudėtingiausia, nes taisyklių nėra.

Koks elementas Tau visada pagyvina išvaizdą?

Galva – kas ant jos ir joje. Ir batai.

Dar apie tuos raktus. Tiek tikrai nepatogu nešiotis. Atskleisk, kurias duris ir kuriuo rakteliu (ar rakteliais) pati dažniausiai rakini?

Žiemą, kai žvarbu, tamsu ir visokie niūrumai į atlapus kabinasi, ieškau struktūros ir stiprybės, todėl vyriški stiliai tarsi padeda apsišarvuoti. O vasarą įsijaučiu į romantišką bohemą – raukinukai, plevėsuojantys linai ir plaukai, balti nėriniai, vaiskios spalvos, spalvoti batukai. Vintažinis stilius – ypatingoms progoms, nes jis gali atrodyti teatrališkai, ekstravagantiškai, o man visa tai ypač prie širdies.

Neklausiu, kas dabar madinga (žinau, kad nemėgsti šio klausimo), klausiu, o kas Tau patinka?

#Gucciisthebible, tai yra šiuolaikinės mados biblija, išlaisvinusi moderniąją madą, pakibusią statuso, beveidžio minimalizmo ir taisyklių voratinklyje. Alessandro Michele kalba tiesiai man į sielą. Ir ne man vienai – panašu, kad jis prabilo visiems. Man patinka, kad savo kūryba šis dizaineris sugriovė mados „ikonų“ hierarchiją: pristatydamas kolekcijas, kurios vartotojos tipažas ne „šiuolaikiška, savimi pasitikinti, žinanti, ko nori“ ir panašios nuvalkiotos, nieko nesakančios banalybės, o tokia, iš kurios jei nesišaipoma, tai bent keistuolė: moksliukė, su akiniais, be makiažo, spindinti močiutišku vintažu, bet su humoro jausmu ir šiaip – tokia smalsi ir faina.

Patinka „Vetements“ – the new basics. Tokie ekstravagantiški tie jų basics, mums, pososvietinei kartai, gerai pažįstami – tiek tipažu, tiek stiliumi, todėl kartais atsiranda pasipriešinimo jausmas, bet tuo pačiu smalsu. Jiedu su „Gucci“ gerai dera ir sutaria – Alessandro kolekcijose atsiranda tokio Demna Gwasalia atmestinumo, o „Vetements“ – „Gucci“ raukinukų ir spalvų.

Patinka „No. 21“, „Joseph“, Stella McCartney, „LV“, Karlas – „Fendi“ ir „Chanel“, „MSGM“, „TIBI“ estetikos, – ai, ką čia privardinsi.

Nevartoji ir žodžio „subtilus“. Kodėl? Ir kuo skiriasi „joks stilius“, „subtili apranga“ nuo minimalizmo išraiškos normcore?

Subtilus – tai delikatus, jautrus, nepastebimas, bent jau taip sako žodynas. Stiliui apibūdinti tai yra visai netikęs, nieko nesakantis žodis. Tačiau pastebiu, kad „subtilumas“ stiliuje dažniau reiškia baimę ir tiesiog nesupratimą. „Subtilus“ sąmoningai nevartoju mados kalboje, nes šis žodeliūkštis tiesiog parazituoja lietuvių kalboje. Išimtį nenoromis taikau, kai kalba eina apie spalvų skirtumus, šriftą, kompoziciją (šiems dalykams akis skausmingai jautri :-)).

Lietuviams „subtilus“ reiškia kažkokį nepažintą ir neatrastą gėrį, pozityvą ir bekraštes sielos gilumas. Anglų kalboje yra „omg I love it“ – nesvarbu ką, stilių, maistą ar plaukų spalvą. Tai lietuviai mėgsta žarstytis „subtilu“ į kairę ir į dešinę, ir šis žodis visur tinka, nes kažkaip magiškai pakelia daikto, reiškinio, vertinančio ar vertinamojo vertę. Pavyzdžiui: pati mėgstu skaisčiai raudonus nagus ir daug žiedų ant pirštų – ryškių, gal meniškų, gal masyvių – iki paskutinio savo ilgų pirštų slankstelio. Viena pažįstama nužiūrėjo štai tokias, žieduotas mano rankas, ir tarė: „Ooo, subtilu.“ Jai, matyt, patiko tai, ką matė, bet subtilu? Ką jūs, gerbiamoji, beveik įsižeidusi pagalvojau. Mano rankos ne subtilios – įžūlios, ryškios ir ekstravagantiškos – jos yra mano aksesuaras.

„Joks“ stilius yra joks. Minimalizmas yra stilius, jis gali būti šokiruojantis savo asketiškumu, prabangiais audiniais arba/ir forma. Normcore – ne minimalizmas tradicine prasme, tai gatvės uniforma, siekiant likti nepastebimam. Bet kadangi tai naujas substilius, tai jo nepastebėti neįmanoma. Minimalizmas nereiškia daiktų kiekio, kaip dažnai manoma. Gali būti daug drabužių, komplikuotas drabužio dizainas, tačiau bendras vaizdas sukuria minimalistinį, švarų siluetą.

Kaip manai, kiek mados stilių įmanoma suderinti viename derinyje? Kada yra per daug?

Kiek nori, tiek ir galima. Tik bandydamas atrasi, kada yra per daug.

Trūkstamas stiliaus elementas dažnu atveju būna batai. Sijonai, pėdkelnės – taip banalu. Atsakymas visada yra batai, tinkamai užbaigiantys derinį. Ką patartum ieškant VA TOKIŲ batų? Rinktis įsimintinus, efektingus ar geriau kokybiškus, kuriuos nešios galbūt tavo vaikaičiai?

Efektingi, įsimintini nebūtinai yra nekokybiški :-). Jei yra poreikis ir komfortas nešioti vieną ypatingos kokybės porą batų – pirmyn. Japonų gatvės stilius boro būtent tuo ir išsiskiria – iš kartos į kartą dėvėtais batais, kurie tokie numinti, kad įgyja savotišką charakterį ir estetiką. Stiliaus reikalas. Tačiau Lietuvos klimato sąlygomis tai yra neįmanoma.

Aš turiu apie 50 porų įsimintinų batų. Mano sūnus jų nenešios, tai su draugėmis dažnai pasimainom spintos gėrybėmis vadinamuose closet swap parties – visos atsineša drabužių ir aksesuarų, kurių nebenori, ir pasikeičia į tai, kas patinka.

Skaitydama Lauros knygą, mėgavausi kiekvienu sakiniu, nė kiek nekoketuoju taip sakydama!
Skaitydama Lauros knygą, mėgavausi kiekvienu sakiniu, nė kiek nekoketuoju taip sakydama!

Jei jau prakalbom apie giminės medžio atšakas… Augini sūnų. Kaip manai, ar reikia lavinti vaikų skonį renkantis aprangą? Kaip kovoji su žmogum-voru ar pimpačkiukais?

Visi animaciniai herojai, jei jie rūpi, yra puiku žaislų ir filmukų pavidalu. Jeigu jis nori kokio herojaus kaukės švėntėms – irgi ok. Bet Aisčio drabužiuose nėra jokių pimpačkiukų, nekovojam dėl to: niekada herojais dekoruotų drabužių nepirkau, todėl jam nėra poreikio jais puoštis. Skonis estetikai panašus į maisto – jei augdami valgom vėdarus ir bulves, tai stebuklas vargu ar įvyks – turbūt neužsigeisim Viduržemio jūros delikatesų.

Kiek vidutiniškai užtrunka, kol pratampai raw džinsus? Tikrai verta tokius įsigyti?

Priklauso, kaip dažnai dėvėsi ir kokio storumo yra audinys. Dabar galima įsigyti jau suminkštinto raw denimo džinsų, – tokiems užtenka poros savaičių. Kietesni, tradiciniai, užtrunka ilgiau. Denimo ekspertai sako, kad tuos tradicinius pralaužti užtruks apie 6 mėnesius. Knygoje aprašiau būdų, kaip pralaužti greičiau ;-). Kodėl juos verta dėvėti? Pirma, raw denimas, skirtingai nei tas guminis, niekada neatrodo pigiai. Guminis denimas (su elastanu, poliesterio pluoštais) storina, laikui bėgant išsitampo, o išsitampęs atrodo klaikiai. Raw denimas su laiku tik tobulėja, nes prisitaiko prie kūno, įgydamas kūno formą, dyla, blunka ir plyšta kaip pagal užsakymą. O įgijęs jūsų kūno formą tampa patogiausiu ir labiausiai kūno linijas dailinančiu drabužiu. Visi mano džinsai tik raw.

O va mažą juodą suknelę siūlai vyt iš spintos lauk… Kodėl?

Nesakau griežtai jos mest lauk. Aš prieš tai, kad ji būtų peršama ir suvokiama kaip drabužis, be kurio stilingas garderobas neįmanomas. Arba, kad ji kažkokia nepamainoma ar lengvai derinama. Nežinau sudėtingiau derinamo ir nuobodesnio drabužio, nei juoda suknelė, kuri, kaip tyčia, geriausiai atrodo pati viena, be jokių pritemptų daiktų. Vis dėlto, jei yra poreikis turėti juodą suknelę, siūlau šiuolaikiškesnį variantą iš juodo sijono ir juodų marškinių ar palaidinės, kuriuos galima derinti su visu likusiu spintos turiniu ir galop sudėti į tą juodą suknelę. O dar tas uniformiškumas, nereikalingas formalumas… „Juoda maža suknele“ gali tapti bet kuris drabužis, kurį mokate derinti ir dažniausiai dėvite.

Išduok, kokių turi silpnybių? 

Čia tos silpnybės, dėl kurių galiu atitrūkti nuo realybės. Batai, galvos apdangalai, kaukės ir kostiumai, vintažas, žiedai, serijinių žudikų ir religinio kulto psichologija (nesakyk, kad nežiūri I.D. Channel?) ir psichologija apskritai, dizainas, interjeras. Maisto ir vyno kultūra.

Smalsu, ką sako Tavo vyras Albertas, žiūrėdamas į Tavo spintą? O kaip reaguoja, kai gviešiesi daiktų dar ir iš jo?

Jam patinka mano spinta, kaip ir tai, kad aš tokia, kokia esu – su savo trenktom silpnybėm. O vat savo daiktų nenori leisti net matuotis – sako, pasimatuosi ir atimsi:).

Beje, jis ir Tavo knygos fotografas. Esu girdėjusi mintį, kad vyrai nemoka fotografuoti moterų ir dažnai pakiša joms kiaulę – priverčia jomis pasijusti pačias moteris. Tau neteko su tuo susidurti? Kaip manai, vyro ir moters akis mato kitaip? Visada laisvai jauteisi prieš objektyvą?

Aš esu ex mados redaktorė, t. y. tas žmogus, kuris sugalvodavo fotosesijos koncepciją, koks merginos tipažas tiks, koks stilius bus ir ką ta mergina veiks kadre. Tai Albertui lygiai taip diriguoju. Surasdavau lokacijas, apsirengdavau ir sakydavau: dabar aš žiūrėsiu į jūrą, o tu fotografuok tada, kai vėjas plaikstys plaukus, pavyzdžiui. Dabar jis viską be sakymo padaro pats: suranda lokacijas, sako, ką man daryti ir kad drabužis neguli ar nefotogeniškas. Ir pats nusprendžia, turim kadrą ar ne.

Aš nefotografuoju drabužių derinių savo blog’ui, nes labai prastai jaučiuosi prieš kameras. Ar įmanoma persilaužti ir priprasti fotografuotis?

Įmanoma, žinok. Aš irgi nemėgau, bet teko ir nuo porą valandų trunkančios vieno derinio fotosesijos prasilaužėm iki 3 derinių per 15 minučių.

Kas svarbiausia fotografuojant?

Man – kompozicija, šviesa ir spalvos. Bet aš – ne fotografė ir neplanuoju ja būti.

Kurdama savo stilių, vėluodavai į pamokas, aš visada paskutinė ateidavau į redakciją. Mes – tarsi įrodymas, kad stiliui nereikia daug pinigų, bet reikia laiko. Iš kur jo paimti šiais beprotiško bėgimo ir užimtumo laikais? Ar todėl daugelis rengiasi lyg uniformomis?

Uniforma yra gerai – kiekvienam ji sava. Vienai uniforma yra a la Rožytė, kitai – normcore ir panašiai. Taip ir turi būti. Uniforma yra dalis kasdienybės ritmo.

Sutinki, kad nėra blogų drabužių, tik netinkami deriniai?

Dar pridėčiau – netinkamos proporcijos, netinkama situacija, netinkamas dydis, nesigaudymas madoje.

Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu sukneles ir sijonus, bet nešioju juos dažniausiai ant kelnių. Ar tai rodo mano asmenybės dualumą? Esu kieta, bet ir moteriška? Ir – pagaliau – ar tai atrodo stilinga?

Tai esi tu, ir tai išskiria tave iš kitų – stiliuje tas svarbiausia, na, braižas, parašas. Dėl dualumo… Pasikapstyk spintoje, atrasi, kad daugiau kampų turi, ne tik du :).

Ar Tau neatrodo, kad žmonės truputį prisibijo stilingų žmonių? Visada saugiau užkalbinti tą niekuo neišsiskiriančią moterį. Ji greičiausiai pavyzdingai virtų valgį, paglostytų nuo pagirių skaudančią galvą ir nekvaršintų jos visokiais keistais prasimanymais. Ar, norint turėti stilių, reikia turėti ir charakterį?

Sakyčiau, kai žinai, kas esi, kur link eini ir ką nori pasakyti, stilius formuojasi savaime. Niekas netrukdo turėti skonį gyvenimui, stiliui, gaminti valgyti, glostyti mylimųjų galvas, o savo galvą kartais atrasti padebesiuose. Baimė stilingiems kyla iš sovietinio mentaliteto: tuščia, fyfa, pasikėlus ir panašiai. Reikia kiaušų nebijoti žaisti savo įvaizdžiu. Tad tu teisi – charakteris būtinas.

Beje, Tu velniškai stilinga, bet gamini valgyti! Tavo receptų yra net knygoje. Kas, be ledų, Tau dar labai patinka? Kad maistas gali būti madingas, lyg ir viskas aišku, o stilingas? Kas jam suteikia to stiliaus? 

Maistas turi būti skanus! Bet, aišku, estetika yra dalis skanumo.

Skyriuje apie vintažą pateiki filmų, kurie padėtų perprasti to laikotarpio madą, sąrašą. O kokie filmai apie madą Tavo pačios mėgstamiausi? O ką naujausio esi mačiusi?

Tie filmai nebūtinai apie madą, bet jie gerai atspindi knygoje minimus laikotarpius. Dabar daugiau žiūriu dokumentiką – apie madą taip pat. Pavyzdžiui, kodėl japonai dievina amerikietiškus vintažinius džinsus ir kuo skiriasi japonų denimo kultūra nuo vakarietiškos. Japonijos neidealizuoju – aš už Vakarus, tačiau japonuose denimo reikalai yra unikalūs.

„Viskas, kas močiutiška, dabar madoj.“ Kaip manai, kiek tęsis ši tendencija?

