Apie dovanas, įpakuotas ir ne

Kasmet, pakuodama kalėdines dovanas paskutinę naktį, pasižadu: jau kitais metais tai tikrai pradėsiu nuo spalio. Pakuosiu po vieną neskubėdama, apgalvodama kiekvieną žodį, kurį parašysiu ant atviruko, ir popieriaus atspalvius, kaip jie dera prie juostelių ir to, kam ji bus skirta, pomėgių ar net charakterio. Aha. Kai pradėjau šį įrašą, iki Kalėdų buvo likusios dvi dienos, o namie dar laukė kalnai nesuvyniotų, nesuraišiotų dovanų nesuderintais ar kaip tyčia nederančiais kaspinėliais. Vis dėlto šiemet viskas buvo kiek kitaip.

Aš nustojau norėti būti tobula. Tiksliau, gal vis dar ir norėčiau, bet pagaliau supratau, kad nebūsiu, niekada. Nes tai neįmanoma. Tobulumas yra iliuzija. Mano kolegė po, aišku, paskutinę naktį keptų kūčiukų nuotrauka instagrame brūkštelėjo, kad kūčiukai neturi būti tobuli, ir aš su ja sutinku. Kaip, pavyzdžiui, atrodo tobuli kūčiukai? Kokios jie turi būti formos, dideli ar maži, minkšti ar kieti, kokio skonio? Koks yra etalonas?

Man beveik niekad iki galo šimtu procentų nepatinka mano supakuota dovana, bet kai kurie žmonės (na, gerai, vienas žmogus) jų neišpakuoja mėnesį ir ilgiau, nes į ją tiesiog gražu žiūrėti. O kai kurie sudrasko iškart be jokių skrupulų, nes nekantrauja pažvelgti į vidų. Anksčiau man atrodė, kad dovanos išvaizda ne mažiau svarbu už jos turinį, kad svarbu ne tik, ką dovanoji, bet ir kaip tai darai. Mano kolegė net yra iš to pasišaipiusi savo straipsnyje apie dovanas ir dovanojimo etiketą.

Iš esmės mano nuostatos nepakito, man vis dar malonu skirti daug laiko ieškant tinkamo popieriaus, juostelės ir panašiai (šiemet vieną dovaną esu pakavusi beveik valandą, neklauskit, ką aš ten dariau), tik nutiko štai kas – didžiausią pasitenkinimą ir malonumą pajutau teikdama dovanas, kurių nė nespėjau supakuoti arba buvo neįmanoma to padaryti. Ir nutiko atvirkščias scenarijus – aš labai daug dėmesio skyriau tam, kaip atrodys dėžutė, bet apsirikau dėl jos turinio.

Vienai moteriai, kurios dar gerai nepažinojau, bet šiemet ją tarsi atradau, norėjau padovanoti kokį nors neįpareigojantį mažmožį. Tai buvo raudoni aksominiai auskarai iš sagų. Virginija iš humanų perka drabužius su visokiomis įmantriomis ar šiaip įdomesnėmis sagomis ir kuria iš jų auskarus. Esu mačiusi ir „Ralph Lauren“, ir net šaneliškų liūtų. Anksčiau jais prekiaudavo „Skalvijos“ „Planeta“, gaila, bet tų auskarų jie nebeturi.

Pakuodama tuos auskarėlius, dėžutę įvyniojau į veliūrinį raudoną audinį (prieš kelerius metus humanoje radau XXXL dydžio raudonojo vyno spalvos a la aksominę faktūrinę palaidinę, jos užteko iki šių metų – siuvau iš jos ir maišelius, ir karpiau juosteles), net radau idealiai prie to audinio tinkančią „Salvatore Ferragamo“ juostelę.

Tačiau pati dovana buvo didžiausia mane ištikusi gėda. Paaiškėjo, kad toji moteris net nėra prasidūrusi ausų! O keisčiausia, kad dėžutei gulint ant stalo, aš nė karto nė nedirstelėjau į jos ausis. Mano savimeilei (aš susimoviau) tai buvo smūgis. Supratau, kad kartais per daug dėmesio skiriu detalėms, o ne visada pamatau esmę.

Ir iškart po to man nutiko kita istorija. Kalbėjomės su kosmetologe apie kalėdinę skubą, ir ji ramiausiai man pasakė, kad dovanas jau yra suruošusi ir supakavusi, tad ramiai laukia Kalėdų. (Matot, yra ir normalių moterų.) Tik prasitarė, kad jos dukra norėjo vienos knygos, bet jai jos niekur nepavyko rasti, nei internete, nei per pažįstamus. Grįžusi vakare namo, išguglinau tą knygą ir sutariau su pardavėja, kad per artimiausias dvi dienas ją paimsim. Kadangi knyga „gyveno“ Avižieniuose, o aš neturiu mašinos, į savo kalėdinę avantiūrą įtraukiau dar ir seserį – paprašiau, kad ji nuvažiuotų tos knygos. Tad Kūčių išvakarėse aš pajutau patį tikriausią dovanojimo džiaugsmą. O tos dovanos man net nereikėjo įpakuoti.

P. S. Jau rašiau apie tradiciją per šventes perskaityti kokią nors kalėdinę knygą. Šiemet akis knygyne užkliuvo už Marko Leino „Kalėdų istorijos“. Tai istorija apie mažą berniuką Mikalojų, tapusį Kalėdų Seneliu. Pradėjau ją skaityti Kūčių rytą, važiuodama pas tėtį švęsti Kalėdų. Grįšiu prie jos ir baigusi talpinti šį įrašą. Toje knygoje mažiausiai istorijų apie dovanų popierių ir kaspinėlius, bet daug – apie pasiaukojimą, artimo meilę, kasdien nutinkančius mažus stebuklus (kaip ir dideles netektis bei nelaimes), to, ko nesupakuosi į jokį popierių ir kartais gal visai nenorėtum išpakuoti. Bet, kaip rašoma toje knygoje, kaip nelaimė kartais atneša gerų pokyčių, taip ir laimėje gali slypėti liūdnų dalykų. Aš, pavyzdžiui, šį rytą visas kalėdines dovanas būčiau iškeitusi į lovą man atneštą puodelį kavos. Tačiau mano keturmetis, žiūrėdamas man tiesiai į akis, paglostė plaukus ir pasakė: „Tu graži.“ Kartais geriausią dovaną gauni, kai jos mažiausiai tikiesi. Su popierium ar be, nebe taip svarbu.