Šią dieną prieš dvejus metus…

Šį įrašą brandinau nei daug, nei mažai – dvejus metus. Iškart po krikštynų reikėjo sutvarkyti nuotraukas, tada jas atrinkti, tada sulaukti tinkamo momento ir įkvėpimo, kad sukurčiau keletą koliažų, paskui laukiau, kol praeis pyktis… Ir štai praėjo. Ir pyktis, ir dveji metai. Lovoje gulėdama supratau: dabar arba jau niekada. Ir kėliausi.

Jei kada ateis lėtojo rašymo ir talpinimo laikai, aš galėsiu vadintis čempione :-).

Tiesą sakant, jau neparašysiu tokio teksto, koks turėjo būti prieš dvejus metus. Tąsyk buvau apgalvojusi viską: ir tendencijos kažkaip natūraliai buvo prilipusios (tais metais buvo madinga nagus lakuoti žydru laku, ir aš tokį nusipirkau – specialiai kojų nagams, nors tų kojų beveik nebuvo progos parodyti, o paskui natūraliai prie nagų lako „prisiderino“ pagalvėlės, smeigtukai užkandėlėms ir t. t. :-)), ir apie krikštynų dekorą buvau radusi įdomių momentų.

Savo vaiko krikštynų šventę kūriau pati nuo smeigtuko iki…

Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...
Dovanų maišeliai svečiams
Šią dieną prieš dvejus metus...
Viduje paslėpti magnetukai-pažadai vietoj popierinių pažadų, kuriuos traukia arba rašo patys svečiai. Kadangi labai asmeniški, neįdėjau, bet su J. specialiai darėm fotosesiją kiekvienam magnetukui, visi buvo su mintimi.

Tai buvo iššūkis net man, nes sūnus buvo tik išmokęs ropoti, mokėsi stotis ir eiti, o viena mėgstamiausių veiklos rūšių – kabintis į kojas, kėdes, o geriausia – būt įsitaisius ant rankų. Jam vis dar manęs reikėjo visos, ir aš stengiausi: kol jis kopdavo į mano koją, ką nors niūniuodavau, o rankos karpydavo ir klijuodavo širdeles užkandžių smeigtukams.

Kol radau karštai vasaros dienai (taip, tada buvo vasara) tinkamus keksiukus ir išbandžiau receptus, paskutinę savaitę iškepiau 90 keksiukų, ir mes juos suvalgėm (krikštynų dieną jų buvo apskritai gal tik 30, keptų iš naujo, žinoma).

Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...

Gerai atsimenu: jėgų ir motyvacijos man suteikė (sveikas) pyktis.Suorganizuoti krikštynas turėjau nepilną mėnesį, idėjas generuoti ir įgyvendinti pradėjau sukdama ratus aplink parką savo gimtajame miestelyje. O, kiek grandiozinių planų prikūriau, kokių idėjų prigalvojau! Paskui teko nusileisti ant žemės :-). Bent ir ant jos buvo labai gerai. Mane nuvylė ir sumalė gerą daiktą visi, kas tik galėjo, tad teko pasikliauti tik savimi.

Šią dieną prieš dvejus metus...
Kai kur rankelė gal ir sudrebėjo… :-)

Turbūt nepatikėsit, kai pasakysiu, kad krikštynų išvakarėse net nežinojau, ką rengsiuosi, jau nekalbu apie šukuoseną ar makiažą (iš vakaro išploviau plaukus ir juos susegiau, kad nesusigarbanotų ir nepasišiauštų, į bažnyčią, pamenu, važiavau dar drėgnais plaukais). Normaliai pasidažyt, aišku, nespėjau (gerai bent, kad abi akis :-D), nes pradėjo rinktis svečiai. Ir prie suknelės man netiko tie batai, kuriuos buvau numačiusi. Visiškai ekstremali padėtis! Bet kai žiūriu nuotraukas, iki šiol jose sau esu gražesnė ir laimingesnė nei vestuvių dieną.

Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...
Užtat ponaitis buvo nekokios nuotaikos

Taip mąsčiau prieš dvejus metus, galiu pakartoti ir po dvejų metų: vaiko krikštynų diena buvo kol kas pati laimingiausia mano gyvenime. Jaučiausi taip, lyg tuoj įžengsiu dangopi kaip Mergelė Marija, toks šventas jausmas mane buvo apėmęs (dabar įtariu, kad todėl, jog buvau beveik nemiegojusi aštuonis mėnesius ir naktį prieš Didžiąją Dieną). Gal kažkur giliai širdyje nujaučiau, kad čia paskutinė tokia graži mūsų, kaip šeimos, šventė, ir ji tikrai buvo labai labai graži, nereikėjo vaidinti džiaugsmo ar kitaip apsimetinėti (bent jau man).

