Šią knygą pasidovanojau sau prieš porą metų – kaip meilės sau įrodymą, nes atrodė, kad daugiau niekas manęs negali mylėti (gerai, kad nepradėjau pirkti batų). Buvo dar ir kita priežastis: ta knyga gražiausia ir subtiliausia iš visų mano kada nors matytų knygų (jeigu ją galima taip pavadinti). Be to, šį leidinį apipavidalinusi knygų dailininkė, grafikė Sigutė Chlebinskaitė mano kolegei Virginijai Majorovienei taip užburiančiai apie tuos burtus pasakojo (interviu 2013 metų spalio mėnesio „Moteryje“ taip ir vadinosi – „Išsiburti meilę“), kad negalėjau jos (t. y. knygos) neįsimylėti (esu labai neatspari žodžio magijai).
Apie tą knygą netgi šiek tiek rašiau blog’e tą sunkų rudenį, o dabar vėl prie jos grįžtu. Gal čia ta knygų mugės magija niekaip nesibaigia? Turiu tokią stebuklingą minčių dėžutę, kurią prisimenu sunkiais momentais ir ji ne kartą man yra pagelbėjusi. Tik, jaučiu, iš jos kažkaip išaugau, o dienai išburti man patinka visokie mieli ritualai. Taip šį rytą aš prisiminiau Kęstučio Navako „Lorelei. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“. Pamaniau, išsitrauksiu sau laišką prie kavos.
Anksčiau irgi taip darydavau: užsiplikydavau puodą karštos kavos ir išsitraukdavau kurį nors iš tų penkiasdešimties perlenktų lapelių. Kartais taip užsiraudodavau, kad ir kava praaušdavo, kartais išvis ją pamiršdavau, bet šįkart ne apie tai… Dabar aš kavą išsipilstau į mažus porcelianinius puodelius, skirtus lėlėms, nes mano mažasis džentelmenas mėgsta man į lovą nešti kavą (tuos tuščius puodelius). O kad jį pralinksminčiau, šaukšteliu į tuos puodelius pilstom kavą ir aš geriu, geriu, ir tas magiškas savaitgalių ritualas gali trukti svaiginamai ilgai.
O tie tekstai – pati tikriausia magija prie kavos, kaskart išsitrauki kurį nors kitą meilės „atspalvį“. Pavyzdžiui, šiandien man „iškrito“ pagerintas meilės laiškas… Morzės abėcėle. Tikras iššūkis! Išbelsti delnu į stalviršį atsisveikinimą – yra ką veikti! Bet aš supratau, su kuo turėjau atsisveikinti, todėl esu labai dėkinga pačiu laiku vėl į rankas papuolusiai magiškai meilės laiškų knygai. Iki šiol manau, kad sunku būtų ir sugalvoti romantiškesnę dovaną. Kad ir sau.
Velnias, kaip būtų tikęs šis įrašas Valentino dienai! Nors, kaip dabar madinga sakyti, tikra meilė – kai Valentino diena būna kasdien. Kol kas rytą į rankas gausiu po tokį meilės laišką, viskas bus gerai!
P. S. Cha, ką tik apvertusi tą meilės laiškų prigrūstą voką, perskaičiau Giedros Radvilavičiūtės anotaciją apie tai, kad „Lorelei“ – yra laiškai ir apie literatūrą, ir tik labai pagiringas paštininkas juos gali įmesti į konkrečios, kad ir mylinčios moters pašto dėžutę. Nors lįsk po traukiniu!
Nuotraukos – iš mobiliojo telefono. Patingėjau perfotografuot… Be to, kava būtų beviltiškai ataušusi, o šaltos nebemėgstu
