Mergaitė su spygliais

Serge’o Lutens’o kvepalai „Fille en aiguilles“ – naujausias mano ir sūnaus kvepalų kolekcijos eksponatas, nors jau iškvepinau ketvirtadalį buteliuko (Kalėdų laikotarpiu purkšdavau jais lempos gaubtą, grikių lukštų pagalvę ir eglutę). Kodėl mano ir sūnaus? Kai jis gimė, per tuos metus iki pirmojo gimtadienio man atsivėrė visi dangaus ir pragaro vartai. Pastebėjau, kad norisi kvepintis kuriais nors konkrečiais kvepalais arba tie metai savaime įgydavo kažkokio konkretaus kvapo.

Pavyzdžiui, tuos pirmuosius dvylika mėnesių man mirtinai reikėjo rožių, todėl vaiko tėvas iškart po sūnaus gimtadienio padovanojo man pirmąjį kolekcijos eksponatą – to paties Serge’o Lutens’o „La fille de Berlin“ (apie tuos kvepalus esu pasakojusi šiame įraše). Antrieji sūnaus auginimo metai man kvepėjo kava ir skaitiniais (ypač kava), todėl Aistis Mickevičius man sukūrė kvepalus su kava ir rožėmis – beveik iškart po antrojo sūnaus gimtadienio. Kokio kvapo buvo tie metai, paprastai paaiškėja kaip tik prieš sūnaus gimtadienį, tad apdovanoju ne tik savo vienturtį, bet ir kitą žmogų, kurį stengiuosi visa širdimi pamilti – save. Taip nejučia gimė kolekcijos idėja, o ją pernai rudenį papildė trečiasis aromatas.

2009-aisiais sukurti kvepalai „Fille en aiguilles“ – intensyvūs, šilti, egliniai (nors iš tikrųjų ten pušų spygliai), su laurų lapų „karūna“ (kaipgi be jos!) ir saikingu vaisių saldumu. Kvepalus pirkau dėl tų spyglių. Man labai patinka ir jų pavadinimas, nes įgijusi laisvės ėmiau ba(i)dytis. Vieniems jie, sako, kvepia smilkalais ir bažnyčia (šis dūmas išsisklaido maždaug po 90 min.), kiti užuodžia (vajėzau) laidotuvių vainikus. Teko girdėti (beje, iš vyrų, jie irgi kartais kvepinasi šiais kvepalais), kad „Fille en aiguilles“ jiems kvepia… laime. O vienas įdomiausių apibūdinimų, jog šiek kvepalai kvepia lyg senas rusų klasikų apsakymas.

Serge Lutens kvepalai

Man jie primena pajūrį vieną vasaros naktį. Todėl aš dažnai jai atnašauju. Sakoma, kad šį kvapą sukurti mesjė Serge’ą Lutens’ą kaip tik ir įkvėpė pušynas saulėtą vasarą. Ir nors daug kas mano, kad šie kvepalai labai žiemiški (viena dažniausių asociacijų – snieguota trobelė kalnuose ir netoliese mišioms kviečianti prismilkyta bažnytėlė), iš tikrųjų jie geriausiai atsiskleidžia vasarą, tik šios teorijos dar nepatikrinau – kvepalai dar nesulaukė pirmojo savo gimtadienio. Jei iki vasaros jų dar liks, būtinai patikrinsiu.

Viena mano herojė (Izolda Gudelis, su ja vasario mėnesio MOTERS numeryje kaip tik ir kalbėjom apie meilę ir kvepalus) teisi: kvepalai – tai ne natos ir jų aprašai, o visų pirma jausmas. Net jei jausmo nebelieka, jį dar ilgai primena kvapas. Ir prisiminimai neišgaruoja. Beje, kvapas irgi ilgam įsikimba į odą.

P. S. Jausmingus prisiminimus žadinančiais kvepalais aš kvepinu ne tik kasdienybę ir lempų gaubtus, bet ir savo užrašų knygeles (sykį kolegės paakinta, pamėginau jas suskaičiuoti – išėjo 11-ka :-), ir visos jos puikiai funkcionuoja ir atlieka savo paskirtį!). Iš veltinio (šis audinys stulbinamai puikiai sugeria ir išlaiko kvapą) iškerpu širdelę ir išpurkšiu ją kvepalais, leidžiu truputį nugaruoti (pastarąjį sykį, kvepindama savaisiais kasdieniais „Balenciaga“ „Rosabotanica“ Agnės Gilytės „Stilingos asmenybės kalendorių“, įkišau tą veltinio širdelę į stalčių – kvepia iki šiol) ir įklijuoju. Vienos mėgstamiausių parankinių užrašų knygų lapai iki šiol kvepia „La fille de Berlin“, nors tą širdelę ten įklijavau prieš dvejus metus.

[fbcomments]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *