Labiausiai bijau numirti neperskaičiusi visų savo knygų. Rimtai. Ir jų man vis negana… Man nebūdavo tragedija net vaikystėje dovanų gauti knygą (nesakau ir kad labai tokia dovana apsidžiaugdavau, nors skaityti mėgau). O dabar knyga man yra geriausia dovana (ir nebūtinai tik per Kalėdas).
Su vyru sutarėme, kad gyvenimo planą „pastatyk namą, pasodink medį, užaugink sūnų“ pakoreguosim į „su sūnumi sukalk svajonių lentynas“ (kad visos mano esamos ir dar tik būsimos knygos tilptų). Svajoju, kad senatvę leisiu patogiai įsitaisiusi fotelyje su knyga rankoje savo jaukioje namų bibliotekoje. Ir netikiu, kad popierinės knygos išnyks. Bent jau ne šiemet.
Kažkur perskaičiau, kad knyga šiemet tapo geidžiamiausia kalėdine dovana. Ją po eglute norėtų rasti 47 proc. europiečių. Mane tokia tendencija labai pradžiugino. Iš tiesų knyga yra puiki dovana. Ypač jeigu žinai, kad šios knygos tavo mylimas žmogus dar neturi/neskaitė (aš paprastai naujienas stengiuosi kuo greičiau įsigyti, nelaukiu švenčių ar kokios nors progos, todėl kai kurios mano draugės, norėdamos išsiaiškinti, ar neturiu lentynoje vienos ar kitos knygos, prašo mano vyro pagalbos (deja, jis ne visuomet žino, jei grįžtu namo su nauja knyga :))). Taigi galvodama apie šventėms skirtą įrašą, nusprendžiau parašyti apie populiariausią kalėdinę dovaną – knygą, ir pateikti keletą idėjų, ką pati norėčiau rasti po eglute. (Tiesą sakant, madingiausioms ir naujausioms šių metų knygoms bloge turėjo būti skirtas ne vienas įrašas (apskritai svajoju vieną dieną pradėti rašyti blogą apie knygas, na, gal ši svajonė kada nors ir išsipildys :)), bet, matau, iki metų pabaigos vargiai jau ar spėsiu bent antrą parašyti. Gaila, kad po Naujųjų teks skaičiuoti ne viščiukus, o užaugusias pernykštes vištas.)
Kristina Sabaliauskaitė „Danielius Dalba & kitos istorijos“. Nors šią knygą nusipirko ir perskaitė turbūt jau pusė Lietuvos, aš jos dar neturiu. Kartais man patinka šiek tiek luktelėti, pakutenti sau nervus, ir kai kurias labai populiarias knygas aš kartais mėgstu sąmoningai skaityti tada, kai apie jas visi tiek daug nebekalba (pavyzdžiui, garsųjį Dano Browno bestselerį „Da Vinčio kodas“, dėl kurio visi kraustėsi iš proto, perskaičiau tik tada, kai visi ją jau buvo pamiršę). Naujausia K. Sabaliauskaitės knyga, visiškai kitokia nei abi autorės „silvos“ dalys, kurios man labai labai patiko (tai bent naujiena! :)), neabejotinai yra šio rudens (ir žiemos) hitas: ji tapo populiariausia knyga jai dar net nepasirodžius knygynuose, o vos pasirodžiusi, aišku, ji tapo pačia perkamiausia (portalo 100knygu.lt duomenimis, lapkričio mėnesį ji buvo populiariausia knyga knygynuose). Taigi šią knygą po eglute ras ne vienas knygų mylėtojas (Rasa Martens savo interneto dienoraštyje rašė: „Ji tiesiog puiki. Rašykite Kalėdų Seneliui laišką, kad jis ją atneštų“) Mielas Kalėdų Seneli, pagavai mintį? 😉 Ir ar dar paneši „dalbas“?
Tęsiant populiariosios grožinės literatūros temą, negaliu nepaminėti dar vieno šio sezono hito – „Fifty Shades of Grey“. Nors ši knyga vadinama „namų šeimininkių porno“ ir man kažkaip nepatogu aprašinėti ją greta K. Sabaliauskaitės, ji man, šiaip ar taip, dabar tinka pagal statusą :), todėl neatsispyriau pagundai ją parsisiųsti (iki Naujųjų jau turėčiau laikyti ją savo rankose). Nors teko skaityti atsiliepimų, kad knyga „šiaip sau“, noriu pati įsitikinti, kas būtent varo skaitytojus į pamišimą: paprastutis romanas apie studentės ir milijonieriaus aistrą perkamas geriau nei Hario Poterio knygos ar „Saulėlydžio“ saga apie vampyrus! Girdėjau, kas šis britų rašytojos E. L. James (vardas netikras, tikrąjį autorė slepia) beprotiškai madingas erotinis bestseleris jau verčiamas ir į lietuvių kalbą, taigi netrukus šią knygą galėsime perskaityti ir lietuviškai.
