Pokalbis su Beata Nicholson – apie naują knygą, virtuvės madas ir madingiausius skanėstus

Niekada nemėgau sukiotis virtuvėje – maniau, kad laiką galima praleisti kur kas turiningiau ir įdomiau, kol… Beata Nicholson nepradėjo rašyti savo kulinarinių knygų. Už tai, kad į virtuvę dabar žengiu su meile, entuziazmu ir smalsumu išbandyti dar ką nors naujo, turėčiau būti dėkinga (ir esu) būtent Beatos knygoms, kurios dvelkia jaukiais vakarais namie (tokių per pastaruosius kelerius metus teko labai mažai). Net nepastebėjau, kaip iš tų knygų ėmiau gaminti tai vieną, tai kitą patiekalą (viena mano draugė į pirmąją Beatos knygą buvo prikaišiojusi popierinių juostelių ir žymėjosi, kuriuos patiekalus išbandė, „išgaminti“ visą knygą buvo garbės ir principo reikalas), pagyrų daugėjo, kai kurie patiekalai įsitvirtino šeimos meniu, o aš pajutau, kad gaminti man vis maloniau ir lengviau (nors, aišku, būna dienų lyg tyčia). Beatos knygos tapo bestseleriais ir geidžiamiausiomis dovanomis, o gaminti namie pasidarė labai madinga. Todėl Beata „vieši“ ir mano tinklaraštyje.

Naujausia – jau trečioji – B. Nicholson knyga „Beatos virtuvė: kepinių knyga“ pasirodė visai vasaros pabaigoje. Laukiau jos kaip Kalėdų, nors priklausau tai „kulinarų“ grupei, kuri mano, kad visokie kepiniai (tortai, biskvitai ir pan.) ir ypač „tikra“ mielinė tešla (kildinama su tikromis mielėmis, o ne tomis iš pakelio, nors jos nėra niekuo blogesnės) – ne jų nosiai. Tačiau juk visuomet smagu mesti sau iššūkį, tiesa? 🙂 Knygą užsisakiau internetu iš „Beatos virtuvės“ – norėjau būti viena pirmųjų, kurios namai pakvips pyragais ir bandelėmis iš naujausios knygos. Dabar net gėda prisipažinti, kad kai sutartą dieną pašto kurjeris man jos neatvežė, atsainiai telefonu mestelėjęs, kad šiandien mano namai jam ne pakeliui, kaip mažas vaikas kūkčiojau į ragelį, guosdamasi vyrui dėl tokios neteisybės :). Kai pagaliau knyga buvo mano rankose, pirmiausia, kaip buvau įpratusi, perverčiau kiekvieną jos puslapį, gėrėdamasi šmaikščiomis Beatos įžangomis ir įžvalgomis (man žiauriai patinka jos rašymo stilius, todėl tuos tekstus paprastai skaitau ne po kartą ir ne po du). Ir… dar tą patį vakarą ėmiausi mielinės tešlos! Kepiau visaip Beatos išgirtąsias cinamonines bandeles, kurias visas tą patį vakarą dviese su vyru ir sudorojom :). Dar po kokios savaitės nešina padėklu švediškų bandelių, įtupdytų toje šalyje itin madinguose keksiukų „sijonėliuose“, spurgų ir obuolių pyrago iš pirmosios knygos (gaminau jį tiek sykių, kad beveik užsimiršau, jog jis – ne mano firminis :)) išdygau redakcijoje.

Imtis sudėtingesnių kepinių man vis dar stinga drąsos, kaip teisingai spėja knygos autorė, iš drovumo ir baimės „prastai pasirodyti“ (nors Beata ir drąsina: „Tortą iškepti gali kiekvienas. Svarbiausia – išdrįskite“), bet, manau, per kokius dvejus metus (368 puslapių  knygoje – daugiau kaip šimtas receptų!) gal ir pasiseks juos išbandyti. O pirmiausia, žinoma, rankos tiesiasi prie madingų skanėstų – patikėkite, knygoje yra ir  tokių, juk mados vėjai šiaušia ne tik podiumus, bet įsisuka ir į virtuvę.

Vienintelis dalykas, kuris šį kartą mane sutrikdė, buvo… knygos popierius. Šiais laikais visi esame pripratę prie gliancinio blizgaus popieriaus, o Beata pasirinko kitokį – matinį, šiurkštesnį, apie kokį, kaip paaiškėjo, ji ir svajojo (apskritai Beata šią knygą vadina savo svajonių knyga, nes visada norėjo tokią parašyti ir seniausiai jau buvo ją sumaniusi). Pirmas įspūdis, jog nuotraukoms šiek tiek trūksta ryškumo (tačiau Beata, jei perskaitysite įrašą iki galo, tam turi neatremiamą argumentą). Be to, to ryškumo trūksta tik iš pirmo žvilgsnio – kuo ilgiau vartai knygą, tuo natūraliau atrodo tos nuotraukos. Kita vertus, šis popierius kažkuo primena senas kulinarines knygas, tas, kurios, rodos, nepavaldžios laikui. O tokios knygos juk niekada neišeina iš mados, tiesa? 🙂 Bet gal tegu apie savo knygą pasakoja pati Beata – ji mielai sutiko atsakyti į kelis mano klausimus ne tik apie „Kepinių knygą“, bet ir madas virtuvėje, ir išdavė, kurie skanėstai dabar „ant bangos“. Ačiū, Beata!

