Mano brolis, didysis mano blog’o sergėtojas ir manęs prižiūrėtojas (turintis nematomą botagėlį, kuriuo kartais tik šmaukšt!), gegužei baigiantis man pagrasino: „Jei neįdėsi įrašo tu, įdėsiu aš, bet geriau parašyk ką nors pati, skaitytojai laukia.“ Kad ir kaip meditavau prie tekstų, vargšė gegužė taip ir liko našlaitė su vienu įrašu… Norėjau kaip nors gražiai užbaigti Kanų epopėją, nes dar buvo likę nepublikuotų kadrų, tik nesugalvojau, kaip. Niekaip neradau ramybės.
Norėjau pasidžiaugt, kokia sau buvau graži per didžiąją blogerių susipažinimo vakarienę – bet argi tai gali būti įrašo tikslas? Nors toji vakarienė iš tiesų turėjo būti atsisveikinimo, nes vyko paskutinį vakarą, iš pradžių prabangiuose Eduardo apartamentuose „Gray D’Albion“ viešbutyje (galiu pasakyti netgi numerį, jei kada pasitaikytų proga rinktis, – 812 :-)) su milžiniška terasa (nė nemaniau, kad tokių išvis būna), o vėliau restorane „Majestic“ (kas norėjo, linksmybes galėjo pratęsti naktiniame klube, „Les Marches“, bet skamba daug prabangiau, nei viskas ten vyko iš tikrųjų), iš tiesų tik tą vakarą visos normaliau viena į kitą pažvelgėme. Ypač kai pradėjo temti ir buvo per tamsu ką nors fotografuot ir kelti į instagramą – stebėjome viena kitą pro šampano taurių stiklus, paskui ėjome pažindintis, diskutavom apie Kim Kardashian veido kontūravimą ir Kylie Jenner lūpas… Iki tos vakarienės visos juodai dirbo, nes, niekaip nepaneigsi, blog’as yra didelis ir nuolatinių pastangų reikalaujantis darbas. Kuriame aš esu užsidirbusi daugybę pravaikštų. Už tai, kad dar vaikštau į kitą darbą, o jame irgi tenka dirbti. Ar tik neskamba kaip pasiteisinimas? 🙂 O tada atėjo ramybė, vilkinti mėlyna suknele.
Mūsų vakarėlio aprangos raktas buvo mėlyna spalva, kaip „Bioderma“ linijos „Hydrabio“ (tai ar bandėt kuri „Hydrabio Perfecteur SPF30“ rožinį kremuką? Nes aš baigiu jį sutept – niekaip negaliu liautis juo tepliojusis). Iš pradžių ketinau dėl skudurų panikos nekelt (ir taip kalba blogerė, ha, jaučiu, gaunu baudos taškų…), bet sužinojau, kad Simona vežasi Agnės Kuzmickaitės suknelę, pagalvojau, kad, velnias, na, niekaip nepraeisiu su savo deriniu. Tad paskutinį vakarą leidausi į žydros (serenity blue) suknelės paieškas (norėjau bent jau madingą metų spalvą pasirinkt (gal 1:1?)).
Mane išgelbėjo „Marks & Spencer“ laisva ir lengva kaip Kanų vėjas „Autograph“ suknelė. Ją apsivilkusi pasijutau lyg jau eičiau prie altoriaus – tokia ypatinga ir romi, nors ji ir primena apatinuką (taškai už tendencijų išmanymą, ačiū). Man atrodo, tokia ir turi būt ramybę nešanti suknelė. Būna nešančių laimę, suteikiančių drąsos, bet būna ir tokių, ramybės nešėjų.
Ir ji tikrai atnešė ramybę. Dar bijau garsiai džiaugtis, bet panašu, kad šią vasarą mane tikrai aplankys ramybė. Su ribotu internetu, bet nuo ryto iki vakaro ošiančiomis marioms. Mielai į lagaminą įsimesčiau ir dangiškąją suknelę… Dėl visa ko.
P. S. Ir, pasirodo, čia mano 100-asis įrašas! (Fone girdisi fanfaros.)
