Su meile iš Londono: (į)kvepiantis Džeimso Bondo kvepalų pristatymas ir tai, kas liko „už kadro“

Ko per daug, tas nesveika, moko liaudies išmintis. Todėl šis įrašas apie Džeimsą Bondą, pažadu, jau tikrai bus paskutinis. Nes kiekgi galima visaip tą britų šnipą girti ir liaupsinti? :) Šį kartą norėčiau papasakoti apie… Džeimso Bondo kvepalus. Juos legendinio britų slaptosios tarnybos agento 50-mečio jubiliejui išleido kompanija „Procter & Gamble“. Aromato pristatymas vyko Londone, jame teko dalyvauti ir man. Savo įspūdžius iš šio renginio aprašiau spalio mėnesio žurnale „Moteris“, o čia norėčiau pasidalyti savo mintimis, kas liko „už kadro“ :).

Esu sau pažadėjusi, kad vyriškų kvepalų niekada iš principo neaprašinėsiu. Kai Paryžiuje gyvenanti kolegė išgirdo, kad esu iš moterims skirto žurnalo, pasiteiravo, kodėl mus domina vyriškų kvepalų pristatymas. „Nes tai juk – Džeimsas Bondas. Ir dauguma moterų vis dar mielai perka savo vyrams kvepalus“, – toks buvo mano atsakymas Cibele ir pasiteisinimas sau pačiai, kodėl verta padaryti išimtį ir skirti keletą eilučių vyriškiems kvepalams. Iš tiesų daugumai vyrų patinka, kai kvepalus už juos išrenka moteris (bent jau maniškiui tikrai. Jo argumentas šiuo klausimu neatremiamas: „Aš noriu skaniai kvepėti TAU. Todėl kvepinsiuosi tuo, kas patinka tau“). Taigi jei norite, kad jūsų brangusis kvepėtų kaip Džeimsas Bondas (beje, neoficiali apklausa, kurią aptarinėjome su kolegėmis Londone, kaip tik skelbia, jog moterys (vis dar) trokšta, jog jų vyrai būtų panašūs į Bondą).

Taigi koks tas Bondo kvapas? Kai aš lėktuve pamėginau įsivaizduoti, kuo galėtų kvepėti garsusis britas, pakliuvau į pinkles. Pirmoji į galvą šovusi mintis buvo – kad citrusais (ar martiniu) ir tabaku. Pasirodo, vyriškų kvepalų klausimais aš visiškai neturiu fantazijos, nes pirmieji „James Bond 007“ (jų tikrai bus ir daugiau; na, gal ne 23, kiek filmų… :)) dvelkia samanomis ir kumarinu (šios natos sudaro kvapo pagrindą), vetiverijomis (jos suteikia kvapui rafinuotumo ir vyriškumo) ir žaliaisiais obuoliais (traškios obuolių natos – labai britiškos, jas anglai tiesiog dievina, todėl kaipgi be jų „nacionalinei vertybei“ kurtuose kvepaluose). Kvapui „išblėsus“, ant odos pasklinda santalo natos. Kompoziciją apramina mano dievinamos levandos.

Kvepalų „James Bond 007“ buteliuko dizainą įkvėpė Bondo vyriški „žaisliukai“. Per vakarienę jie buvo „patiekti“ po žvilgančiais gaubtais kaip didžiausia vakaro staigmena

Kvapo kūrėjai tikina, kad 7-ąjį dešimtmetį primenantis papartinių aromatinių kvepalų grupei priskiriamas labai britiškas aromatas „James Bond 007“ yra tiesiog tobulas šiuolaikiniam vyrui: stiprus, brandus, rafinuotas. Keista, kad man jis toks nepasirodo (gal dėl nėštumo?), priešingai – pauosčius Bondo kvepalų, pasirodo, kad jie lengvi ir, atsiprašau už palyginimą, skystoki. Tačiau tiesą sako tie, kurie pataria jokiu būdu nevertinti aromato tik pauosčius juo iškvepintą popierinę juostelę – tikrasis kvapas atsiskleidžia tik ant odos! Tuo įsitikinau, kai „James Bond 007“ pasikvepino mano vyras. Labiausiai laukiu, kai ant jo odos pasklins tas jausmingasis santalas, suteikiantis kvepalus „vilkinčiam“ vyrui seksualumo ir vyriškumo. Juk Bondas toks ir yra, tiesa?

