Senokai savo svetainėje neturėjau svečio… Todėl prieš Velykas ištraukiau alaus ir į juos pasikviečiau tikrą kinomaną – pakalbėt apie artėjantį „Kino pavasarį“, kas mūsų jame laukia, ir, žinoma, apie madas.
„Edvinai, o jums neatrodo nesąžininga, kad jau ketvirtus metus siūlote kulinarinių, bet dar nepasiūlėte filmų apie madą programos?“ – spyriau prie oranžinės sienos kino centre „Vingyje“ prirėmusi vieną pagrindinių šio festivalio programos sudarytojų E. Pukštą. „Reikės, reikės apie tai pamąstyti… Kada nors ji tikrai bus“, – pažadėjo Edvinas.
Dėl teisingumo (taip mūsų kalbos redaktorė pataria taisyt pasakymą „teisingumo dėlei“) turiu pasakyt, kad E. Pukštos alum negirdžiau, bet alus šiame pokalbyje vaidina tam tikrą vaidmenį, tuoj papasakosiu.
Šį pasimatymą buvau suplanavusi dar prieš metus, prieš pernykštį „Kino pavasarį“. Parašiau Edvinui žinutę į feisbuką ir laukiau atsakymo… metus. Tikriau sakant, atsakymo priėjau pati. Išankstinėje šių metų festivalio atidarymo filmo „Viskas dėl šou“ (angl. The Show of Shows, rež. Benediktas Erlingssonas) peržiūroje ir šių metų „Kino pavasariui“ sukurto alaus „Antras planas“ degustacijoje pamačiusi Edviną nutariau išlįst iš antro plano ir išsiveržt į pagrindinį. Ryžtingai priėjau, prisistačiau, išdėsčiau savo planą, abu vargais negalais suderinome dienotvarkes ir štai, sėdime kino teatre (kur nors kitur susitikti su Edvinu beveik neįmanoma).
Pokalbiui baigiantis, tarsi patvirtindamas savo pažadą, kad apie mados filmus pagalvos (tikiu, kad taip ir bus), Edvinas atsiprašė, kad jau turi bėgt – nusiskusti ir persivilkti marškinius. Neklausiau, kokios jie firmos – iš pokalbio pamatysit, kad garsūs kino „ženklai“ dar nebūtinai pasiūlo ir vertą „dėvėti“ produktą.
Visada buvo smalsu, kaip ir kada jus įtraukė kinas?
Simpanijos kinui užgimė dar vaikystėje, kai Lietuvoje atsirado pirmosios vaizdajuostės, kartu su pirmuoju jų grotuvu – prabangos preke tais laikais. Pradėjau ieškoti filmų, su draugais žiūrėdavome tai, ką buvo įmanoma gauti. Kartais, kad pažiūrėtume filmus, bėgdavome iš pamokų, ypač – iš priverstinės karinės tarnybos. Netgi mokykloje po pamokų su mokytojais organizuodavome filmų peržiūras: užmaukšlindavome klasėje užuolaidas ir žiūrėdavome, kartais net po du per vakarą. Vėliau pradėjau domėtis klasika ir ieškoti filmų, kurie buvo sukurti iki man gimstant. DVD ir blu-ray diskų, ypač senų filmų, pasiūlos Lietuvoje nebuvo, todėl siųsdavausi iš Azijos ir Amerikos. Taip užlopiau klasikos skyles, nors dar ir dabar yra nematytų filmų, kuriems noriu atrasti laiko.
Kai teko rinktis, ką studijuoti, deja, į akiratį nepateko nieko, kas būtų susiję su kino vadyba – abejoju, ar būčiau norėjęs stoti į režisūrą arba aktorinį (E. Pukšta baigė inžinerinę informatiką Vilniaus Gedimino technikos universitete – mano past.). Tiesą sakant, niekas to nesiūlo ir dabar. Visko, ką žinau, išmokau pats – jaučiau ir tebejaučiu nuolatinį troškimą mokytis ir kaupti žinias, mano svajonė pažinti, smalsumas padėjo man pramušti sienas. Nežinau, kaip pavadinti tai, kai dirbi darbą, kuris tau patinka. Ko gero, tai panašu į jausmą, kai į priekį veda svajonė.
Pernai mačiau vieną labai įdomų rumunų režisierės Ilinkos Calugareanu dokumentinį filmą „Čakas Norisas prieš komunizmą“. Filmas apie tai, kaip į Rumuniją būdavo nelegaliai įvežami įgarsinimui skirti filmai. Viena šį darbą dirbusi aktorė tapo savotiška legenda: niekas jos nebuvo matęs, bet visi žinojo jos balsą. Diktatūros eroje visi taip žiūrėjo filmus. Ši juosta man labai priminė mano paties gyvenimą, jame pamačiau visą savo vaikystę. Skirtumas tik tas, kad mes negyvenome tokiomis diktatūros sąlygomis.
Kaip atsidūrėte „Kino pavasaryje“?
Nepriklausomoje Lietuvoje ėmė kurtis pirmos nepriklausomos kino platinimo įmonės, pradėjau domėtis, kaip vyksta filmų platinimas, kaip jie rodomi, perkami, reklamuojami. Eidavau pas juos, prisistatydavau, kad esu kinofanas. Festivalio „Kino pavasaris“ direktorė Vida Ramaškienė prieš porą metų prisipažino, kad prie mano telefono numerio, kai jai prisistačiau, taip ir užsirašė: „kinofanas“ (šypsosi). Mano tikslas buvo pažiūrėti kuo daugiau filmų, patekti į peržiūras, – esu pasyvesnis Lietuvos kino industrijos dalyvis.
Prieš išleidžiant į didžiuosius ekranus „Titaniką“ kilo mintis, kad Lietuvoje trūksta kino statistikos: neskaičiuojama (ir tuo labiau neskelbiama), kiek ateina žiūrovų, kiek surenkama pajamų. Kadangi buvau užmezgęs ryšius su platintojais ir jiems įrodęs, kad šį tą žinau ir galiu patarti, pasiūliau padėti tuos duomenis susisteminti, tokiu būdu suteikiant ir patiems filmams viešumo ir reklamos. Reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad tai virstų realybe. Pradėjome nuo skelbiamų mėnesio topų, vėliau rinkdavome savaitės ir savaitgalių populiariausius. Ilgus metus skaičiuodavau filmų pelną centų tikslumu, užtat sukaupiau Lietuvoje rodomų filmų statistiką. Tuo pat metu daug skaičiau, rašiau, domėjausi kino festivaliais, tarp jų ir „Kino pavasariu“. Mačiau, ko jam trūksta, ir drąsiai siūliau savo idėjas – visų pirma padaryti jį nepriklausomą nuo atskirų Europos šalių ambasadų ir kino centrų. Tai ribodavo rodomų filmų kiekį, Azija, Amerika ir mažesnės Europos šalys buvo tarsi nematomos. Jautėsi savotiška cenzūra, drąsesnių, nepriimtinų filmų užsienio ekspertams nepavykdavo gauti. Pradėjau Vidai Ramaškienei siūlyti, kad filmus reikia įsigyti patiems, patarinėdavau kino platintojams, kaip tą daryti ir kokius filmus įsigyti (tuo metu jau keliaudavau po festivalius savo lėšomis). Mano prognozės pasiteisindavo, taigi įgijau pasitikėjimo savo jėgomis, pats patikėjau savimi. Taip ir įsitraukiau…
Kelintą pavasarį kine jau skaičiuojate?
Reikia paskaičiuoti. Ko gero, pirmas buvo tas, kuris archyve pats pirmas, rodos, 2008-ųjų ar 2009-ųjų („Kino pavasario“ archyvas rodo, kad 2004-ųjų – mano past.). Tai buvo pirmasis „Kino pavasaris“, atvežęs Azijos filmus ir padaręs Kim Ki-duką žvaigžde Lietuvoje (juokiasi). Su šypsena prisimenu savo nepatyrimą. Dabar jau žinau, kaip gauti filmus, ir žinau, kad dėl jų reikia derėtis.
Gal ir jūsų paties gimtadienis pavasarį?
Ne, mano gimimo diena žiemą, tarp Kalėdų ir Naujųjų.
Esate vienas pagrindinių „Kino pavasario“ programos sudarytojų. Ją tyrinėdama, pati rinkdamasi filmus atkreipiu dėmesį, kad programoje ir labai daug pripažintų, populiarių, prestižiniuose kino festivaliuose rodytų ir juose apdovanotų juostų (beje, Edvinas prieš porą metų pats buvo pakviestas tapti Berlyno tarptautinio kino festivalio filmų vertinimo komisijos nariu – mano past.). Kiek, atrenkant filmus, jums svarbus jo aktualumas, žiūroviškumas, populiarumas?
Taip paprastai atsakyti neišeis… Pradžioje, kai „Kino pavasaris“ dar nebuvo toks, koks yra dabar, važinėdavome tik į tuos vadinamus prestižiškiausius (nors aš labai nemėgstu šio žodžio) kino festivalius Kanuose, Berlyne, vėliau – Venecijoje, ir filmus rinkdavomės iš ten. Dabar aplankau septyniolika, o kartais ir visus dvidešimt kino festivalių, ir ne visus juos galima būtų pavadinti prestižiniais. Dabar šio žodžio išvis stengiuosi nevartoti, nes kartais prestižiniuose kino festivaliuose, pavyzdžiui, Kanų, būna daug daugiau nusivylimo. Tarkime, mane labai nuvylė Jacques’o Audiard’o filmas „Dypanas“. Manau, jis buvo pats neverčiausias „Auksinės palmės šakelės“ laureatas, nors labai mėgstu šį prancūzų režisierių. Šis filmas buvo pats silpniausias jo karjeroje, todėl iš karto jo atsisakėme, nepaisydami, kad jis laimėjo Kanuose. Ten patenka trokštamiausi, garsiausi ir laukiamiausi filmai. Tačiau, kai filmo lauki dvejus, o kartais ir trejus metus, į premjerą ateini turėdamas didelių lūkesčių. O ne tokiame prestižiniame festivalyje, kai net kai kurių režisierių pavardės būna negirdėtos, gali būti labai nustebintas – filmas tave paliečia, suvirpina širdį ir ilgam įsimena.
Neturime tikslo „Kino pavasaryje“ susirinkti apdovanojimus pelniusius filmus, nes kartais laimi tas, kas tau labai nepatinka, kam tu siaubingai nepritari. Po jubiliejinio festivalio užsibrėžėme ambicingą tikslą sumažinti atsivežamų filmų kiekį ir atrinkti tik pačius verčiausius. Kartais dėl to tenka atsisakyti ir to, kas tau labai patinka. Tačiau atrinkti filmus tik pagal asmenines simpatijas būtų didžiulė klaida – tada tikrai prašausi. Stengiamės nepataikauti žiūrovui, o pasiūlyti kuo įvairesnių filmų. Svarbus mūsų tikslas yra ir geografinė įvairovė. Norime atrasti naujų kino formų, todėl šiemet atsirado nauja programa „Aš esu hibridas“. Išlaikyti balansą tarp žinomų meistrų ir debiutantų, ateities balsų ir naujų vardų, patenkinti smalsumą atrasti naujus talentus, perspektyvius autorius – toks yra „Kino pavasario“ tikslas. Bet, žinoma, stengiamės atrasti ir pasiūlyti ir žiūroviško kino, nes, jokia paslaptis, reikia užpildyti ir didžiąsias sales, o viena jų talpina 640 žiūrovų. Taigi analizuojame, ko pageidauja mūsų žiūrovas.
Ir ko gi pageidauja mūsų žiūrovai?
Lietuviai labai domisi arabiškai kalbančių šalių kinu. Šiemet „Arabų balsas“ yra iš tų įkvepiančių optimizmo, pakeliančių nuotaiką ar sukeliančių sentimentalumą filmų, apie kuriuos sakoma: „feel good“.
Labai pasiteisino ir Irano filmai. Jie visada sulaukia sėkmės, į juos žymiai greičiau parduodami bilietai. Pastebimi Izraelio filmai, nagrinėjantys uždaros ultrareliginės bendruomenės veiklą įvairiais aspektais. Šiemet iš tokių filmų turime „Tikkun“ (rež. Avishai Sivan) – iš vyriškos perspektyvos, ir „Kalną“ (rež. Yaelle Kayam) – iš moteriškosios. Jie abu sulaukia vienodai daug dėmesio.
Kada ir kaip filmas tampa madingas? Nuo ko tai priklauso?
Tai labiausiai nenuspėjamas dalykas. Kartais žiūrovų pasirinkimas ir jų prioritetai stebina. Bet šioje veikloje tai ir yra įdomiausia – prognozuoti, stebėti… Madas, be abejo, diktuoja tie didieji kino festivaliai, nes ten visi nori patekti. Ta pati rumunų naujoji banga – ji iškilo tada, kai rumunų kinu patikėjo Kanai ir Cristianas Mungiu gavo „Auksinę palmės šakelę“. Prieš tai Cristi Puiu buvo įvertintas antroje pagal svarbą konkursinėje programoje.
Žinoma, filmo populiarumui ir „madingumui“ įtakos turi ir viešinimas, viešumas, reklama. Ne paslaptis: kuo daugiau apie filmą kalbėsi ir jį skleisi, cituosi, linksniuosi jo pavadinimą, tuo labiau žmonės juo domėsis. Kartais būna gaila, kad iš 160 rodomų filmų kai kurių žmonės nepamato ir nepastebi. O populiariausi filmai gali sukelti daugiausia nusivylimo. Tačiau tai normalu.
Įdomus atvejis buvo danų režisieriaus Anderso Thomo Jenseno filmas „Adomo obuoliai“. Per pirmą jo seansą didžiojoje salėje buvo užpildyta gal tik trečdalis salės. Bet tiems, kurie tą šeštadienio popietę susirinko, filmas paliko sensacingą įspūdį, jie pradėjo dalintis atsiliepimais, rekomenduoti šį filmą, ir bilietai į kitus seansus buvo tiesiog nušluoti. Tai irgi buvo tokia mada arba, sakykime, maža madelė – po „Adomo obuolių“ ėmė populiarėti danų kinas. Taigi reklamuoti naują atvežtą šio režisieriaus filmą jau nepalyginti lengviau. Juk jau visi žino, koks buvo „Adomo obuolių“ skonis.
Arba Kim Ki-dukas – tapo toks dievinamas, visiems be galo įdomus. Štai praėjusią savaitę išgirdau klausimą: „Ar šiemet Kim Ki-dukas bus?“ Ir galiu atsakyti, kad Kim Ki-duko nebus, nors jis ir turėjo naują filmą, bet jis toks prastas, kad nusprendėme negadinti Kim Ki-duko reputacijos (šypteli). Tai, kad į jo filmus anksčiau puikiai pirko bilietus, dar nereiškia, kad dabar turime rodyti visus iš eilės jo filmus, jų net netikrindami.
Madas mes mėgstame atrasti patys, jomis aklai nesekame. Aš tai jau seniai paskui jas nesekioju, ypač tas, kurias uoliai aprašinėja užsienio spauda. Manau, kad tai perdėtas populizmas. Jeigu filmas neįdomus ir prastas, nereiškia, kad privalome būtinai jį rodyti, tik todėl, kad kažkas apie jį parašė.
Jau prasidėjus festivaliui, atsiskleidžia vadinamieji „tamsieji arkliukai“. Tai filmai, kurie iš pradžių nesulaukia tiek dėmesio, bet žmonės juos pajaučia, pamato tai, ko nesitikėjo. Iš tokių filmų buvo jau mano minėti „Adomo obuoliai“. Žaviausias momentas festivalyje – matyti, kaip po vieno filmo seanso staiga ima pildytis vietos į kitus to paties filmo seansus. Tai vadinamasis word of mouth, arba rekomendacijos iš lūpų į lūpas fenomenas.
Žudantis klausimas: kas jums yra geras filmas? (Edvinas šypteli dar nė nebaigus ištarti klausimo.)
Net ir prastas filmas, kuris tau nepatiko, gali tapti labai geru, jeigu jo nepamirši. Yra filmų, kurių nė neprisimenu ir iš karto ištrinu iš galvos jau pirmam seansui pasibaigus. O yra tokių, kuriuos tame pačiame festivalyje trokštu pažiūrėti ir antrą kartą, kitame festivalyje pažiūriu trečią, o Vilniuje – dar ir ketvirtą. Pavyzdžiui, iš pernai metų filmų „Šiuolaikinius žvėris“ (angl. Wild Tales) žiūrėjau gal penkis kartus ir galėčiau žiūrėti dar ir dar… Šių metų atidarymo filmą „Viskas dėl šou“ mačiau tris, „Mamytę“ – mažiausiai penkis, „Gloriją“ – turbūt septynis kartus. Iš šių metų „Kalnai gali pasislinkti“ (rež. Jia Zhang-ke) mačiau du kartus, triskart žiūrėjau „Klubą“ (rež. Pablo Larrain).
Negera mada manyti, kad atidarymo ir uždarymo filmai būtinai turi įtikti visiems ir būti garantuoti hitai. „Glorija“ pradėjo plaukti prieš srovę ir laužyti standartus. Sulaukėme klausimų, kodėl šitas filmas buvo pasirinktas atidarymo ceremonijai. Jeigu atsiranda diskusija – jau gerai.
Esu tikra, tokį klausimą jau girdėjote ir apie šių metų atidarymo filmą…
Ir tai labai gerai! Mums užtenka drąsos rinktis visai kitokius filmus ir stebinti. „Viskas dėl šou“ Vilniuje yra antras filmų festivalis pasaulyje, pasirenkantis jį atidarymo filmu. Taigi niekas negali prikišti, kad nuo ko nors jį nusižiūrėjome arba esame užšokę ant kokios nors bangos. Bet jeigu mes matome, kad šis filmas to vertas ir tinka tikrai visiems, todėl norime, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių, taip ir sakome.
Ir pabaigai, tiems, kurie galbūt dar neišsirinko šių metų savo filmų ir nori būt nustebinti, Edvino rekomendacijos, ką verta pažiūrėti šiame „Kino pavasaryje“:
„Tūkstantis ir viena naktis“ I, II, III d. (Portugalija, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, rež. Miguel Gomes)
„Namai“, I, II d. (Irakas, Prancūzija, rež. Abbas Fahdel)
„Gyvatės apkabinimas“ (Kolumbija, Venesuela, Argentina, rež. Ciro Guerra)
„Kalnai gali pasislinkti“ (Kinija, Japonija, Prancūzija, rež. Jia Zhang-ke)
„Radijo svajonės“ (Jungtinės Valstijos, Iranas, rež. Babak Jalali)
„Šeima“ (Australija, Kinija, rež. Liu Shumin)
„Aloysas“ (Šveicarija, Prancūzija, rež. Tobias Nölle)
„Lyderio vaikystė“ (Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Vengrija, Belgija, rež. Brady Corbet)
„Nuotaka“ (Ispanija, Turkija, Vokietija, rež. Paula Ortiz)
„Žmogus“ (Prancūzija, rež. Yann Arthus Bertrand)
