Vaikystėje mėgstamiausias mano žaidimas būdavo aprengti popierinę lėlę iš popieriaus iškirptais drabužėliais. Šiemet panašiai nusprendžiau papuošti eglę.
Aukštasis pilotažas vaikystėje būdavo, jei tuos lėlių drabužėlius nupiešdavai arba patobulindavai pati, pridėdama vieną kitą detalę. Tačiau piešimas niekuomet nebuvo mano stiprioji pusė, o štai karpymas… Jau esu ne kartą tai vienur, tai kitur pasakojusi istoriją, kaip sukarpydavau mamos iš spaudos kiosko ką tik parsineštą „Moterį“. Kartais nuspręsdavau apkarpyti į albumus nesuklijuotas tėvų nuotraukas (o kartais jas kurs nors ir suklijuodavau) ar, dar blogiau, perklijuoti pagal tik man vienai suvokiamą loginę seką tas, kurios jau albumuose… Žodžiu, man tik duok žirkles! 🙂
Man jau seniai nebe treji, bet karpyti knieti iki šiol. Pirmą kartą idėja papuošti nedidelę eglutę iškarpomis iš žurnalų kilo prieš kelerius metus – savo kūrinį pasistačiau darbe ir, turiu pasakyti, Kalėdų laukti buvo daug smagiau. Kelias tokias eglutes papuošiau ir padovanojau draugėms (tik žaisliukus kiekvienai paderinau pagal jų skonį, pomėgius ir gyvenimo būdą), iki šiol manau, kad tai puiki idėja, kai nesugalvoji, ką originalaus ir įkvepiančio padovanoti.
Būtų mano valia, eglę į redakciją atsineščiau dar spalio mėnesį, kai ore dar draikosi voratinkliai, o jau mąstai apie kalėdinį numerį. Tada taip reikia įkvėpimo! Bet per anksti išgyvendama Kalėdas visuomet rizikuoji, kad, atėjus tikrosioms, jų džiaugsmo nebepajusi. Aš visada sakau, kad Kalėdos yra tada, kada nori, o šventė visų pirma užgimsta širdyje. Todėl, jei tik noriu ar randu ką tinkama, dovanas perku jau vasarą, o pušų spyglių kvepalais kvepinausi ir kalėdinį megztinį su meškinu vilkėjau jau spalį. Nes tada man buvo Kalėdos!
Bet grįžkim prie eglės, apie kalėdinius reikalus gal dar bus progos pakalbėti. Dar pernai prieš Kalėdas viena mano žurnalo herojė, šviestuvų dizainerė Aušra Pangonienė, papasakojo, kad 2016-aisiais kalėdinėje puošyboje bus labai madingos natūralios medžiagos – medis, popierius, stiklas, porcelianas. Labai populiarūs rankų darbo žaisliukai. O pati pačiausia dekoro medžiaga – popierius (į madą žengia ir perdirbtas plastikas). Madingiausios šių metų spalvos – balta ir juoda.
Žodžiu, šią popierinę tendenciją aš interpretavau savaip ir šiemet vėl nusprendžiau papuošti eglutę popieriniais žaisliukais. Tik pati gaminti juos patingėjau, tad iš kolekcijos vėl paaukojau seną „Vogue’ą“ ir žaisliukus iškarpiau iš jo. Kadangi eglė skirta įkvėpimui, sukabinau ant jos aukštakulnius, sukneles, sijonuką, madingo silueto kelnes, svajonių pirštines, kvepalus su potekste, šiek tiek papuošalų, aišku, šampano butelaitį (nors kolegė tikina, kad dabar madingiausias gėrimas – prosecco), – viską, ko norėčiau ar ko sau linkėčiau pati. Kad atrodytų šventiškiau, dar pakabinau keletą kaspinėlių, labai mėgstamą savo aksesuarą. Bet ją gali kiekvienas puošti kaip nori.
Nuoširdžiai sakau – tas dvi naktis karpydama ir kabindama puošmenas ir uosdama fantastišką kvapą (seniai nebuvau radusi taip kvepiančios eglės!), išgyvenau pačias tikriausias Kalėdas. Lapkričio pabaigoj. Nes Kalėdos būna tada, kada nori :-).
Praktinė informacija. Eglutę pirkau savo viename mėgstamiausių gėlių butikų, „Gėlės ir manufaktūra“ VCUP, kainavo 12 eurų. Žaliaskarė labai mėgsta gaudyti šviesą, todėl linksta į tą pusę, iš kur ji sklinda. O tam, kad laikytųsi kuo ilgiau ir kuo komfortiškiau jaustųsi sauso oro biure (ir neatšiltų šampanas :-P), kolegės patarta ją karts nuo karto apdėlioju ledukais.