Pastarąsias dešimt dienų gyvenu maždaug taip. Tik vietoj šampano litrais plempiu kavą, maitinuosi beveik vien sumuštiniais (iš parduotuvės ar paskubomis nukautą spaudos kioske), o dramas išgyvenu kine (ar pati išgyvenu kiną?). Kadangi parduotuvėj paimu beveik paskutinį sumuštinį, spėju, ne aš viena gyvenu tokiu ritmu – kino sales užvaldžiusi „Scanorama“.
Kiekvienais metais pasižadu per festivalį pasiimt atostogų ir ramiai pažiūrėt visus suplanuotus filmus. Bet, kaip sakoma, mes planuojam, o Dievas gardžiai juokiasi. Vis dėlto, kaip rodo gyvenimo patirtis, viską įmanoma suspėti, kai labai nori. Aišku, kaina ne tokia jau maža: sumuštiniai, kava, kelios varganos valandos miego, o dar reikia spėti darbus padaryti… Tik skųstis kažkaip nesiverčia liežuvis (kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai).
Kaip tik šiandien pirkdama kavą kine gavau puodelį su štai tokiu man iškritusiu „burtu“ (kokia superinė idėja popierinius kavos puodelius papuošt lipdukais su filmų citatomis!). Taigi kas sėdi ir nieko nedaro, nieko ir negauna.
Pastebiu, kad kasmet visai tai beprotybei pasibaigus kažko ima trūkti. Vis dėlto filmų užsikraunu tiek, kad apmąstymams užtenka ilgam. Kaip sakoma, „atsivalgau“.
Šiųmetinį festivalį jo direktorė Gražina Arlickaitė apibūdino kaip festivalį apie meilę, nes jame itin daug filmų apie žmonių (nebūtinai tik vyro ir moters, nors tie, prisipažinsiu, domina labiausiai) santykius, jausmus ir dramas (tarpusavio, vidines ir pan.). „Scanoramos“ sumanytoja žadėjo ir rimtų, sunkių filmų, ir šarmingo humoro bei prancūziško šampano. Va, šito labiausiai ir norėjau… O šį įrašą, nešiotą galvoje visas tas beveik dešimt dienų, rašau grįžusi kaip tik po vieno tokio filmo, „Mano karalius“ („Mon Roi“, rež. Maïwenn Le Besco), kurį pristatydama G. Arlickaitė apibūdino kaip šampaną: traukiantį, svaiginantį, šėlstantį. „Išgerkite šį vakarą šią taurę ir pasimėgaukite“, – štai koks puikus palinkėjimas.
Iš tiesų tokį filmą galėjo sukurti tik prancūzai. Ir jis absoliučiai tobulas (varžėsi Kanų kino festivalio konkursinėje programoje). „Filmas atskleidžia viską, kas dviejų žmonių santykiuose gražiausia ir juodžiausia, nepagražinant nė vienos dalies“, – festivalio spaudos konferencijoje filmą apibūdino G. Arlickaitė. Nors nuo santykių dramos ir beprotiškos meilės analizės žiauriai pavargau, į Vincentą Casselį ir Emmanuellę Bercot (ji buvo apdovanota Kanuose kaip geriausia aktorė) būčiau galėjusi žiūrėti dar dvi valandas. Salė buvo pilnutėlė. Girdėjau, kad šį filmą greit pradės rodys kino teatruose ir pasibaigus „Scanoramai“, tad čiupkit bilietus, jei tik gausit, ir būtinai pažiūrėkit („Scanorama“ jį dar rodys sekmadienį, „Vingyje“, 13.30). Nes pabaiga (kaip ir apskritai gyvenimas) priklauso tik nuo pasirinkto požiūrio taško.
Daug kam įspūdį paliko ir filmas apie tarpusavio santykių evoliuciją ir dabarčiai vis dar trukdančią (?) praeitį „45 metai“ su nepakartojamąja Charlotte Rampling. Berlyno kino festivalyje abu aktoriai (Ch. Rampling ir Tomas Courtenay) pelnė „Sidabrinį lokį“. Manęs šis filmas dar tiktai laukia, ačiū tau!
Kasmet paėmusi į rankas Europos šalių kino forumo „Scanorama“ filmų katalogą, pirmiausia permetu akimis citatas ir išsirenku savo favoritus. Intuicija paprastai neapgauna (štai kelios labiausiai įstrigusios: „Aš esu ta dėlionės detalė, kuri niekur netinka. Gal aš iš kitos dėlionės. Tik neįsivaizduoju, iš kokios“; „Kartais reikia užsimerkti ir nerti gilyn“; „Keista, kaip lengva pamiršti dalykus, kurie pradžiugina“; „Meilė nieko neverta, jei ji nauja, švari ir tyra“; „Tikiuosi, jis ras, ko ieško. Jei ne auksą, tai bent ko širdis trokšta“).
Šiemet išsirinkau 13 filmų: kai kurie atkrito, į kai kuriuos nespėjau, o kai kuriuos atradau visai netikėtai.
Pavyzdžiui, neplanavau eiti į „Mūsų mažoji sesutė“, bet šiandien nuėjau, ir jis paliko tikrai ne mažesnį (jeigu ne didesnį) įspūdį nei prancūziškų santykių peripetijos. Labai estetiškas, jaudinantis, švelnus filmas apie tėvų praeities klaidas (nors iš esmės manau, kad „klaida“ – per stiprus žodis, veikiau tai reiktų vadinti „pasirinkimu“) ir su jomis gyvenančius vaikus (seseris). Vienas gražiausių filmų, tikrai. O pažiūrėjusi filmą dar ir sužinojau, kad valgau kaip japonė: sėdėdama arba klūpodama ant pagalvėlės prie žemo staliuko.
Tikrai žinau, kad rytoj akys džiaugsis (jei nepradės merktis dešimtą vakaro) žiūrėdamos aistringą ir vizualų Dereko Jarmano „Karavadžą“, pirmą filmą, kuriame nusifilmavo aktorė Tilda Swinton (šis režisierius laikomas jos atradėju, R. Swinton yra nusifilmavusi 6 D. Jarmano filmuose). O dar ruošiuos į truputį psichodelinį ir hičkokišką „Kosmosą“…
Taigi nuo prancūziško šampano prie japoniško slyvų vyno (nepamirštant kavos, žinoma) – kas žino, kokių atradimų dar atneš gyvenimas? O juk jame, pasak Erikos Umbrasaitės, kurios knygą visai neseniai perskaičiau, dažnai nutinka dalykų kaip kine. Ypač jei jame trūksta įtampos. Arba nusibodo gyventi tešloje.
