Vienas žmogus, kai supykdavo, man visuomet siūlydavo pasitaisyti (arba užsidėti iš naujo, jei netyčia nukrisdavo) karūną, ir gyventi taip, kaip esu (buvau) įpratusi. Tik dabar pradedu suvokti, koks neapsakomai išmintingas buvo šis patarimas.
Karūnos pastarąjį pusmetį mane tiesiog persekiojo. Šiuos pusę metų iš tiesų dažniausiai jaučiausi kaip karalienė, nors karūna krito ne kartą. Kad nepamirščiau to jausmo ir karūnos nereiktų nuolat taisytis, išsitatuiravau ją ant rankos. Dukart (pirmąjį kartą ji pasirodė ne visai tobula). Taigi turiu, galima sakyt, beveik dvi karūnas ant riešo kauliuko.
Jeigu ką nors skaitydavau, būtinai rasdavau ką nors apie karūnas. Gyvenimo dramas išgyvenančioms draugėms linkėdavau to paties, ko ne sykį linkėjo ir man – pasitaisyti karūną ir gyventi toliau. O dabar, sunkiausiu momentu (taip, ir vėl), į rankas papuolė Erikos Umbrasaitės knyga (tiksliau, dvi knygos vienoje) „Vienos krūties istorija. Moteris katė ir jaunas mėnulis“. Turiu gerą ranką ir intuiciją: kai kas nors mano gyvenime vyksta, ieškau atsakymų į egzistencinius klausimus ir panašiai, visuomet pataikau išsirinkti (nusiperku, gaunu dovanų ar išsitraukiu iš neskaitytų knygų – o tokių mano namų bibliotekoje yra dauguma – lentynos) tą knygą, kurios tuo metu man labiausiai ir reikia. Taip nutiko ir su šia knyga. Mano gyvenime šiuo metu pats tikriausias yakudoshi, ir mano spintoje tikrai nekabo magiškas nuo nesėkmių apsaugantis furisode. O pamačiusi savo redaktorės anotaciją ant knygos viršelio (ji nustebino ir ją pačią), dar ir nusišypsojau: štai ir vėl – karūnos!
Pirmąją knygą („Vienos krūties istorija“) skaičiau dar 2008 metais (taigi pirmoji knygos dalis yra perleista antrąsyk) ir ji mane giliai sukrėtė (mano mama buvo neseniai mirusi nuo vėžio). 2015-ųjų rudenį, su pasimėgavimu (autorės autoironiškas ir juodojo humoro persmelktas rašymo stilius tiesiog veža, šiek tiek primena Bridžitos Džouns dienoraštį, tik daug daug geresnis) prarijau abi dalis ir požiūris į knygą jau atrodė visiškai kitoks. Ką daro metai su galva :-).
Pavadinčiau šią E. Umbrasaitės knygą gyvenimo meno vadovėliu. Tik prancūziško. O tai iš esmės daug ką keičia. Kadangi esu knygų apie Paryžių (ir Prancūziją apskritai) maniakė, prarijau abi dalis per porą naktų. Nes niekaip negalėjau sustoti – ir autorės rašymo stilius labai pagaulus, ir knygoje radau visus atsakymus į šiuo metu mane kankinančius klausimus (ir netgi dar daugiau), be to, joje nestinga prancūziško gyvenimo meno (art de vivre) paslapčių (pvz., šampano).
Sakyčiau, knyga suveikė kaip geriausia savipagalbos knyga (nors iš esmės jomis netikiu, dauguma mane net erzina, taigi vos atsivertusi dažniausiai numetu) ir antidepresantas, nes ji šokiruojamai atvira, stulbinamai gerai parašyta ir nesuvaidinta. Stebiuosi, kaip autorė išdrįso pasirodyti tokia nuoga. Bet gal tai ir suveikė? Girdėjau, kad knygynų topuose šis iki skausmo atviras Erikos dienoraštis jau puikuojasi pačioje viršūnėje. Man pasisekė gauti knygą dar ir su autorės autografu, dėl ko labai džiaugiuosi (tapo savotiška tradicija kaupti knygas su autorių įrašais, jomis labiausiai didžiuojuosi, nes kiekvienas primena susitikimą ar pokalbį su tuo žmogumi).
Knyga („Moteris katė ir jaunas mėnulis“) paliko įspūdį dar ir dėl to, kad pati autorė man labai artima: ji dievina prancūzus ir Paryžių (pati, įveikusi krūties vėžį, ryžosi keliauti paskui savo svajonę į nedidelį kaimelį Pietvakarių Prancūzijoje), nebijo gyventi pagal savo susikurtas žaidimo (pardon, gyvenimo) taisykles ir imti iš jo viską (būtinai gauti cukrines rožytes nuo torto! „Nes jeigu jau gyvenimas man neduoda rožyčių, tai nėr čia ko, bent išdidžiai išeisiu iš padėties, kaip karalienė“), o svarbiausia – jos gyvenimo moto sutampa su manuoju: „Pargriuvau, pasitaisiau pakrypusią karūną ir einu toliau.“ Et, tos karūnos!
Mane žavi autorės alkis gyventi (tuo mes irgi panašios), jos prancūziškumas (pačios prancūzės Eriką vadina „mažąja paryžiete“ ir netgi kopijuoja jos šukuoseną). Ir tai, kad ji mėgsta šampaną :-).
„Kaip smagu, kai dar kažkas gyvena pagal mano moto: namai be šampano – liūdni namai. Net jeigu neketini gerti šio tauraus gėrimo kasdien, vien mintis, kad jis šąla ir rasoja tavo šaldytuve, maloniai kutena gomurį ir džiugina sielą…“
Į instagramą net buvau įkėlusi vieną citatą iš E. Umbrasaitės interviu apie tai, kad moterys gali būti skirstomos į du tipus – moteris kates ir moteris ežiukus: moterys ežiukai geria šampaną, kai joms liūdna, moterys katės – kai yra tiesiog ištroškusios.
Viena tokia 80-metė katė iš knygos pasakoja: „Kai dauguma mano draugų dar buvo gyvi, penktą valandą susitikdavome kavinėje gerti arbatos, o dažniausiai – šampano. Alkoholio nemėgstu, bet ištroškusi geriu tik šampaną.“ Kaip prancūziška, tiesa?
Aš labai mėgstu šampaną. Turbūt visoms, kurioms patinka šie pašėlę burbuliukai, tas sakinys yra kaip koks slaptas testas: visos iki vienos pagalvoja – o kuriam tipui priklausau aš? 🙂
Na, o išgėrus šampano labai būdinga pradėti filosofuoti apie gyvenimą ir meilę. Man patinka, kaip autorė kalba apie gyvenimą. Knygoje labai daug minčių, kurias norėsis išsirašyti į užrašų knygelę ir skaityti, kai pritrūks drąsos eiti pirmyn – su karūna ar be jos. Aš taip ir padariau.
„Laimės ieškojimas yra viena iš pagrindinių liūdnumo priežasčių, – sako autorė. – Laimė slypi akimirkoje, o tu ją arba pražiopsai, arba sugebi ja pasidžiaugti, nes laimės būsena nėra amžina. Dabar žinau: laimės laukimas – pats klaidingiausias kelias.“
„Yra tokia žydiška patarlė: geriau nebūti teisiai, bet būti laimingai. Kai aistros sukasi it malūno sparnai ir apsuka galvą, negali būti objektyvi.“
„Vienas kitą tikrai mylintys žmonės negali savintis vienas kito: tik būdami laisvi jie suteikia savo meilei sparnus ir nemirtingumo atspalvį.“
„Virš vienų durų pamatau užrašą: „Būkite svetingi nepažįstamajam, nes tai gali būti persirengęs angelas.“
Galbūt tai atsakymas man. Galbūt paslaptingas žmogus, kurį sutikau Paryžiuje, ir yra tas angelas. Įžiebęs manyje šviesą ir pažadinęs naujam gyvenimui. Galbūt jo misija tebuvo pasirodyti, uždegti vidinį mano žibintą, paspausti mygtuką „Aistra ir įkvėpimas“ ir išnykti. O man belieka toliau šviesti, skleisti tą šviesą. Nors aš liūdžiu dėl to to, kad nebesusitiksime ir negalėsime net pabandyti būti kartu, šis liūdesys skaidrus ir šviesus, neslegiantis. Ir jaučiu savyje daug energijos bei noro veikti, keistis pačiai, jaučiu vėl bundantį alkį gyventi, trokšti visų gyvenimo spalvų.“
Amen.
Svarstau, kuo pradžiuginti savo liūdinčią širdį (mano liūdesys dar ne toks skaidrus ir šviesus). Gal nauja rankine, pavyzdžiui? „Prancūzai juokauja, kad tobulas rankinukas tas, į kurį telpa du šampano buteliai“, – bene labiausiai mane pralinksminusi knygos mintis. Kaip tik tiek, kiek išgėrus dar nekrenta karūna :-). O gal geriau nusipirkti naujus batus? „Kai nėra meilės ir ištinka asmenybės krizė, nauji batai visuomet gali išgelbėti karūnos garbę ir nuotaiką.“ Štai taip.
Ir pabaigai – dar vienas trumpas pasakojimas iš mano susidūrimų su karūnomis (sakau, jos mane tiesiog persekioja).
Kai sykį buvau priėjusi apsisprendimo kryžkelę, bet dar tiksliai nežinojau, kaip pasielgti, atsakymas atėjo atsivertus Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Renatos Šerelytės knygą „Hepi fjūčer“. Akis užkliuvo už epizodo iš apsakymo „Dovana“, jį skaičiau ir verkiau net pasikūkčiodama nuo tokio aiškaus Visatos ženklo:
„Pardavėja atsitūpė, pradingo už prekystalio ir valandžiukę pasikrapščiusi ištiesė jaunajai moteriai lapą. Tai buvo paprastas lapas iš spalvinimo knygos, per jį bėgo didelė išsišiepusi karalaitė su trim balionėliais ir ant kaktos nusmukusia karūna. Paveikslėlis buvo kruopščiai nuspalvintas trimis spalvomis: oranžine, alyvine ir mėlyna. <…>
Lauke ji sustojo, panūdusi dar sykį apžiūrėti piešinį. Spalvotoji karalaitė atrodė nerūpestinga ir gudri, ji nuo kažko spruko, nė neabejodama, kad paspruks; ji turėjo paslaptį, žinojo daugiau už jaunąją moterį ir dėl to atrodė už ją pranašesnė.
Staiga pasirodė, kad žiūri pati į save. Jai užgniaužė gerklę. <…> Susuko piešinį į tūtą ir pasileido šaligatviu tolyn, mojuodama tarsi burtų lazdele, įsivaizduodama, kad viskas, ką palies, atgaus savo tikrąjį, palaimintąjį pavidalą. Žinojo, seniai žinojo, ką jos gyvenime turi paliesti stebuklingoji lazdelė. Tik nebuvo tikra, ar užteks drąsos tai pakelti.“