Jei kvapas iš pirmo žvilgsnio (teisingiau būtų sakyti, iš pirmo pauostymo) ir neatėmė žado, to negalėčiau pasakyti apie aromato pristatymą. Susidaro įspūdis, jog pastaruoju metu kvepalų pristatymų organizatoriai tarsi varžosi, kas surengs įspūdingesnį ir išmoningesnį re(n)ginį. Nors buvo šiokių tokių kliauzių dėl viešbučio (beje, 5 žvaigždučių „Mayfair“) ir vieną akimirką išsigandau, jog mokėti už kambarį teks iš savo kišenės (tiksliau, nakvoti gatvėje :)), o ir kambarys, rizikuoju nuskambėti kaip kokia išpindėjusi Zosė, nesužavėjo (nes už lango zujo statybininkai, ir aš labai drovėjausi ne tik rengtis, bet net vaikščioti po kambarį), visa kita praėjo tiesiog stulbinamai gerai.

Pažintis su kvapu prasidėjo nuo Bondo legendos gimimo garsiajame Londono restorane „The Ivy“, kur mėgo lankytis Madonna, kai dar gyveno Londone, o Bradas Pittas net po blatu negavo ten staliuko (tsss!). Vietelė iš pirmo žvilgsnio neatrodo kažkuo labai įspūdinga, bet ji ir neturi tokia būti: svarbu jausmas, o ten jautiesi… kaip namie. Beveik įsivaizduoju save ten sėdinčią ir skrebenančią savo svajonių knygą, o štai Ianas Flemingas ten papasakojo savo bičiuliui, jog parašė istoriją apie britų slaptosios tarnybos agentą, tas paragino romaną išleisti, o paskui jau mesta sniego gniūžtė virto didžiule sniego lavina…

Garsusis restoranas „The Ivy“ iš išorės atrodo niekuo neypatingas, tačiau šis įspūdis apgaulingas

Beje, „The Ivy“ valgiau skaniausią pasaulyje „Pavlovą“ ir susipažinau su dane Maria, kuri alpsta dėl saldumynų ir asmeniškai pažįsta René Redzepi (bei žino, kaip patekti į „Noma“, nelaukiant metus eilėje). Tiesa, tas malonumas, sako, labai nepigiai kainuoja, tačiau ne vienas kolega, sėdėjęs kartu prie stalo, prisipažino, kad yra pasiruošęs už tuos skonio potyrius pakloti bet kokią (!) sumą. Klausimas man tada iškilo: kiekgi jie tada uždirba, jei iš žurnalisto algos gali sau leisti pietauti viename geriausių pasaulio restoranų?!

Specialus pristatymo meniu. „The Ivy“ valgiau skaniausią pasaulyje „Pavlovą“

Verčia gūžtis ir grožio ir mados žurnalistės bei tinklaraštininkės, susirenkančios į panašius pristatymus: jų riešus puošia auksiniai laikrodžiai (čia aš vis dar apie Marią), drabužius ir avalynę jos keičia keliskart per dieną ir jų garderobas, žinoma, atitinka naujausias tendencijas, o rankose kas antra laiko „Chanel“ rankinę! Ir dejuoja, kaip jos – ak! – pavargo skraidyti į Paryžių: nėra net kada lagaminų išsikrauti. Skaitmeninį fotoaparatą ir užrašų knygutę turėjau turbūt vienintelė: absoliuti dauguma spaudos atstovų fotografuoja savo „iPhone‘ais“, o informaciją kaupia man nežinomais būdais – nemačiau nė vieno, kuris ką nors kur nors užsirašinėtų. Viena vertus, tokie pokyčiai glumina, kita vertus, šios tendencijos verčia savotiškai pasitempti ir dar uoliau taupyti pinigus išsvajotai „Chanel“ rankinei (ko gero, kai ją pagaliau įsigysiu, reikės prašyti artimųjų mane su ja ir palaidoti, kad bent pomirtiniame gyvenime galėčiau ja pasidžiaugti). Ir dar vienas dalykas: jei anksčiau visi valgydavo tai, ką pasiūlydavo virtuvės šefai, dabar gi organizatoriai kiekvieno asmeniškai teiraujasi, kokie esantys jo/jos mitybos įpročiai, ir jei paaiškėja, kad kompanijoje yra vegetarų (o nevalgyti mėsos tarp žurnalistų pasidarė labai madinga), jiems paruošiamas specialus meniu. Žinoma, tai tik sutapimas, tačiau kolegė iš vengriško „Playboy“, dešimt metų nevalganti mėsos, ragavo gurmaniško vegetariško patiekalo, ir jos skrandis šio išbandymo neatlaikė… Vis dėlto vegetarizmas ir žaliavalgystė tarp mados žurnalistų plinta kaip virusas.

Bet aš šiek tiek nukrypau… Norėčiau grįžti prie kvepalų pristatymo, kuris per visą mano (ačiū dievui, dar neilgą) žurnalistavimo istoriją buvo vienas įsimintiniausių. Pirmiausia dėl to, kad kruopščiai apgalvota kiekviena smulkmena (išskyrus viešbučio kambarį :)).

Buvo įdomu ieškoti, prie kuriuo filmu pavadinto stalo buvau priskirta

Prabangi vakarienė prie karališkai paserviruotų stalų restorane „Altitude 360“ vyko prie Džeimso Bondo filmais pavadintų stalų (maniškis vadinosi „The Spy Who Loved Me“).

Organizatoriai stalus pavadino garsiausių filmų apie Džeimsą Bondą vardais

Ir tikrai sušildo vardinis meniu (vaišinomės Bondo mėgstamais patiekalais: ant žarijų keptais smidrais su be lukšto virtu traškiu anties kiaušiniu, šonine ir grūdėtųjų garstyčių padažu, jautienos didkepsniu su Berno padažu, špinatais ir salierų piurė bei obuolių tarte tatin) su ranka ant voko parašytu tavo vardu ir pavarde.

Vakarienei – Bondo mėgstami patiekalai

„Vardiniai“ meniu restorane „Altitude 360“

Organizatoriai kiekvieną asmeniškai apgaubė dėmesiu, nuolat teiravosi, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta, ar viskas patinka, ar nereikia kokios papildomos informacijos, ir t. t., ir pan. Pristatydami pirmąjį Džeimso Bondo aromatą, rengėjai paplušėjo iš peties: pakvietė du molekulinės virtuvės šefus, kurie iš kvapo sudedamųjų dalių paruošė į panakotą panašų desertą, taigi kvepalų galėjome ir paragauti.

Desertas, paruoštas iš kvepalų sudedamųjų dalių

Rengėjai nudžiugino ir mados gerbėjus: į pristatymą pakvietė kostiumų dailininkę Lindy Hemmings, kuri Bondo ir jo merginų įvaizdžiu rūpinosi nuo 1995 iki 2006 metų, ir surengė įspūdingiausių kostiumų ekspoziciją, o Lindy pasakojo, kaip jie buvo kuriami. Pavyzdžiui, eilutė Pierce‘ui Brosnanui filme „Die Another Day“ Bondui buvo renkama iš 50, oranžinis bikinis Halle Berry herojei Jinx – iš 20 skirtingų kostiumų pavyzdžių!

Pristatyme dalyvavo filmų apie Džeimsą Bondą stilistė Lindy Hemmings

Intrigą organizatoriai išlaikė iki galo – pauostyti naujojo aromato galėjome tik prieš pat vakarienę, sumerkę popierines juosteles į milžinišką martinio taurę.

Šioje taurėje ne martinis, o kvapusis Džeimso Bondo vanduo

Martinio kokteilis, kaip žinia, neatsiejama Džeimso Bondo dalis (nors „Operacijoje „Skyfall“ naujasis Bondas Danielis Craigas gurkšnoja alų): „Duke‘s Hotel“ (anot „New York Times“, šiame bare ruošiamas geriausias pasaulyje martinis) galėjome paragauti tikrojo Bondo kokteilio pagal originalų Iano Flemingo romane aprašytą receptą (beje, sėdėdamas tame viešbučio bare rašytojas jį ir sugalvojo). Gaila, padėtis neleido paragauti šio gan stipraus „shaken, not stirred“ kokteilio, tačiau kolegės sakė, kad jis vertas Žvaigždės vardo („Vesper“ – toks šio originalaus kokteilio pavadinimas, – išvertus iš anglų kalbos reiškia „vakarė žvaigždė“) ir yra tikrai labai labai stiprus.

Nuo firminio Bondo martinio kokteilio ne vienai dailiosios lyties atstovei apsisuko galva

Prie taurės martinio gimė įdomi diskusija apie tai, kuris iš šešių Bondo vaidmens atlikėjų panašiausias į tikrą Bondą (tik turbūt niekas nežino, koks yra tas „tikrasis“ Bondas, nes su amžiumi jo „standartai“ irgi kinta, nors moterys, paklaustos, su kuo jiems siejasi šio legendinio herojaus vardas, pirmiausia pamini dvi savybes – rafinuotumą ir vyriškumą). Po ilgų ginčų priėjome prie daugmaž vieningos išvados, kad didžiausi moterų favoritai yra Seanas Connery’is (pirmasis Bondas) ir dabartinio Bondo pareigas einantis Danielis Craigas (pastarasis – mano favoritas).

Po tokio (į)kvepiančio pristatymo net sunku patikėti, kad Džeimsas Bondas – išgalvotas literatūrinis personažas. Regis, britų slaptosios tarnybos agento legenda, sukurta 1953-aisiais skaitomiausio visų laikų britų rašytojo (iš viso I. Flemingas per 14 žiemų parašė 12 romanų ir 9 trumpesnius pasakojimus apie agentą 007, rašydamas surūkydavo po 70 cigarečių per dieną), gyva kaip niekada. Ir net jeigu šalia jūsų – ne misteris Bondas, jūsų mylimasis gali bent jau kvepėti kaip Jis.

Komantarai

koment.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *