1920 metų rugsėjo 14 dieną į spaustuvę iškeliavo pirmasis leidinio „Moteris“ (žurnalu šią 16 psl. brošiūrą vargu ar pavadinsi) numeris (tiražas – 3 tūkst. egzempliorių). 2015 metų rugsėjo 14 dieną sėdžiu pasidėjusi 234 psl. storio 763 –ąjį žurnalo numerį blizgiu juodu viršeliu (tiražas – 21 tūkst.). Atsivertusi bendrą kolektyvo nuotrauką žiūriu ir negaliu patikėti tuo, kad esu 95-ąjį gimtadienį šiandien švenčiančio savo svajonių žurnalo komandos nuotraukoje.
Kai man buvo kokie devyneri, buvau uoli žurnalo „Moteris“ ne kiek skaitytoja, kiek karpytoja (mat mano mama sąžiningai pirkdavo žurnalą): vos pamatydavau padėtą ant šaldytuvo (suprask, padėta aukštai), čiupdavau žirkles ir pasinerdavau į savo svajonių pasaulį – karpydavau tai, kas man atrodė gražu. Mano archyve (kai mama iškeliavo, visus žurnalus persivežiau pas save) dar yra likę tokių apkramtytų egzempliorių, regis, kai kuriuos vartydama iš naujo išgyvenu tą jausmą, kurį patirdavau tyrinėdama šį žurnalą.
Kai tapau sąmojingesnė ir jau išlaikiau rankose ne tik žirkles, bet ir plunksną, užsimaniau tapti žurnaliste, nes norėjau dirbti „Moteryje“ – šis žurnalas man visuomet atrodė moteriškos lektūros etalonas. Labiausiai norėjau būti panaši į Barbarą Kalėdą, o rašyti taip, kaip kolegė Virginija Majorovienė (jos interviu visuomet perskaitydavau pirmiausia). Dabar ji sėdi man už nugaros…
Todėl kai žurnalo vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė pranešė, jog šventiniam numeriui visi fotografuosimės bendrai nuotraukai, neabejojau: turiu ir noriu atrodyti kaip tik įmanoma gražiau, nes tai – ir mano (ir mano mamos) šventė. Ilgą laiką mano kompiuteryje, atradimų ir įkvėpimų aplanke, gulėjo juoda, be galo man į akį kritusi dizainerės Lauros Dailidėnienės kurta suknelė. Vis galvodavau, kad kur nors apie ją ką nors parašysiu. Nė nenumaniau, koks vėliau bus kontekstas… Vieną vakarą, kai galva jau buvo visai perkaitusi nuo minčių, ką gi reikės vilkėti per tą fotosesiją, toptelėjo, jog galiu parašyti Laurai ir tiesiai šviesiai paklausti, ar nepaskolintų man tos suknelės vienai dienai, ypatingai fotosesijai. Savo nuotykius, kol iškovojau nuostabiąją suknelę, jau aprašiau feisbuke iškart po fotosesijos, bet apibendrinant galima būtų pasakyti: kas tavo – nepabėgs.
Šių fotografo Liudo Masio nuotraukų nekantraudama laukiau nuo pat tos dienos, kai nusivilkau šią „Daili“ suknelę. Panašiai vaikai laukia Kalėdų. Ir, jei atvirai, galėčiau jas žiūrėt ir žiūrėt. Vėl ir vėl. Nežinau, kuri dėl to kaltesnė – suknelė ar panelė. Mat tą dieną jaučiausi kaip niekad laiminga.
P. S. TAU skirtas šis kadras:
P. P. S. Laura, dėl baltos suknelės aš nejuokauju.
Už nuotraukas (ir už lemtingą susitikimą) ačiū žurnalui „Moteris“ ir „Pix studijai“, mano brangiajai Annai ir Liudui Masiui. Už batus, su kuriais galiu tik stovėti, sesei
Po fotosesijos.
