Šiandien aš laiminga, arba Svajoti reikia atsargiai!

Kažkada labai seniai, žiūrėdama į žvaigždes ant raudonojo Kanų kilimo, neapdairiai į Visatą paleidau norą – kada nors ir aš, prisiekiu, lipsiu tais laiptais. O visai neseniai, prieš keletą mėnesių, rengdama medžiagą žurnalui apie ryškų pėdsaką madoje palikusius filmus, dar kartą pažiūrėjau Alfredo Hitchcocko 1955-aisiais statytą filmą „To Catch A Thief“. Tiesą sakant, iš jo nepamenu nieko, nė vieno siužeto vingio, bet žvelgdama į Grace Kelly kostiumus ekrane (sukurtus neprilygstamos filmų kostiumų kūrėjos Edithos Head), dūsavau, kaip norėčiau pikniko Žydrojoje Pakrantėje su baltomis pirštinaitėmis arba pasivartyt TAME paplūdimyje vilkint panašų maudymosi kostiumėlį ir būtinai raištį ant galvos. O jeigu dar galėčiau pabėgt į kokią nors panašią vietą per savo gimtadienį, žinočiau, kad Visata mane tikrai labai myli!

Grace-Kelly
Scena iš filmo „To Catch A Thief“, Grace Kelly Kanuose

Kaip sako mano mylima kolegė, Visata turi polėkio. Ir humoro jausmą, dar pridurčiau. Panašiai, kaip kažkada išpildydama mano norą ir pasiuntusi mane vieną apsibliovusią į meilės miestą Paryžių (žinau, klišė…), šį kartą ji „išsiuntė“ mane į Pietų Prancūziją, ir visai ne kaip akredituotą žurnalistę dirbti prie laiptų Kanų kino festivalyje, kaip kažkada įsivaizdavau (savo šansus tapti kino žvaigžde vertinu realistiškai).

Štai kas manęs laukia…

Geo-factors.com nuotrauka
Nica

Pamenu, buvo gana sumautas rytas, bet pirmą kartą pavyko lygiai nusipiešti viršutinį akių kontūrą ir dailiai užriesti galiukus į viršų, kai paskambino Dovilė iš „Biodermos“ ir susakė tokį tekstą, nuo kurio į viršų pašoko ne tik mano strėlytės, bet ir pulsas – ar aš nenorėčiau vykti į tarptautinį geriausių blogerių iš 15 Europos šalių susitikimą Pietų Prancūzijoje, kurį organizuoja ši prancūzų kompanija. What?! Are you f*ing serious?

Jei mano jaunoji kolegė ir mano būsima bendrakeleivė Simona Burbaitė iš simonaburbaite.com džiaugiasi kasdien augančia jos gerbėjų auditorija ir pažintimis, kurių atvėrė blogeriavimas, tai aš, priešingai, šimtus kartų baiginėjau rašyt ir save įtikinėjau, kad man visai nereikia to daryt, kad yra šimtai jaunų, perspektyvių, gražių jaunųjų blogerių – blogosfera priklauso joms. Bet tik sugalvodavau viską mesti, būtinai kas nors parašydavo man kokį laiškelį ar žinutę arba ką nors pasakydavo tokio, jog suprasdavau: ne mano jėgoms viską mesti. Todėl Dovilės ir Patricko pasitikėjimas ir įvertinimas man labai daug reiškia.

Šiandien atsiėmusi bilietus į Nicą balandžio 7–9 dienoms, susivokiau, kad gavau ir neįtikėtiną gimtadienio dovaną. Ir kad Visata tikrai turi polėkio: grįžtant lėktuvas nusileis Vilniuje be penkių minučių vidurnaktį, ir po penkių minučių aš pradėsiu švęsti savo gimtadienį. Jeigu neatvirsiu į Pelenę, chi chi, o boingas netaps moliūgu. O net jeigu taip nutiks, žinosiu, kad bent pagyvenau pasakoje. Pažadu instagrame ir feisbuke nuolat transliuoti, kur ir kaip apsijuokiau, o jei nusivartysiu nuo TŲ laiptų („Biodermos“ vadovas Baltijos ir Skandinavijos šalims Patrickas Le Scel pažadėjo, kad juos tikrai pamatysime ir galėsime ten iki valiai fotografuotis), būtinai parodysiu ir tai. Nes gyvenime nutinka ne tik visokių cirkų. Nutinka ir stebuklų!

Komantarai

koment.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *