Mados dokumentika man yra kaip proto ir sielos anestetikai po beprotiškų darbo etapų. Pažiūrėjusi nusiraminu, įsikraunu energijos, įsikvepiu ir vėl galiu judėti pirmyn. Ir nors pastaruoju metu vis dažniau landžioju į „You Tube“ dokumentikos kanalus (labai patinka „British Vogue“ su Alexa Chung, o patinka kaip tik dėl Chung), kartais įsijungiu ir prieš dešimtmetį (ar net dar anksčiau) sukurtus puikius dokumentinius filmus apie madą – juk kai sunegaluojame, dažniausiai griebiamės patikrintų vaistų.
Vienas ryškiausių tokių dokumentinių filmų – apie Niujorko gatvės mados fotografą Billą Cunninghamą („Bill Cunningham: New York“, 2010). Ačiū Vyrų mados savaitei ir kino butikui „Pasaka“, kad priminė šį nuostabų filmą. Nors jį žiūrėjau antrą kartą (gėda būtų net sakyt, kiek kartų mačiau „Rugsėjo numerį“), įspūdis buvo net stipresnis.
Neįmanoma nesutikti su filme nuskambėjusia mintimi, kad mada prasideda gatvėje. O gatvės mada prasidėjo tada, kai į Niujorko gatves ant dviračio (šių turėjo 29) su savo fotoaparatu, iš pradžių darančiu tik juodai baltas nuotraukas, išriedėjo B. Cunninghamas. Jis buvo gatvės fotografų pirmtakas, jį drąsiai galėtume vadinti ir gatvės mados metraštininku. Net Anna Wintour filme prisipažino, kad Niujorke visi (net ir ji) rengėsi tik dėl Billo.
Norėčiau kada nors į rankas paimti šio genialaus nepaprastai taiklią akį turėjusio ir drabužį kaip žmones mylėjusio fotografo nuotraukų knygą – vartyčiau su tokiu pat malonumu, kokį patyriau žiūrėdama šį filmą. „Jei atkakliai ieškosi grožio, jį būtinai surasi“, – sakė besąlygiškai savo profesijai atsidavęs B. Cunninghamas. Jis mirė pernai birželį, sulaukęs 87-erių. Jei tik pasitaikys proga, būtinai pažiūrėkit, ypač jeigu domitės gatvės mada (o kas ja šiandien nesidomi?). Filmą galima pažiūrėt ir interneru, platformoje epasaka.lt (ten būna ir daugiau filmų apie madą).
Šiuo gyvenimo etapu man ypač aktualūs filmai apie mados pasaulio užkulisius, o ypač rūpi pašmirinėt po žurnalų kūrimo virtuvę. Grožio ten ne tiek daug, užtat juodo darbo – į valias. Kai kyla noras pradėt savęs gailėt, įsijungiu kad ir jau minėtą „Rugsėjo numerį“ („The September Issue“, 2009). Taigi mados dokumentika yra dar ir piliulės nuo puikybės (ypač tiems, kurie dirba su žurnalais ar žurnaluose). Puikūs filmai apie genialias mados žurnalų redaktores yra „In Vogue: The Editors Eye“ (2012), sukurtas šios mados biblijos 120 metų jubiliejaus proga, tą patį naujo žvilgsnio motyvą plėtojanti juosta apie „Harper’s Bazaar“ ir „Vogue“ redaktorę Diana Vreeland „The Eye Has To Travel“ (2012) (įkvėpta šios atominės moters, net nusipirkau jos vardo kvepalus „Daringly Different“), įspūdį paliko ir „Mademoiselle C“ (2013), ne, ne apie Coco Chanel, o buvusios prancūzų „Vogue“ vyr. redaktorės Carine Roitfeld išdidžias pastangas pradėti kurti nuosavą žurnalą, nekukliai pavadintą „Carine Roitfeld“. Šį filmą rekomenduočiau ir visiems esantiems ar svajojantiems tokiais tapti mados fotografams.
Kai kurie filmai yra net narkotizuojantys. Pavyzdžiui, „Netflix“ esantis „The Tents“ (2012) apie Niujorko mados savaites (ar tik neatėjo laikas filmui apie „Mados infekciją“?). Kai mados ir stiliaus pulsas staigiai nukrenta, jungiuosi „Amžinai stilingas“ („Advanced Style“) ir kaip mat grįžta noras puoštis, kurti crazy derinius (gaila, kad tik namie) ar įsigyti kokią nesąmonę. Arba įsijungiu „Iris“ (2015), kurio herojės pagrindinė stiliaus taisyklė – „jokių taisyklių“.
Į atskirą grupę būtų galima išskirti filmus apie mados namus ir juose bei jiems kuriančius dizainerius. Mane nuoširdžiai pribloškė ir žiūrėjau kvapą sulaikiusi 2014 metais Frédérico Tcheng sukurtą juostą „Dior ir aš“ („Dior and I“) apie dabar jau buvusio šių legenginių Paryžiaus mados namų dizainerį Rafą Simonsą ir jo pirmąją 2012 m. kolekciją šiems mados namams. Jai sukurti vyriausiuoju dizaineriu paskirtas R. Simonsas turėjo vos 8 savaites (paprastai tokiai kolekcijai sukurti prireikia pusės metų). Šį filmą labai tinka žiūrėt per žurnalo pridavimo deadline’us, kai atrodo, kad tuoj tuoj sudegsi, bet pažiūri šį filmą, susiimi rankomis su Rafu, nusibrauki nuovargio ir nevilties ašaras, ir varai toliau. Beje, „Dior ir aš“ laikomas realistiškiausiu filmu apie madą. Jį irgi galima rasti e.kinopasaka.lt (ieškokite programoje „Dokumentuojant gyvenimą“).
Kam norisi geriau ir iš arčiau pažinti mados namų „Valentino“ ir jo (į)kūrėjo istoriją, tuos turėtų pamaloninti 2008 m. sukurtas filmas „Valentino. Paskutinis imperatorius“ („Valentino: The Last Emperor“). Filmas buvo kuriamas dvejus metus ir iš labai kruopščiai atrinktos medžiagos. Aš pati jo dar nemačiau. Nes nėra kada plazdėti šilkinėmis sukniomis! Man priimtinesnis Jeremy Scotto tempas ir ironiškas žvilgsnis į šiuolaikinę madą („Jeremy Scott: The People’s Designer“ rekomendavo kolegė Lina). Tiesa, abu šiuos filmus kūrė tas pats režisierius.
Viską apibendrinus, peršasi išvada, kad mados dokumentikos filmai yra vaistas nuo visų ligų. O labiausiai jie motyvuoja kelt užpakalį ir eit dirbti. Tad turiu bėgti.