Mano vaikas moka linksmintis
Mano vaikas moka linksmintis

Savo buvusiam vyrui esu dėkingiausia už du kritinius momentus, kai labiausiai reikėjo atsiremti į tvirtą petį ir sulaukti palaikymo, ir aš jo sulaukiau: kai mudu gyvenom vagonėlyje braškių lauke Anglijoje ir jis vakarais man masažuodavo kojas ir gamindavo valgyti, kad nors truputį atsigaučiau, nors pats galėjo kristi kniūbsčias į patalus, nes nusikaldavo labiau už mane; o antrąjį – tą paskutinę naktį prieš krikštynas, kai pusė patiekalų dar nebuvo padaryta, sausainiai nesupakuoti, dar keli svarbūs darbai neatlikti ir kai jaučiau: artėja minutė, kai pasiduosiu, atsisėsiu ir nepakilsiu, o jis pasakė, kad miegoti neis ir bus su manimi tol, kol viską pabaigsiu. Ir mudu kartu plušom beveik iki paryčių. Tai buvo vienas gražiausių mano prisiminimų. Ačiū tau, jei skaitai, ačiū už viską.

Šią dieną prieš dvejus metus...
Kai pamačiau, kokios nuotaikos prabudo būsimasis krikštas, supratau: o-oo...
Kai pamačiau, kokios nuotaikos prabudo būsimasis krikštas, supratau: o-oo…
O čia – gražiausia ir man brangiausia nuotrauka, laikau ją rėmeliuose prie lovos. Mano tėtis ir vaikas
O čia – man gražiausia nuotrauka, laikau ją rėmeliuose prie lovos. Mano tėtis ir vaikas. Kristinos tobulas kadras.

Mano brangiausios. Tos, kurios visada šalia.

Gerai įsižiūrėję netgi galite pamatyti šventosios aureolę :-D
Gerai įsižiūrėję netgi galite pamatyti šventosios aureolę :-)
Šią dieną prieš dvejus metus...
Ir kaip susiderinom! Visos atėjo juodai baltai apsirengusios. Kaip in ir jang :-)
Atleisk, Tautvydui dar nepaskambinau. Užmuši mane.
Atleisk, Tautvydui dar nepaskambinau. Užmuši mane.

O štai kaip mums viskas pavyko (be jokių koliažų muliažų, nes, tiesą sakant, who cares)…

Taip taip, pienas.
Taip taip, pienas.
O štai kaip mums viskas pavyko (be jokių koliažų muliažų, nes, tiesą sakant, who cares)…
Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...
Šią dieną prieš dvejus metus...
Nomedos salotos draugėms. Tik po visko supratau, kad pamiršau į šias salotas įpjaustyt šviežio agurko :-). Man šios salotos tapo tikru atradimu. Galit pamėgint pasidaryti, 4–5 draugėms reikės 200–300 g vyšninių pomidorų, 2–3 agurkų, 1 kriaušės, 3 saliero lapkočių, 1 kekės besėklių žaliųjų vynuogių, 1 rūkyto vištos ketvirčio, 1 indelio (250 g) marinuotų salierų, 1 prinokusio granato, druskos, pipirų, trupučio majonezo.  Pomidorus perpjauti per pusę, agurkus nulupti ir supjaustyti šiaudeliais, lygiai taip pat – kriaušę. Saliero lapkočius supjaustyti griežinėliais. Vynuoges galima perpjauti per pusę, bet nebūtina. Vištieną nupjaustyti nuo kaulų ir susmulkinti nedideliais gabaliukais (pats bjauriausias darbas). Visus komponentus sudėti į didelį dubenį kartu su marinuotais salierų šiaudeliais ir granato sėklomis. Įberti druskos, pipirų ir užtaisyti majonezu.
Nomedos salotos draugėms. Tik po visko supratau, kad pamiršau į jas įpjaustyt šviežio agurko :-). Man šios salotos tapo tikru atradimu. Galit pamėgint pasidaryti.4–5 draugėms reikės: 200–300 g vyšninių pomidorų, 2–3 agurkų, 1 kriaušės, 3 saliero lapkočių, 1 kekės besėklių žaliųjų vynuogių, 1 rūkyto vištos ketvirčio, 1 indelio (250 g) marinuotų salierų, 1 prinokusio granato, druskos, pipirų, trupučio majonezo.
Pomidorus perpjauti per pusę, agurkus nulupti ir supjaustyti šiaudeliais, lygiai taip pat – kriaušę. Saliero lapkočius supjaustyti griežinėliais. Vynuoges galima perpjauti per pusę, bet nebūtina. Vištieną nupjaustyti nuo kaulų ir susmulkinti nedideliais gabaliukais (pats bjauriausias darbas). Visus komponentus sudėti į didelį dubenį kartu su marinuotais salierų šiaudeliais ir granato sėklomis. Įberti druskos, pipirų ir užtaisyti majonezu.
Su geriausia pasaulyje sese <3
Kad tu žinotum, kaip aš tave myliu, ses! <3
Beveik visada online. Mano brolis. Amžina meilė.
Beveik visada online. Mano brolis <3

Komantarai

koment.

2 thoughts on “Šią dieną prieš dvejus metus…”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *