Apie šią autorę prirašyta daugybė liaupsių, ką čia slėpti, žaviuosi ja ir aš. Bestseleriais tapusias jos knygas taupau atostogoms prie jūros – ir tai jau tapo savotiška tradicija. Pirmąją dalį skaičiau turėdama dvi laisvas kovo savaites 2010-aisiais: smagiai spiginant minus dvidešimčiai, įsitaisiau ant suoliuko prie Gintaro rūmų ir šildydamasi kava iš termoso skaičiau, skaičiau, skaičiau… Antrąją dalį prarijau savo gimtadienio išvakarėse, irgi pajūry. Trečios dar neskaičiau – po dviejų savaičių šis malonumas manęs laukia Juodkrantėje (tikiuosi, iš A. Bumblausko pavyks nukauti populiarųjį suolelį su vaizdu į jūrą :)). Panašų laukimo džiaugsmą išgyvenau visai neseniai, laukdama interviu su K. Sabaliauskaite – jį net buvau įrašiusi į metų planų/norų sąrašą. Et voila – metams įpusėjus, mano sąrašas džiugiai sutrumpėjo.
Nuotrauka – Roko Darulio
– Kokie leidiniai papildo Jūsų asmeninę biblioteką?
– Vakar grįžau iš Varšuvos gal su 20 kilogramų knygų… Tai – naujausios mokslinės studijos Abiejų Tautų Respublikos istorijos temomis. Ypač – specifiniais, siaurais aspektais: papročių, kasdienio gyvenimo sričių, kultūros istorijos dalykų. Tačiau ir Vilniuje randu ką pirkti: vis daugiau ir daugiau išleidžiama reikšmingų knygų, publikuojama istorinių memuarų, tyrimų.
– Jūsų ketvirtoji knyga – gerbėjų taip laukta „Silva rerum III“ – buvo perkamiausia šiųmetėje Knygų mugėje ir vėl sumušė pardavimo rekordus (S. Žukas, portalui lrytas.lt pateikdamas preliminarius pardavimų duomenis, minėjo kelis tūkstančius šios knygos egzempliorių bei kilometrines eiles dėl Jūsų parašo). Po ankstesnių knygų sėkmės turbūt apsipratote ir tikėjotės šitokio ažiotažo?
– Ne, tiesą sakant, apie ažiotažus ar kaip priims naujausią knygą mažiausiai galvoju rašydama: svarbiausia yra papasakoti istoriją, kuo giliau apmąstyti tai, ką rašau. Literatūra – tai ne prekijų varžytuvės „kas daugiau egzempliorių parduos“. Juk svarbiausia – tekstas. Autografo laukiančios minios atrodo gal kai kam atrodo įspūdingai, tačiau ir nedidelio miestelio bibliotekoje gali įvykti reikšmingas, nuoširdus susitikimas su skaitytojas. Stengiuosi atsakyti į visus skaitytojų klausimus, visiems skirti dėmesio.
– Kristina, ar įminėte paslaptį, kodėl Jūsų knygos tokios populiarios jau kelerius metus iš eilės? Ar galėtumėte savo tris romano „Silva rerum“ dalis ir esė, apsakymų bei novelos rinkinį „Danielius Dalba & kitos istorijos“ pavadinti madingomis knygomis?
– Mada – sezoninis reikalas, ji neištveria kelerių metų iš eilės ir jau po pusmečio būna ataušusi. Jei jau norite įvardinti paralelėmis su mada – sakyčiau, gal mano knygas apibrėžia ne „madingumas“, bet „stilius“ – jį ir pamėgo skaitytojai. Mada praeina greit, o stilius – yra tvaresnis, charakteringas, atpažįstamas.
– Šiųmetė Knygų mugės tema buvo laikui nepavaldžios knygos, arba klasika. Tačiau dauguma leidėjų savo stenduose siūlė populiariausias, komerciškai labiau apsimokančias knygas. Sąlygas diktuoja skaitytojai? Netikiu, kad nėra „rimtų“ knygų poreikio…
– Nesutikčiau, nes Knygų mugėje mačiau daugybę klasikos leidinių ir šiuolaikinės rimtosios užsienio literatūros. Manau, kad Lietuvos skaitytojas yra kaip tik labai išprusęs, skaitantis ne vien mūsų regiono, bet ir viso pasaulio literatūros naujienas.
– Kokia Jūsų, kaip menotyrininkės, nuomonė apie knygų madas ir madingas knygas? Ar toks reiškinys apskritai egzistuoja? Ar buvo madingų knygų, tarkime, baroko laikotarpiu?
– Žinoma, kad ir Baroko laikais buvo madingų knygų, bestselerių. Tik štai visas „madas“ labai gerai patikrina laikas. Ar kas šiandien atsimena ir skaito kultinę Baroko knygą Honore d’Urfe „Astrėją“? Vargu bau. O štai savo metu buvę madingi Baroko bestseleriai Miguelio de Cervanteso „Don Quichote“, Jonathano Swifto „Gulliverio kelionės“ ir Danielio Defoe „Robinsonas Crusoe“ ir šiandien tebėra pasaulio klasika. Šios knygos vos pasirodžius sukėlė ažiotažą, kuris neslopsta iki šiol (juokiasi).
– Savo herojaus Danieliaus Dalbos lūpomis išsakėte mintį, jog visi geriausi tekstai jau seniai parašyti ir „niekas daugiau nebegali būti originalus, niekas nebegali būti pirmas“. Iš tiesų manote, kad šiais laikais originalus tegali būti kurdamas šlamštą ir idiotizmą? Bet juk Jums pavyko! Dabar netgi sakoma, jog konkuruojate tik pati su savimi…
– Danieliaus Dalbos lūpomis čia išsakytas lyg ir antimodernizmo manifestas. Būtent modernizmo stilius žūtbūt reikalavo eksperimento, novatoriškumo literatūroje. Ironija, jog Lietuvos literatūra dar ir šiandien daugeliu atveju tebegyvena modernizmo standartais ir kartais – ataušusiomis literatūrinėmis madomis, kurias Vakarų pasaulis patyrė prieš penkiasdešimt metų. Šiandien niekam nebeįdomus „originalumas“ ir „novatoriškumas“, kai švarkui prisiuvama trečia rankovė, o knyga pradedama ne nuo pirmo skyriaus, bet nuo išdraskyto pasakojimo vidurio, nevykusiai stengiantis atkartoti tai, ką jau prieš pusę amžiaus atliepdami ano laiko dvasią kūrė modernistai. Tikiu dviem dalykais – pasakojimo meistryste ir būtinybe atrasti savo paties autentišką stilių, kuriame literatūrinė forma dera prie rimto turinio. Novatoriškumas dažniausiai kyla iš gerai apmąstyto turinio, o ne iš formos eksperimentų.
– Kaip manote, ko reikia, kad knyga būtų populiari?
– Jei žinočiau „receptą“ – parašyčiau knygą „Kaip parašyti bestselerį“ ir užsidirbčiau galybę pinigų…
– Ar esate skaičiusi ką nors iš „madingų“ knygų? Kokią ant bangos esančią/buvusią knygą galėtumėte pavadinti verta dėmesio?
– Visus Platono, Aristotelio ir Sokrato veikalus, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, Cervanteso „Don Quichote“, Goethe „Faustą“, Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“, Tolstojaus „Anną Kareniną“, Jameso Joyce „Ulyses“, Tomasi di Lampedusa „Leopardą“, Romaino Gary „Aušros pažadą“ – galėčiau tęsti ir tęsti puikios pasaulio literatūros klasikos sąrašą, kuri visada buvo ir yra „ant bangos“… Belieka pridurti, kad didžiausias ir labiausiai dėmesio vertas pasaulio bestseleris, jau du tūkstančius metų esantis „ant bangos“ yra… Biblija.
– Esate ir užsienyje madingo reiškinio – literatūrinių ekskursijų pagal populiarų kūrinį – pradininkė Lietuvoje. Kaip Jums kilo mintis pavedžioti skaitytojus „Silva rerum“ keliais? Ar ši idėja pasiteisino? Ar sulauksime maršruto pagal trečiąją knygą?
– Taip, nuo 2014 metų birželio galima pasivaikščioti ir pagal „Silva rerum III“, tačiau manosios ekskursijos skiriasi nuo užsieninių literatūrinių ekskursijų: jos nevedžioja vien atpasakodamos knygos siužetą, kaip turai pagal Stiego Larssono trilogiją ar Dano Browno kūrinius. Man tokia „slankiojimo pagal siužetą“ idėja neatrodė patraukli – „Silva rerum“ ciklo ekskursijose skaitytojai kaip tik ir gali sužinoti tikrąją, romanus įkvėpusią miesto istoriją, pamatyti „užkulisius“ – kiek knygose yra fakto, o kiek – fikcijos, ir kaip tiksliai tikroji istorija atspindėta romanų siužete. Labai džiaugiuosi, kad jau kelerius metus „Silva rerum“ – populiariausios miesto tematinės ekskursijos.
– Ką manote apie vis populiarėjančias ir – net bijau per dažnai kartoti – madingas elektronines knygas? Galbūt rankinėje ir pati nešiojatės skaityklę?
– Kai kalbame apie Lietuvą ir „madingas elektronines“ knygas, tai prisimenu anekdotą apie tai, kad Lietuvoje per metus parduodama šimtai beisbolo lazdų ir tik dvi pirštinės. Tas pats su elektroninėmis knygomis – Lietuvos leidyklų elektroninių knygų pardavimai yra skaičiuojami šimtais vienetų, o visi giriasi, kad „skaito elektronines knygas“… Iš tiesų tik gėdingai piratauja, ir tiek. Kai išmoksime nebevogti filmų ir knygų, tada kalbėsime apie madas. O dabar tos „madingos elektroninės knygos“ tolygios puikavimuisi lievomis kiniškomis „Louis Vuitton“ su „LW“ logotipu (juokiasi)… Ne, rankinėje skaityklės nesinešioju, nes grožinė literatūra man geriausiai skaitosi popieriuje. Ir neturiu nė vienos piratinės filmo, dainos ar knygos kopijos kompiuteryje – mano londoniškoje aplinkoje jos laikomos didžiule gėda.
– Esate sakiusi, kad gera knyga yra ta, kuri neleidžia užmigti. Kada pastarąjį sykį tokią skaitėte? Kokia tai buvo knyga?
– Orlando Figes „The Whisperers: The Private Life in Stalin’s Russia“. Skaudi, šiurpinanti, blaivinanti. Ji apie tai, kaip stalinizmas išprievartavo žmonių protus ir pasąmonę ir, deja, to išprievartavimo pėdsakai kartais juntami dar ir šiandien, net ir Lietuvoje. Kritikai ją prilygina „Gulago Archipelagui“, na o aš nuoširdžiai rekomenduoju – daug ką suprasite apie neseną praeitį ir netgi dabartį. Ir ilgai neužmigsite.
Rašydama apie metų planus prieš pat Naujuosius, linkėjau sau pasistengti dažniau atsisakyti juodos bei prisijaukinti kitas spalvas, gerti tik gerą kavą, išrinkti kvepalus namams, nusiaubti knygų mugę, pasidovanoti sau išsvajotą „Tadam!“ barankytę, branginti savo ir kitų laiką, įsigyti naujus akinius, išmokti dekoruoti keksiukus, paimti interviu iš Kristinos Sabaliauskaitės, atnaujinti šeimos kino vakarus, pagaliau parašyti apie Barborą Radvilaitę, sukaupti originalių atvirukų kolekciją ir dar daug kitų dalykų. Kai kurie iš jų jau išsipildė, o čia dalinuosi bene labiausiai mane pradžiuginusiu – išsvajotuoju interviu su Kristina Sabaliauskaite. Taip seniai laukiau šio pokalbio!
Interviu ėmiau planuoti iškart po Knygų mugės, tačiau įtempta K. Sabaliauskaitės dienotvarkė, susitikimai su skaitytojais įvairiuose Lietuvos miestuose šiek tiek pakoregavo planus. Tačiau laukti vertėjo. Ačiū, Kristina!
– Kokie leidiniai papildo Jūsų asmeninę biblioteką?
– Vakar grįžau iš Varšuvos gal su 20 kilogramų knygų… Tai – naujausios mokslinės studijos Abiejų Tautų Respublikos istorijos temomis. Ypač – specifiniais, siaurais aspektais: papročių, kasdienio gyvenimo sričių, kultūros istorijos dalykų. Tačiau ir Vilniuje randu ką pirkti: vis daugiau ir daugiau išleidžiama reikšmingų knygų, publikuojama istorinių memurarų, tyrimų.
– Jūsų ketvirtoji knyga – gerbėjų taip laukta „Silva rerum III“ – buvo perkamiausia šiųmetėje Knygų mugėje ir vėl sumušė pardavimo rekordus (S. Žukas, portalui lrytas.lt pateikdamas preliminarius pardavimų duomenis, minėjo kelis tūkstančius šios knygos egzempliorių bei kilometrines eiles dėl Jūsų parašo). Po ankstesnių knygų sėkmės turbūt apsipratote ir tikėjotės šitokio ažiotažo?
– Ne, tiesą sakant, apie ažiotažus ar kaip priims naujausią knygą mažiausiai galvoju rašydama: svarbiausia yra papasakoti istoriją, kuo giliau apmąstyti tai, ką rašau. Literatūra – tai ne prekijų varžytuvės „kas daugiau egzempliorių parduos“. Juk svarbiausia – tekstas. Autografo laukiančios minios atrodo gal kai kam atrodo įspūdingai, tačiau ir nedidelio miestelio bibliotekoje gali įvykti reikšmingas, nuoširdus susitikimas su skaitytojas. Stengiuosi atsakyti į visus skaitytojų klausimus, visiems skirti dėmesio.
– Kristina, ar įminėte paslaptį, kodėl Jūsų knygos tokios populiarios jau kelerius metus iš eilės? Ar galėtumėte savo tris romano „Silva rerum“ dalis ir esė, apsakymų bei novelos rinkinį „Danielius Dalba & kitos istorijos“ pavadinti madingomis knygomis?
– Mada – sezoninis reikalas, ji neištveria kelerių metų iš eilės ir jau po pusmečio būna ataušusi. Jei jau norite įvardinti paralelėmis su mada – sakyčiau, gal mano knygas apibrėžia ne „madingumas“, bet „stilius“ – jį ir pamėgo skaitytojai. Mada praeina greit, o stilius – yra tvaresnis, charakteringas, atpažįstamas.
– Šiųmetė Knygų mugės tema buvo laikui nepavaldžios knygos, arba klasika. Tačiau dauguma leidėjų savo stenduose siūlė populiariausias, komerciškai labiau apsimokančias knygas. Sąlygas diktuoja skaitytojai? Netikiu, kad nėra „rimtų“ knygų poreikio…
– Nesutikčiau, nes Knygų mugėje mačiau daugybę klasikos leidinių ir šiuolaikinės rimtosios užsienio literatūros. Manau, kad Lietuvos skaitytojas yra kaip tik labai išprusęs, skaitantis ne vien mūsų regiono, bet ir viso pasaulio literatūros naujienas.
– Kokia Jūsų, kaip menotyrininkės, nuomonė apie knygų madas ir madingas knygas? Ar toks reiškinys apskritai egzistuoja? Ar buvo madingų knygų, tarkime, baroko laikotarpiu?
– Žinoma, kad ir Baroko laikais buvo madingų knygų, bestselerių. Tik štai visas „madas“ labai gerai patikrina laikas. Ar kas šiandien atsimena ir skaito kultinę Baroko knygą Honore d’Urfe „Astrėją“? Vargu bau. O štai savo metu buvę madingi Baroko bestseleriai Miguelio de Cervanteso „Don Quichote“, Jonathano Swifto „Gulliverio kelionės“ ir Danielio Defoe „Robinsonas Crusoe“ ir šiandien tebėra pasaulio klasika. Šios knygos vos pasirodžius sukėlė ažiotažą, kuris neslopsta iki šiol (juokiasi).
– Savo herojaus Danieliaus Dalbos lūpomis išsakėte mintį, jog visi geriausi tekstai jau seniai parašyti ir „niekas daugiau nebegali būti originalus, niekas nebegali būti pirmas“. Iš tiesų manote, kad šiais laikais originalus tegali būti kurdamas šlamštą ir idiotizmą? Bet juk Jums pavyko! Dabar netgi sakoma, jog konkuruojate tik pati su savimi…
– Danieliaus Dalbos lūpomis čia išsakytas lyg ir antimodernizmo manifestas. Būtent modernizmo stilius žūtbūt reikalavo eksperimento, novatoriškumo literatūroje. Ironija, jog Lietuvos literatūra dar ir šiandien daugeliu atveju tebegyvena modernizmo standartais ir kartais – ataušusiomis literatūrinėmis madomis, kurias Vakarų pasaulis patyrė prieš penkiasdešimt metų. Šiandien niekam nebeįdomus „originalumas“ ir „novatoriškumas“, kai švarkui prisiuvama trečia rankovė, o knyga pradedama ne nuo pirmo skyriaus, bet nuo išdraskyto pasakojimo vidurio, nevykusiai stengiantis atkartoti tai, ką jau prieš pusę amžiaus atliepdami ano laiko dvasią kūrė modernistai. Tikiu dviem dalykais – pasakojimo meistryste ir būtinybe atrasti savo paties autentišką stilių, kuriame literatūrinė forma dera prie rimto turinio. Novatoriškumas dažniausiai kyla iš gerai apmąstyto turinio, o ne iš formos eksperimentų.
– Kaip manote, ko reikia, kad knyga būtų populiari?
– Jei žinočiau „receptą“ – parašyčiau knygą „Kaip parašyti bestselerį“ ir užsidirbčiau galybę pinigų…
– Ar esate skaičiusi ką nors iš „madingų“ knygų? Kokią ant bangos esančią/buvusią knygą galėtumėte pavadinti verta dėmesio?
– Visus Platono, Aristotelio ir Sokrato veikalus, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, Cervanteso „Don Quichote“, Goethe „Faustą“, Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“, Tolstojaus „Anną Kareniną“, Jameso Joyce „Ulyses“, Tomasi di Lampedusa „Leopardą“, Romaino Gary „Aušros pažadą“ – galėčiau tęsti ir tęsti puikios pasaulio literatūros klasikos sąrašą, kuri visada buvo ir yra „ant bangos“… Belieka pridurti, kad didžiausias ir labiausiai dėmesio vertas pasaulio bestseleris, jau du tūkstančius metų esantis „ant bangos“ yra… Biblija.
– Esate ir užsienyje madingo reiškinio – literatūrinių ekskursijų pagal populiarų kūrinį – pradininkė Lietuvoje. Kaip Jums kilo mintis pavedžioti skaitytojus „Silva rerum“ keliais? Ar ši idėja pasiteisino? Ar sulauksime maršruto pagal trečiąją knygą?
– Taip, nuo 2014 metų birželio galima pasivaikščioti ir pagal „Silva rerum III“, tačiau manosios ekskursijos skiriasi nuo užsieninių literatūrinių ekskursijų: jos nevedžioja vien atpasakodamos knygos siužetą, kaip turai pagal Stiego Larssono trilogiją ar Dano Browno kūrinius. Man tokia „slankiojimo pagal siužetą“ idėja neatrodė patraukli – „Silva rerum“ ciklo ekskursijose skaitytojai kaip tik ir gali sužinoti tikrąją, romanus įkvėpusią miesto istoriją, pamatyti „užkulisius“ – kiek knygose yra fakto, o kiek – fikcijos, ir kaip tiksliai tikroji istorija atspindėta romanų siužete. Labai džiaugiuosi, kad jau kelerius metus „Silva rerum“ – populiariausios miesto tematinės ekskursijos.
– Ką manote apie vis populiarėjančias ir – net bijau per dažnai kartoti – madingas elektronines knygas? Galbūt rankinėje ir pati nešiojatės skaityklę?
– Kai kalbame apie Lietuvą ir „madingas elektronines“ knygas, tai prisimenu anekdotą apie tai, kad Lietuvoje per metus parduodama šimtai beisbolo lazdų ir tik dvi pirštinės. Tas pats su elektroninėmis knygomis – Lietuvos leidyklų elektroninių knygų pardavimai yra skaičiuojami šimtais vienetų, o visi giriasi, kad „skaito elektronines knygas“… Iš tiesų tik gėdingai piratauja, ir tiek. Kai išmoksime nebevogti filmų ir knygų, tada kalbėsime apie madas. O dabar tos „madingos elektroninės knygos“ tolygios puikavimuisi lievomis kiniškomis „Louis Vuitton“ su „LW“ logotipu (juokiasi)… Ne, rankinėje skaityklės nesinešioju, nes grožinė literatūra man geriausiai skaitosi popieriuje. Ir neturiu nė vienos piratinės filmo, dainos ar knygos kopijos kompiuteryje – mano londoniškoje aplinkoje jos laikomos didžiule gėda.
– Esate sakiusi, kad gera knyga yra ta, kuri neleidžia užmigti. Kada pastarąjį sykį tokią skaitėte? Kokia tai buvo knyga?
– Orlando Figes „The Whisperers: The Private Life in Stalin’s Russia“. Skaudi, šiurpinanti, blaivinanti. Ji apie tai, kaip stalinizmas išprievartavo žmonių protus ir pasąmonę ir, deja, to išprievartavimo pėdsakai kartais juntami dar ir šiandien, net ir Lietuvoje. Kritikai ją prilygina „Gulago Archipelagui“, na o aš nuoširdžiai rekomenduoju – daug ką suprasite apie neseną praeitį ir netgi dabartį. Ir ilgai neužmigsite.
