Ką tik baigiau lygint krūvą skalbinių. Tik jų kvapas man, priešingai nei Lavijai, nepatinka. Bet sutinku, kad lyginimas yra puiki mankšta, ypač jei atliekama klausantis muzikos. (Galima atlikti ir kitus mėgstamus veiksmus, pavyzdžiui, šokti, tik tada nebelabai lieka laiko darbuotis laidyne.) Po pusvalandžio tokios „treniruotės“ sudega apie 70 kcal, o jausmas būna kaip gerai pašiūravus po miestą pirmyn atgal.
Nevaidinsiu ir neapsimetinėsiu – lyginimas man yra vienas baisiausių buities darbų, kurį atidėlioju kiek įmanoma. Paskaičiusi, kad jis neblogai degina kalorijas, šiek tiek atlyžau. Be to, nuo šios stovimos veiklos šiek tiek skauda kojas, o tai reiškia, kad grūdinasi plienas ir venos, o kūno nuovargis man visada patiko labiau už proto.
Žurnalistės ir laidų vedėjos Lavijos Šurnaitės knygoje „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“ tokių paprastų kasdienių ritualų yra ir daugiau. Kai skaitai, atrodo taip iki skausmo žinoma, bet kol netapo įpročiu (sakoma, kad bet kokiam įpročiui susiformuoti užtenka 21 dienos), tas žinojimas, aišku, neveda prie jokių didesnių pokyčių.
Pavyzdžiui, kad man taptų dar maloniau vaikščioti pėsčiomis (visada buvo ir tebėra malonu, tačiau naujas mažas įprotis tikrai veda prie didesnių pokyčių, tuoj pasakysiu, kokių ir kodėl), tereikėjo paskaityti apie žingsniamatį, fiksuojantį žingsnius, ir instaliuotis į išmanųjį žingsnių ir kilometrų skaičiuoklę. Anksčiau sukardavau nemažai, bet kiek tiksliai – nenumanydavau. Dabar dienai baigiantis galiu užmesti akį į ekraną ir matau, kad jau galiu kabintis medalį. Vakarienei tikrai nebesinori kokios nesąmonės, nebent sukramsnot tą medalį. Pavyzdžiui, šiandien savo normą viršijau 251 proc. ir per dieną suvaikščiojau 14,86 km (tikslas – 5,92 km). O jei dar suskaičiuoji sudegintas kalorijas, pridedi prie jų tas, kurias išlyginai kartu su patalyne, jau gali gyvent.
Taigi mano atradimai, už kurių priminimą dėkoju Lavijai, šios vasaros populiariausiai autorei (anot knygynų pardavimų statistikos ir kolegos Orijaus Gasanovo, taip įvardijusio debiutuojančią autorę feisbuke).
1.
Lyginimas nėra toks bjaurus (šiaip bjaurus, bet tiek to, jis sudegina nemažai kalorijų, tai tiek to…). Kartais padeda Lavijos mantra, tapusi knygos skyriaus pavadinimu: „Namų ruoša – nuostabus užsiėmimas“.
2.
Žingsniamatis.
3.
Apsipirkimas be piniginės. Man iš principo patinka jo idėja vaikštinėt po parduotuves, kad į programėlę kapsėtų žingsniai, ir nemokėt už drabužius, kurių eini matuotis. Pastarieji mano kartai parduotuvėse buvo gana nesėkmingi, nes pirkimas buvo emocinis, o tai dažniausiai veda į finansinę ir kitokią katastrofą, laimė, visus kartus pavyko atsikratyt ne tik kaltės jausmo, bet ir nevykusių pirkinių (aha, kam nepasitaiko).
4.
Vanduo su citrina iš ryto. Iki skausmo banalu, bet niekaip netampa įpročiu. Jaučiu, reikės pamėginti visur prisikabinėti lapelių su priminimais, ir tikrai, kaip Lavijai, pirkti citrinas kaip obuolius.
5.
Vaisių salotos pusryčiams. Turbūt vienintelis dalykas (po vaikščiojimo), kurio šventai laikausi. Esu taip įpratusi rytais valgyti vaisius, kad nusižengusi savo šventam ritualui, net imu prastai jaustis. Lavijos knygoje radau idėją, kaip jas dar galima pagerinti mangų padažu (supjaustyti ir sutrinti poros mangų minkštimą, išspausti iš dviejų apelsinų sultis, supilti jas į mangų tyrę, įžerti šaukštą rudojo cukraus arba agavų sirupo ir išplakti. Masę perkošti ir dėti šaldytuvan, o paskui ant vaisių).
6.
Kruasanų dienos. Kol kas apie tai rašau abejingai, bet jei dabar už lango būtų ruduo, ko gero, mano abu žandai būtų prikimšti šių sviestinių raguolių (tikėtina, iš „Mindaugo kepyklos“ Žvėryne, nes ten, ne mano vienos nuomone, kepami skaniausi Vilniuje kruasanai, jei kaltės jausmas per didelis, tinka ne tokie riebūs iš Thierry). Svarbiausia taisyklė tomis dienomis – jokio kaltės jausmo ir pasistengti atsikratyti ragelio iki 11 val. Tada kalorijos keliauja ne ant pilvo ar šlaunų, o smegenims maitinti (argi nenuostabu?). Kruasanų dienas galite keisti mėgstamais savo skanėstais ar mėsainiais, svarbu, kad tos šventė netaptų kasdienybe, nes tada dingsta azartas ir malonumo laukimas tampa kasdieniu įpročiu (vedančiu ne tik į didesnius pokyčius, bet ir į didesnių drabužių skyrių).
Dar labai sudomino „kišk, kiek lenda“ metodas, bet kalbama čia jau ne apie kruasanus, žinoma, o saugesnį ir sveikesnį produktą, valgomą vakarais, – greipfrutą. Man jo manija buvo trumpam užėjusi gegužės mėnesį, kai klaikiai norėjosi šių vaisių (ne, aš nesilaukiu :-)).
7.
Iki šiol niekam nepavyko mano akyse reabilituoti grikių, nes vien nuo jų kvapo susierzinu. Perskaičius skyrių apie grikius, nuomonę apie juos pakeičiau ir po truputį įtraukiu šias sėklas (pasirodo, grikiai nėra jokios kruopos!) į savo racioną.
8.
Skaitymas balkone. Ar šiaip gryname ore. Kai skačiau skyrių apie gryno oro naudą ir Lavijos skaitymo balkone bet kokiu oru bet kokiu metų laiku ritualą, kaip tik tysojau savajame. Būna kartais, kad patingiu ten kraustytis, tada atlapoju kuo plačiausiai balkono duris, o pati sėdžiu visai prie lango į gamtą. Bet malonumas skaityti gryname ore yra vienareikšmiškai nežmoniškai didelis! Galėčiau visą dieną tik tai ir daryti, o jei dar kas atneštų kavos, o vakare – atšaldyto prozeko ar rislingo taurę…
9.
Hidrolatai. Tai šimtaprocentinis augalinės kilmės produktas, distiliuotas gėlių vanduo, tinkamas odai atgaivinti, drėkinti plaukus, pilti į vonią, kvepintis… Tai kaip vanduo su „įrašyta“ augalo informacija. Hm, jei taip dažniau skaityčiau rožes… Idėja užkabino. Galėčiau laikyt buteliuką ant darbo stalo ir gaivintis popiečio snūduliui atėjus vietoj kavos. Jie stabilūs, nekinta net porą metų. O ir ne karvę kainuoja.
10.
Linų sėmenys. Anksčiau jų stengdavausi berti į kokteilius, košę, net kotletus, esu jų krestelėjusi net į bulvinius blynus, kad nors truputį sumažinčiau kaltę ir pagerinčiau vaizdą (visai nieko, turiu pasakyt). O Lavija juos tiesiog siūlo sukramtyti (pakaks šaukšto ryte prieš pusryčius) ir užgerti dideliu kiekiu vandens (mažiausiai stikline), kad išbrinktų ir imtų slinkti žarnynu, – tai pati tikriausia pilvo šluota, o buities darbai juk mums patinka. Pala, kokia ten ta mantra? 😀
Taip sutapo, kad šis įrašas, jo tema ir net pavadinimas netikėtai sutapo su mano pačios nūdienos realijomis. Kaip tik kraunuosi lagaminus ir rytoj dviem mėnesiams išvykstu to the land of nowhere, būtent to proto ir širdies nuovargio malšinti. Ilsinsiu galvą, bet kaip reikiant drošiu kojas. Nežinau, kokių naujų įpročių spės per tą laiką susiformuoti, ar tai nuves prie kokių nors didesnių pokyčių. Kaip ten sakoma (ne, ne Namų ruoša – nuostabus užsiėmimas)… Pagyvensim – pamatysim.