– Tavo trečiojoje knygoje „Beatos virtuvė: kepinių knyga“ gausu ir virtuvės klasikos (bandelės su varške, keksas, žagarėliai, plikyti sausainiai, „Napoleonas“ ir kt.), ir „moderno“, ir kitų pasaulio šalių kepinių (švediškos bandelės, semla, tarptautinis obuolių pyragas, lietuviškai amerikietiškas kavos pyragas, scones ir kt.). Ar yra joje madingų saldėsių? Ar kepinių madoje vyrauja kokios nors tendencijos? (Ar tų didžiulių, kaip vaiko galva, morengų mada Londone jau praėjo?)

– O, taip, be abejonės, dar ir kokios mados! Jau bent penkerius metus labai intensyviai siaučianti keksiukų mada pasaulyje, man atrodo, užvaldo ir Lietuvą. Dar tikrai ne taip, kaip šis virusas yra pasklidęs po pasaulį… O madingiausias ir naujoviškiausias konditerinis otkutiūras yra pyragaičiai ant pagaliuko, vadinamieji cake pops (pyrago čiulpinukai, jei verstume pažodžiui. Aš juos vadinčiau pyragiukais kamuoliukais), kurių receptas yra ir mano knygoje. Jie pakankamai naujas, gana žaismingas ir malonus akiai dalykas: pyragaitis suformuojamas kaip kamuoliukas, užmaunamas ant pagaliuko ir panardinamas į glaistą arba šokoladą. Tokia labai šauni pyragaičių estrada. Labai gražiai atrodo ir dar gerai, kad jie nedideli. Beje, yra gana brangūs, jei norėsite nusipirkti…

Štai ką apie Cake pop, arba pyragėlių ant pagaliukų, madą savo knygoje rašo Beata:

„Pradėkime nuo to, kad šie pyragėliai – gana naujas konditerinis išradimas. Jis, kaip ir daugelis konditerijos „madų“, į Europą pateko iš Amerikos (pirmoji pyragėlio gabalą užkrauti ant pagaliuko sugalvojo amerikietė kepėja Bakerella. Gera idėja netrunka paplisti. Ji tuoj pat buvo sužvejota ir iš Amerikos sėkmingai atplukdyta į Jungtinę Karalystę). O mados paprastai plinta kaip gripo epidemija pradinėje mokykloje – žaibiškai ir su triukšmu. Kita kalba, kaip ilgai jomis žavimės. Greičiausiai prieš trejus metus esu skaičiusi maisto tendencijas aptariančiame straipsnyje, kad pyragėliai ant pagaliuko yra… naujausias „pamišimas“. Kas kas? Pyragėlis ant pagaliuko? Tokia buvo mano reakcija. Bet kai pyragėlių kąnelius ant pagaliukų pradėjo pardavinėti milžiniškas tarptautinis kavos tinklas, buvo galima suprasti, kad epidemija jau pasiekė apogėjų. Viena po kitos pasklido įvairiausios knygos, kaip tuos kąsnelius pasigaminti ir ką dar su jais būtų galima padaryti. Gana greitai ir pati užsirašiau į šitų gražuolių kursus.“

– Anksčiau, tarybiniais laikais, buvo madinga kepinius, kremus gardinti visokiomis esencijomis (o gal tiesiog ne iš gero gyvenimo jas naudojo mūsų mamos?), vėliau atėjo mada naudoti visokius „išieškotus“ produktus (pvz., ekologiškas natūralias vanilės ankštis ir pan.). Kas madingiausia šiandien?

– „Išieškoti“ kokybiški ingredientai vis dar madingi. Manau, geras, ne masinis, šokoladas yra madoje. Tikras šokoladas su dideliu kiekiu kakavos daugeliui yra dar neatrastas ir nepažintas dalykas – jis turi tiek skonio ir gelmės! Beje, juodasis šokoladas yra vienas iš tų saldumynų, kurį toleruoja net ir gana kraštutinių pažiūrų ar itin sveikos mitybos šalininkai. Geras šokoladas – kaip ir geras vynas, juo reikia mėgautis ir jį vertinti… Saikingai, žinoma. Taip pat madingi ir kokybiški retro dalykai. Manau, kokybė ir išskirtinumas niekada neišeis iš mados.

– Ar prestižinėje Londono kulinarijos mokykloje „Leiths“, kurioje baigei mokslus, teko susidurti su virtuvės madomis? Kaip ten į jas žiūrima? Ar didžiausias dėmesys kreipiamas tik į meistriškumą?

– Žinoma, virtuvės mados labai stipriai jaučiamos ir ten. Pavyzdžiui, vienu metu buvo (ir vis dar yra) populiaru atrasti ir naudoti taip vadinamus pigius mėsos produktus – visokias liaukas (pvz., virškrūčio, kuri vadinama sweetbread) ir panašiai. Mus mokė klasikinių dalykų, receptų ir technikų, bet buvome supažindinti ir su madomis bei populiariausiomis kulinarijos kryptimis. Dabar populiaru nedidelės lėkštelės maisto, dalijimasis maistu ir laukiniai ingredientai. Mums, lietuviams, tai ne naujiena, tačiau anglams – nauja.

– Kokius madingiausius maisto produktus galėtum išskirti?

– Gera kokybiška druska, kuri naudojama ir gaminant saldžius patiekalus. Geras kokybiškas aukštos kakavos masės šokoladas. Geras mėsos šmotas. Iš laukų ir klonių paminėčiau šaltalankius, laukinius česnakus ir miško grybus.

– Koks madingiausias daiktas tavo virtuvėje?

– Aš :).

– Kurie receptai iš naujosios „Kepinių knygos“ tavo pačios patys mėgstamiausi?

– Priklauso nuo metų laiko ir nusiteikimo. Dabar – couxette, nes labai noriu į Paryžių aplankyti draugės.

– Įdomus ir unikalus knygos popierius: apie jį rašei, kad, ko gero, dar jokia lietuviška kulinarinė knyga nebuvo ant tokio atspausdinta. Jis yra ypatingas, toks, kokio ir norėjai: jis matinis, malonus liesti, toks naminis ir savas… Kodėl norėjai būtent tokio šiais „gliancinio“ popieriaus laikais? Man asmeniškai jis toks retro retro, primena senas kulinarines knygas. Gal sąmoningai tokį popierių rinkaisi, nes sakai norinti, jog knyga būtų parankinė ir visam gyvenimui – o toks popierius yra nesenstanti klasika?

– Na, ne gliancinis, tarsi plastiku padengtas popierius jau nėra paskutinis mados šauksmas. Toks popierius yra brangesnis, nes jam gaminti naudojamas medžio pluoštas, jis atrodo tikresnis ir „puresnis“ bei turi tą tokį matinį efektą. Juk ir maistas gyvenime nebūna blizgantis, tarsi vašku padengtas… Bandydama nusakyti, kokio popieriaus noriu, vežiau rodyti knygas, kurios man patinka, ir labai džiaugiuos, kad radome ir gavome kokybiško popieriaus ir turime dizainerę, kuri moka su juo dirbti. Be to, dalį knygos lėšų skiriame naujiems medžiams atsodinti.

Iš tiesų šią knygą matau kaip ilgaamžę. Turiu labai senų kulinarinių  knygų, kurios tikrai nepasens. Kai rašiau šią knygą, galvojau apie ilgaamžiškumą ir ilgalaikę tarnystę žmogui, kuris ją turės, ir taip pat norėjau, kad ji būtų ne tik receptų, bet ir įkvėpimo šaltinis – kad būtų malonu ją turėti, liesti, vartyti ir skaityti.

– Vadini save knygų fanatike ir sekle. Išduok, kokios kulinarinės knygos šiuo metu yra, kaip sakoma, „ant bangos“?

– Na, Jamie visada yra „ant bangos“, taip pat Nigella – ji išleido naują knygą apie itališką maistą pagal ją. Esmė yra knygų leidyba, nes yra didieji banginiai ir daug nišinių knygų. Pastarosios labai gražios.

Nuotraukos – Liudo Masio ir „Beatos virtuvės“

[fbcomments]

6 thoughts on “Pokalbis su Beata Nicholson – apie naują knygą, virtuvės madas ir madingiausius skanėstus”

  1. Puikus interviu! Ir labai gražus blog’as. Su malonumu visą išnaršiau, perskaičiau. Įsidėjau į skaitytinos “literatūros” sąrašą:) Bravo. Lauksiu naujų įrašų iš virtuvės ir ne tik:)

  2. Labai šaunus įrašas. Nors ir pirmasis perskaitytas įrašas, bet verčia susidomėti ir kitais įrašais. Labai patiko ir rašyom stilius ir patirtos emocijos. Sėkmės rašant ir kalbinant virtuvių žvaigždes. Labai įdomu paskaityti 🙂

    1. Kaip malonu sulaukti svečių! Labai ačiū už gražius ir įkvepiančius žodžius! 🙂 O virtuvės žvaigždžių dar pažadu ne vieną ;-).

  3. Wow, nuostabus blog’as! Ir kaip aš jo dar nebuvau atradus.. Dėkui Beatai už nuorodą!!! Puikus rašymo stilius, norisi dar ir dar po puslapėlį… Įtariu, ir vėl naktinėsiu 🙂 Neabejotinai keliu į favoritus!

    1. Virginija, ačiū už komplimentus :-). Smagu, kad mano tinklaraštis tapo nedideliu atradimu :-). Ir dargi puikuosis favorituose! Stengsiuosi džiuginti įdomiais įrašais, kad naktimis nebūtų nuobodu ;-).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *