Aš labai mėgstu saldumynus. Pastaruoju metu – ypač. Esu girdėjusi, jog saldumynais kartais kompensuojame meilės ir dėmesio sau trūkumą, bet šį kartą ne apie tai… Panašiai taip, kaip skanauju saldumynų, „ragauju“ ir knygas apie madą. Kartais smalsu išbandyti ir naujoves (pavyzdžiui, netiesiogiai įsitraukti į diskusijas, kur Vilniuje skaniausi macaroons‘ai, arba svarstyti, kurie „Chocolate Naive“ rankų darbo ledai skaniausi), kalbu taip pat ir apie „madingas“ knygas.
Pastaruoju metu lietuvių kalba leidžiamų knygų apie mados pasaulio asmenybes bei su mada susijusios grožinės literatūros padaugėjo, ir už tai dėkoti reikėtų leidyklai „Šarkos knygos“ (kuri, beje, su šiuo įrašu tėra susijusi tik tuo, kad išleido knygą, kurią čia miniu). Vienas naujesnių jos leidinių – žurnalistės June Marsh gausiai iliustruota „Mados istorija. Nuo New Look iki šiandien“, kuriai liaupsių negailėjo pats mados istorikas ir kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas.
Šiaip jau skaityti mados istoriją nėra taip įdomu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio (bet kokių saldumynų irgi nevalgau :P). Tačiau šia knyga tiesiog skonėjausi: joje nemažai mados pasaulio įdomybių ir pikantiškų detalių. Noriu pasidalinti keletu vyšnaičių nuo šio gardaus torto.
Christiano Dioro kostiumėlis iš 1947-ųjų New Look kolekcijos kainavo 59 tūkst. frankų (tris vidutinius metinius to meto atlyginimus!). Šiandien ši suma prilygtų 9 tūkst. eurų.
Pokariu viena Dioro suknelė buvo verta visų metų maisto kuponų.
Antrojo pasaulinio karo metais paltams siūti buvo leidžiami 4 metrai, palaidinei – vos metras audinio. Tačiau antrosios 1947 metų New Look kolekcijos juodos vilnos krepo suknelei „Diorama“ buvo sunaudoti 47 metrai audinio – pokario nepritekliaus laikais toks kiekis buvo nesuvokiamai ekstravagantiškas.
Keletą faktų į temą radau ir neseniai perskaitytoje knygoje apie Christianą Diorą. Pavyzdžiui, vieną dvidešimtmetę klientę Dioras įtikino išpardavimo metu įsigyti žemę siekiančią suknią su krinolino sijonu, kuri svėrė apie 25 kilogramus. Su ja jauna moteris negalėjo nei paeiti, nei valgyti, nei prisėsti. Dioro suknių net blogoji pusė būdavo nepriekaištinga. Visoms suknelėms jis duodavo vardus. Kolekciją sudarydavo nuo 175 iki 200 modelių. Kiekvienoje būdavo raudonos – Dioro laimingos – spalvos suknelė ir daugybė juodos.
Cristóbalis Balenciaga per visą gyvenimą yra davęs vieną vienintelį interviu – žurnalui „Time“ 1971 metais (to paties žurnalo viršelyje, tik 1957-aisiais, puikavosi Christianas Dioras ir jo neįtikimos sėkmės istorija).
Spaudos jis nemėgo, į kolekcijų pristatymus beveik niekada neįsileisdavo žurnalistų. Šis talentingas dizaineris sukurdavo apie 400 modelių per metus – kruopelę, palyginti su Dioru (jis per metus į pasaulį išleisdavo apie pustrečio tūkstančio).
Mados pasaulis turi ir daugiau darboholikų. Pavyzdžiui, „Chanel“ kūrybos vadovas Karlas dirba po 16 valandų, net per Kalėdas ir kitas šventes. Nežmoniški „auksiniais laikais“ buvo ir Johno Galliano darbo tempai – po 12 kolekcijų per metus.
Praėjusio amžiaus 7 dešimtmetį valdė džinsai. Dešimtmečio pabaigoje mėlynų „Levi-Strauss“ firmos džinsų buvo parduodama daugiau negu šimtas milijonų porų per metus.
8 deš. pasirodžius provokuojančiai reklamai, kurioje penkiolikmetė Brooke Shields tvirtino, kad jos ir jos „Calvinų“ neskiria niekas, pirkėjai ėmė šluoti džinsus po daugiau nei 40 tūkst. porų per savaitę.
Beje, kai kurie ekspertai amerikietį Calviną Kleiną laikė įžvalgiausiu JAV dizaineriu – Kleino genialumui reklamos srityje nebuvo lygių. Kiekvienas bent kiek žinomas dizaineris kūrė savo džinsų linijas. 1988-ųjų lapkritį naujoji „Vogue“ redaktorė Anna Wintour pirmajam savo viršeliui pasirinko džinsų porą (tiesa, kaip ji pati aiškina, tik todėl, kad modelis paprasčiausiai netilpo į parinktą sijoną).
100-ojo „Vogue“ numerio proga 1992-ųjų balandį ant viršelio vėl puikavosi džinsai: visa supermodelių komanda (Naomi Campbell, Cindy Crawford, Linda Evangelista, Yasmeen Ghauri, Elaine Irwin, Karen Mulder, Tatjana Patitz, Claudia Schiffer, Niki Taylor ir Christy Turlington) vilkėjo baltus „Gap“ marškinėlius ir džinsus.
Vieni brangiausių džinsų – Tomo Fordo mados namamas „Gucci“ sukurti „Pochachontas“: išpuošti karoliukais, plunksnomis ir siuvinėtomis detalėmis, jie parduoti už 2 tūkst. svarų sterlingų.
8 deš. Manolo Blahnikas dirbo modeliu (jo nuotraukos puošdavo britiškojo „Vogue“ puslapius), o nepaprastais mados spektakliais garsėjęs Thierry Mugler‘as buvo baleto šokėjas.
Beje, Th. Mugler‘as buvo pirmasis dizaineris, duris į savo kolekcijos pristatymą Paryžiuje atvėręs plačiajai visuomenei – į šou susirinko daugiau kaip 6 tūkst. žiūrovų.
1985 metais Jeanas Paulis Gaultier pristatė prieštaringai vertinamą vyrišką sijoną. Jo tariamai buvo parduota daugiau nei 3 tūkst. vienetų.
Amerikiečių dizainerė Diane von Furstenberg 8 deš. sensaciją sukėlė savo susiaučiamomis suknelėmis.
1992-aisiais ji pristatė naują suknelių liniją, jas pardavinėjo pigiau nei už 200 dolerių, o jos vardas tapo pasauliniu prekės ženklu.
Gianni Versace, dėmesį prikaustančių kerų meistro, kompanijos pelnas dešimtąjį dešimtmetį siekė milijardą dolerių. Jis suvokė, kad seksas yra efektyviausia reklama, ir nė nesusimąstęs mokėjo supermodeliui Christy Turlington 50 tūkst. dolerių už tai, kad ši demonstruotų tik jo drabužius.
Plg. Marco Jacobso kolekcijas jo karjeros pradžioje modeliai demosntruodavo už dyką – jis buvo manekenių numylėtinis. Beje, 9 deš. modelių honorarai išaugo 400 procentų!
Pirmoji Tomo Fordo mados namams „Gucci“ kurta stilinga retro kolekcija buvo tokia sėkminga, jog modeliai už darbą prašė atsilyginti ryškiai žaliais šilkiniais marškinėliais, prigludusiomis aksomo kelnėmis ir blizgančiais raudonais aukštakulniais.
Kiekvieną sezoną kildavo sumaištis dėl kurios nors „Gucci“ prekės: kompanijos parduotuvėje Londone apie 150 kantrių klienčių laukė jo sukurto tampraus sintetinio audinio kostiumėlio su kelnėmis, o 300 – vyriškų leopardo kailio rašto apatinių kelnaičių su juostele.
Niujorke 220 viltingų pirkėjų tikėjosi pirmieji gauti sidabro ir baltos spalvos odinius aukštakulnius, o Milano salone nepaprastai populiaraus G diržo atsargos išgaruodavo per keletą valandų.
Vienetinė Victorios Beckham rankinė, sukurta parduotuvei „Selfridges“, buvo parduota už beveik 9 tūkst. svarų sterlingų.
Visame pasaulyje aprangai kasmet išleidžiama apytiksliai 1,22 trilijonų dolerių.
Na mados keičiasi.. dabar viską lemia kuo nuogesnis kūnas 🙂