Nuo erotikos – prie Čekuolio :). Nors Lietuvoje „Čekuolio banga“ buvo užėjusi bemaž prieš porą metų, aš jo knygas atradau tik dabar. Algimanto Čekuolio publicistikos knygos („Faktai ir šypsenos“, „Staigmenos ir kiti žinomi dalykai“, „Šešios progos numirti“ – beje, toje knygoje, girdėjau, Čekuolis tvirtina, jog pasaulio pabaiga ateis, tačiau ne 2012-aisiais metais. Valio! Žvakių ir „išlikimo rinkinių“ galima nebepirkti :)) visą vasarą išbuvo perkamiausių knygų topuose. Taip, protas ir žinios bus madingi visada. Yra dar viena Loretos Paškevičienės sudaryta knyga „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“ (2010) – šios knygos irgi neskaičiau.
Beatos Nicholson kulinarinės knygos irgi yra viena labiausiai moterų trokštamų kalėdinių dovanų. Ir pasirodo jos visada laiku – rudenį, kai pasidaro saldu galvoti apie būsimą malonumą galbūt rasti ją po elgute. Tačiau aš neturiu kantrybės tų knygų šitiek ilgai laukti, todėl vos tik pasirodo, iš karto ir įsigyju. Bet toms, kurios mėgsta Beatos knygas ir turi bent vieną, naujausia – „Beatos virtuvė. Kepinių knyga“ – bus neabejotinai pati geriausia Kalėdų dovana.
Kalbant apie maisto knygas, prieš šventes pasirodė dar viena (bent jau mane) labai intriguojanti knyga „Gyventi skanu“. Gal todėl, kad esu Eglės, kuri ir sudarė šią knygą, tinklaraščio „Žaidimų aikštelė“ gerbėja, o gal todėl, kad smalsu iš arčiau susipažinti su 25 maisto tinklaraštininkais, kurie siūlo išradingus receptus, labai norėčiau šios knygos. Tikiu ir taip, kad gyventi skanu, bet tikiu ir tuo, kad šią knygą perskaičius, taps dar skaniau.
Žaidimams virtuvėje ir eksperimentams įkvepia vasarą pasirodžiusi „Virtuvės mitų griovėjų“ knyga „7 ingredientai“. Man buvo įdomu, ar lietuvius sudomins kitoks, kūrybiškas, požiūris į maistą ir VMG provokacijos. Sudomino: knyga irgi buvo topuose, ir jeigu turite kokį rafinuotą šeimos narį ar draugą, mėgstantį sukiotis virtuvėje ir vertinantį originalumą, drąsiai dovanokite šią knygą. Asmeniškai man vien ją vartyti yra tikras malonumas (nuotraukos ir kompozicijos tiesiog nerealios!), o gaminti iš jos aš dar nieko negaminau. Vien iš savo perfekcionizmo: jei man nepavyks taip, kaip nuotraukoje, žinau, bus tragedija :). Bet ši knyga pasiutusiai graži. Aukštasis pilotažas.
O labiausiai aš mėgstu knygas apie madą. Gaila, tačiau jos yra ir pačios 
brangiausios, nes jose paprastai būna daug iliustracijų, jos atspausdintos ant brangaus blizgaus popieriaus, ir storos jos dažniausiai, sveria ne po vieną kilogramą… Šiemet madai skirtų knygų užderėjo kaip niekad daug. Tai ir Grace Coddington memuarai, ir „Chanel“ „Little Black Jacket“ bei „The Vocabulary of Style“, ir Marilynos Monroe mirties 50-mečiui skirta „Marilyn in Fashion“, ir Cally Blackman „100 Years in Fashion“, ir 
naujausia „The Kate Moss Book“… O kur dar serijos „Vogue on…“ knygos apie dizainerius (Alexander McQueen, Christian Dior, Elsa Schiaparelli ir, žinoma, Coco Chanel)! Ech, norėčiau visas šias knygas apgyvendinti savo namuose… Gaila, bet daugumą jų tektų siųstis iš užsienio arba prašyti svetur gyvenančių draugų, kad nupirktų (mano nuostabioji draugė, gyvenanti Londone, man sužvejojo ir Kalėdoms parveš tą storąjį istorinį amerikietiškąjį „Vogue“ numerį su Lady Gaga ant viršelio, taigi Kalėdos man jau, galima sakyti, įvyko).
Tačiau ir mūsiškės leidyklos maloniai nustebino. Pernai buvau devintame danguje ir net praminiau savo Kalėdas „šaneliškomis“, nes prieš pat šventes pasirodė net kelios lietuviškai išleistos knygos apie Coco Chanel. Šiemet prieš Kalėdas „Šarkos knygos“ mados gerbėjams padovanojo iš karto net tris naujus leidinius: Giorgio Armani biografinę knygą „Būti Armani“, kurią parašė mados žurnalistė ir rašytoja Renata Molho, atskleidusi apie šią tarptautinės mados ikoną 
stulbinamų faktų, solidžią June Marsh „Mados istoriją. Nuo New Look iki šiandien“ (manau, ją turėtų perskaityti kiekvienas besidomintis mada) ir spalvingą Luanne McLean knygą „Šiuolaikiniai mados stilistai“. Šias tris knygas kaip tik dabar ir studijuoju.
O vasaros atostogas leidau su šios leidyklos „Vintažiniu romanu“. Nors siužetas buvo nuspėjamas ir šiaip knyga tokio lengvo turinio (įsivaizduoju, kad kažkas panašaus turėtų būti ir knygoje „Gucci mamos“, kurios neturiu, neskaičiau, bet iš smalsumo pavartyčiau), mintys apie vintažinius drabužius, knygoje minimi ano laiko mados kūrėjai ir jų kūriniai, patarimai, kaip elgtis su vintažiniais drabužiais ir kaip juos dėvėti, man patiko. Tiesą sakant, tik dėl to tą knygą ir skaičiau.
Labai nebloga knyga – Aleksandro Vasiljevo „Šiandien esu madingas. 100 atsakymų į klausimus apie madą ir save“, kurią šiemet pavasarį išleido „Brentus“. Net keista, kad A. Vasiljevo knyga lietuvių kalba pasirodė pirmą kartą. Tikėjausi, kad ji bus atspausdinta ant gliancinio popieriaus ir su spalvotomis iliustracijomis, tad paėmus ją į rankas teko nustebti ir (truputėlį) nusivilti, tačiau turinys kompensavo šį „trūkumą“. Iš tiesų knygoje visko tiek daug, kad per kartą neaprėpsite (aš perskaičiau ją vienu ypu, tačiau prie šios knygos dar būtinai grįšiu). Labai gera dovana visiems, kurie domisi mada. O jei dar subtiliai ją supakuosite…
Ir pabaigai – dar viena dovanos idėja. Šįkart – itališka. Apie Italiją šiemet buvo nemažai kalbama. Iš dalies dėl to „kalta“ vasarą pasirodžiusi žurnalistų Pauliaus Jurkevičiaus ir Jurgos Jurkevičienės „dviguba“ knyga „Italija“. P. Jurkevičius pasakojo apie itališkuosius pojūčius, stereotipus ir priešpriešas, o J. Jurkevičienė kvietė pakeliauti mados ekspresu. Aš vien dėl jo norėčiau į Italiją (ir, galima sakyt, vien dėl jo nusipirkau šią knygą per jos pristatymą). Taigi jei kažkam iš jūsų artimųjų patinka Italija (arba jūs norėtumėte, kad imtų patikti), suruoškite itališką lauknešėlį: šią knygą, pridėkite tikros itališkos kavos (idealu būtų garuojantis puodelis kvapaus espresso, aš, tokią dovaną ruošdama, neturėjau galimybės prie durų palikti garuojančio puodelio, todėl dovanojau jau maltą kavą indelyje), prosecco, ir būtinai pridėkite gabalėlį tiramisu. Žinoma, galite sugalvoti dar ką nors itališko, pvz., padovanoti itališkos muzikos, italų kalbos kursus ir pan., jei kišenė leidžia. O jei turit Londone gyvenančių draugų, į kalėdinį popierių lauktuvėms supakuokite žurnalistės Vilmos Anusaitės pirmąjį lietuvišką gidą „Savas Londonas“. Jiems tikrai patiks (o aš jau nuo rudens rengiu 
madingiausių vietų Londone apžvalgą pagal šią knygą. Dievaži, tikiuosi, sausio pradžioje jau galėsiu jį paskelbti, nes dabar visą dėmesį yra pasiglemžęs mano dviejų mėnesių mažylis ir kalėdiniai darbai. O, jei jau prakalbome apie juos, prieš kelias dienas feisbuke pasidalinau tokia ištrauka iš Mikės Pūkuotuko (prisirašiau jų pilną iPod‘ą, labai padeda, kai reikia savipagalbos), kuri labai atspindi dabartinę mano būseną: – Atleisk, kad domiuosi… – pradėjo Paršelis. – Kodėl tavo kalendoriuje vis dar lapkritis, jeigu jau atėjo Kalėdos? – Todėl, kad aš vis dar neturiu dovanų ir esu nesusitvarkiusi, – paaiškino Pelėda. – Kalėdos ateis, kai aš joms leisiu ateiti. Tam ir yra kalendoriai. Argi to nežinojai? Tad jei turit kokį šiuo metu liūdintį artimą draugą, padovanokit jam „Mikę Pūkuotuką“ (arba kalendorių :), palinkėdami, kad kitais metais džiugesnių dienų būtų kuo daugiau. Tiesa, Beata Nicholson šiemet išleido knygą-planuoklį, kuri, net neabejoju, irgi taps populiaria kalėdine dovana)).
Ką gi, „Pelėdos“ jau beveik atėjo, todėl nebėra laiko plepėti, reikia eiti pakuoti dovanų :). Ką jūs labiausiai norėtumėte rasti po eglute?