Nemanau, kad tai yra tendencija, jei tendenciją laikysime laikinu dalyku. Mados industrija privalo tapti ir tampa sąmoningesnė (kitos išeities nėra – mados industrija pagal taršą yra antra po naftos industrijos) – stengiamasi perdirbti padėvėtus drabužius, sunaudoti senus perteklinius audinius. Ekologija, sąmoningumo skatinimas – ne tendencija. Atsigręžimas į vintažą – visiškai suprantama tokio sąmoningumo dalis. Mada visada atspindi tai, kas aktualu.

Trendy daiktai netarnauja kelis sezonus, jie kaip desertai – jų nereikia, bet sunku atsisakyti. Kada paskutinį kartą taip smaližiavai ir kokie saldėsiai tai buvo?

Mano desertai dažniausiai yra batai – paskutiniai buvo raudoni lakiniai „Marc Jacobs“ batyčiai, lolitiški tokie. Dabar – ant dietos, nes nusipirkom namą, kuriam reikia baldų ir kitų grožybių.

Blog’e žadėjai papasakoti istoriją apie savąją „birkin“ rankinę. Gal gali dabar?

Gi papasakojau! Poste „Ar gražu kopijuoti“. (Visoms neskaičiusioms ar praleidusioms, kaip aš, tačiau smalsaujančioms dabar puiki proga nuklysti į Lauros blog’ą ir jį paskaityti. O kai baigsit, paskaitykit, kaaaaip ji pasakoja apie savo įkvėpimų užrašinę, atrodo, vidurnaktį pultum į knygyną.)

Nustebau perskaičiusi Tavo teiginį, kad citrininė yra naujoji juoda. Rimtai? Sakai, kad to nėra jokiose stiliaus knygose ir tai eina prieš visas tradicinio stiliaus taisykles, bet patikrinai ją asmeniškai, todėl Tavim tikiu. O kaip vertini „Pantone“ kasmet renkamą metų spalvą?

Žinai, kas patinka „Pantone“? Spalvų aprašymai ir pavadinimai, nereikia net spalvos matyt – galva svaigsta nuo asociacijų.

Asta, nu. Mano knyga gi ne diktatoriškas traktatas. Bet citrininė, grynai subjektyviai, tapo lengviausiai derinama spalva – sunku patikėti, bet ji stebuklingai draugauja su labai daug spalvų. Aš net citrininę aksominę sofą nusipirkau.

Citrininę geltoną paprasčiau derinti nei, sakykim, juodą, kuri nors ir puiki, bet dera su labai ribotu spalvų kiekiu, o geriausiai – pati su savimi. Juoda per daug egoistė ir ori, kad leistųsi kitas spalvas į kompaniją.

Ko sau palinkėtum 2017-aisiais?

Naujų atradimų.

Ačiū! Turėjai atrast tiesiog titaniškos kantrybės atsakyt į šitiek klausimų (o skaitytojai – visa tai perskaityt). Beje, Tu buvai vienas mano dabar jau praėjusių metų atradimų!

Autografas

Komantarai

koment.

3 thoughts on “Pokalbis su Laura Latour: kaip tapti stilinga ir truputį įžūlia mados asmenybe”

  1. Jūsų blogas yra puikus atradimas. Skaitysiu skaitysiu ir skaitysiu, nes tokių blogų, įdomiai ir sklandžiai rašomų, ne maisto, ne svorio mažinimo, ne „buvau ten ir ten, valgiau tai ir tai“, ne vaikų ir/arba savęs auklėjimo, TRŪKSTA. Visos mėgstamiausios blogerės rašo retokai, bet kai jų padaugėja, gero skaitymo gausėja taip pat.

    1. Odeta, o man didžiausias atradimas yra kiekvienas į mano puslapį užsukęs svečias. O jei jis grįžta, tampa draugu, džiaugsmas būna begalinis! Ačiū Jums. Už šiltą žodį ir už tai, kad skaitot… Stengsiuosi, kad čia kuo dažniau kvepėtų kava ir namais :)

Komentuoti: Odeta Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *