Pavasaris kine: gimtadienio proga – 30 filmų sau

Pavasaris man patinka dėl daugybės priežasčių. Paminėsiu dvi. Pavasarį aš švenčiu savo gimtadienį (turbūt neišvengiamai pamėgsti metų laiką, kuriuo atėjai į šį pasaulį) ir dviem savaitėms apsigyvenu kino teatre – jau seniai kovas man siejasi ne tik su gamtos budimu ir artėjančiu gimtadieniu, bet ir su didžiausia, gražiausia ir madingiausia (neperdedu – filmus žiūrėti kine labai madinga) kino švente.

Kai kasmet į rankas paimu dar spaustuvės dažais kvepiantį filmų katalogą, dingstu iš gyvenimo kelioms valandoms: skaitau filmų aprašymus, susidarinėju norimų pamatyti filmų sąrašą ir jaučiuosi – tikrai! – tarsi skanaudama gimtadienio tortą (šiaip tortų aš nemėgstu, bet neradau kito tokio taiklaus palyginimo).

Šiemet jis (ir gimtadienis, ir „Kino pavasaris“) – ypatingas. Taigi artėjančio jubiliejaus proga nusprendžiau pasidovanoti sau (kai kurie žmonės labai mėgsta teikti sau įvairias dovanas, aš – viena tokių) ypatingą dovaną – 30 filmų „puokštę“. Kaip ir komponuodama ar vertindama gėlių kompozicijas, rinkausi tik tarpusavyje derančias „spalvas“, vienur kitur įsimaišė kitokios spalvos „gėlelė“, tačiau vis vien puokštė man atrodo labai graži. Iš ko ji sudaryta ir kodėl būtent šie „žiedai“ joje atsidūrė, mėginsiu trumpai paaiškinti. Galbūt iš šio sąrašo ir jūs išsirinksite savo favoritą (tiesa, dauguma mano filmų – apie sudėtingą moterų pasaulį, porų santykius ir, žinoma, meilę) ir susigundysite palaikyti man kompaniją? Kviečiu pradėti švęsti gimtadienį kine, o su kitais pasimatysime balandį ;).

P.S. Atsiprašau tų draugų ir šeimos narių, kuriems mano noras laiką leisti tamsiose salėse, o ne gryname ore ar su jais, kelia nuostabą. Garsusis švedų režisierius Ingmaras Bergmanas labai teisingai pasakė: „Joks meno kūrinys taip nepaliečia mūsų sąžinės, kaip filmas, jis paliečia mūsų jausmus, giliausius, tamsiausius mūsų sielos užkaborius.“ Ne veltui sakoma, kad maždaug mėnesį prieš gimtadienį būname tarsi nesavi – matyt, mano sielai kovą labai reikia ramybės ir gero kino.

1. „Café de Flore“ (rež. Jean Marc Vallée; Kanada, Prancūzija). Savo filmų TOP30 nusprendžiau pradėti nuo „Kino pavasario“ komandos favorito. Kaip išdavė festivalio atstovė spaudai Živilė Vaškytė „Labame ryte“, šį filmą įsimylėjo visa komanda. O pavasaris, kaip žinia, geras metas įsimylėti. Pavyzdžiui, Vanessą Paradis, kuri vaidina šiame filme. Prisipažinsiu, nesu mačiusi daug filmų, kuriuose ji vaidina, todėl be galo smalsu patyrinėti ją ekrane ir pagaliau suprasti: ką TOKIO šioje moteryje įžvelgė Johnny Deppas? Ir dar šiame kūrinyje daug nuostabios muzikos. Garantuoju, kad po filmo albumo „Café de Flore“ melodija atsidurs mano „iPod’e“.

2. „Kivirčas“ (angl. Carnage) (rež. Roman Polanski; Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Ispanija). Nes Romanas Polanskis kada nors ekranizuos K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ [iš interviu su Kristina Sabaliauskaite: režisierius Gintaras Varnas, aistringas K. Sabaliauskaitės romanų „Silva Rerum“ gerbėjas, yra išsakęs mintį, kad pagal šiuos romanus būtų galima sukurti puikų filmą; paklausta, kaip įsivaizduoja romano ekranizaciją, autorė sakė, kad, jei turėtų galimybę rinktis režisierių, tai, be jokios abejonės, būtų Romanas Polanskis, puikus istorijų kine pasakotojas: „Jaučiu, kad jo subtilumas, aštrumas, ironija ir humoras labai praverstų“ (Žurnalas „Moteris“, 2010’05/gegužė)]. „Kivirčas“ – šviežiausias R. Polanskio filmas, sukurtas pagal Yasmina’os Reza pjesę „Skerdynių dievas“, kuriame vaidina Jodie Foster ir Kate Winslet, dvi puikios pasaulinio garso aktorės. Juostoje netrūksta nei aštrumo, nei ironijos, nei humoro. Turėtų patikti.

3. „Pašėlęs Bilas“ (angl. Wild Bill) (rež. Dexter Fletcher; Didžioji Britanija). Siužetas – ne visai mano „stiliaus“, tačiau šis filmas – didžioji „Kino pavasario“ premjera (Londone šis filmas bus parodytas tik po savaitės, taigi mes pamatysime jį pirmieji), pašėlusiai išreklamuotas Dalios Ibelhauptaitės vyro režisūrinis debiutas. Smalsu įvertinti, D. Fletcheris – geresnis aktorius ar režisierius? Ar abu? Beje, San Sebastiano kino festivalyje D. Fletcherio „Pašėlęs Bilas“ jau laimėjo jaunimo simpatijų prizą. Ar pelnys lietuvių pripažinimą, pamatysime po „Kino pavasario“.

4. „Pasikalbėkime apie Keviną“ (angl. We Need to Talk about Kevin) (rež. Lynne Ramsay; Didžioji Britanija, JAV). Noriu pamatyti šį filmą, nes jame vaidina neįmenama kino mįslė Tilda Swinton (perskaičiusi scenarijų, režisierei ji paskambino po 20 min.). Šis filmas programos sudarytojų įvardijamas kaip sunkesnių emocijų drama, o sunkias emocijas kine aš tiesiog dievinu! Filmas pasakoja apie moterį, kuri iš tiesų niekada nenorėjo būti motina, bet… tapo. Kaip „atrodo“ kaltės jausmas ir atsakomybė už nesusiklosčiusį savo vaiko likimą?

5. „Idiotas“ (orig. Idioot, angl. The Idiot) (rež. Rainer Sarnet; Estija). Jaučiu silpnybę literatūros kūrinių ekranizacijoms. Man patinka jas lyginti, tyrinėti, kiek jose liko paties kūrinio, kaip režisierius jį „mato“. „Idiotas“, be jokios abejonės, Fiodoro Dostojevskio 1867 m. romano adaptacija – estiška. Sakoma, kad režisierius ją brandino 15 metų.

6. „Bonsai“ (angl. Bonsai) (rež. Cristián Jiménez; Čilė, Prancūzija, Argentina, Portugalija). Dar viena literatūrinė adaptacija, šįkart – pagal Marcelį Proustą. Įdomu, kiek vyrų šiandien skaitytų Proustą, norėdami padaryti įspūdį merginai? (Beje, „Prarastojo laiko beieškant“ – iš tiesų bauginantis ir didingas 3 tūkst. puslapių veikalas apie literatūrinį pašaukimą, prie kurio M. Proustas plušo 14 metų, ne kiekvienam įkandamas.) Šis filmas dalyvavo Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje.

7. „Generation P“ (rež. Victor Ginzburg; Rusija). Šventė tęsiasi! Filmas – vėlgi – apie kūrybinį įkvėpimą, vėlgi – pagal literatūros kūrinį (to paties pavadinimo Viktoro Pelevino kultinę knygą; deja, neskaičiau, manau, po filmo būtinai paskaitysiu). Niam.

8. „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (rež. Andrea Arnold; Didžioji Britanija). Šis filmas mano filmų sąraše nuo pat pradžių buvo numeris vienas (radusi jį kataloge pasijutau kaip gavusi gimtadienio dovaną). Vien todėl, kad Emily Brontë romanas „Vėtrų kalnas“ – vienas mano mėgstamiausių. Esu mačiusi 1992 metais pastatytą Peterio Kosminsky’io šio romano versiją su nuostabiąja Juliette Binoche. Ir degu nekantrumu išvysti visiškai naują adaptaciją.

9. „Sala“ (angl. The Island) (rež. Kamen Kalev; Bulgarija, Švedija). Filmų kataloge užkabino šie „raktiniai“ žodžiai: „aistringai įsimylėję“, „Paryžius“, „staigmena“, „apleista sala“, „nėštumo testas“, „baimė“, „netikrumas“. Tai vienas žvaigždiškiausių „Kino pavasario“ filmų – jame vaidina garsi prancūzų aktorė ir supermodelis Laetitia Casta.

10. „Paskutinė medaus mėnesio diena“ (rež. Rokas Eltermanas; Lietuva). Dar vienas – šįkart lietuviškas – filmas apie jausmus ir išbandymus (jauna pora grįžta iš povestuvinės kelionės ir pakeliui namo atsiduria netikėčiausiose situacijose, iš kurių išsisukti galima tik tikrai mylint vienas kitą). Aš amžinai pakliūnu į kokias nors absurdiškas situacijas – įdomu, kurios iš jų kenkia meilei? Rinkausi šį filmą dar ir dėl to, kad jame vaidina Miglė Polikevičiūtė, kurią tiesiog įsimylėjau po filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“. Ši jauna aktorė jau turi „Auksinį scenos kryžių“, be to, šiemet ji nominuota geriausios kino aktorės rinkimams ir, jei laimės, važiuos į mano povestuvinę kelionę, kurioje dar nebuvau – į Paryžių.

11. „Meilė trunka trejus metus“ (orig. L’amour dure trois ans, angl. Love Lasts Three Years) (rež. Frédéric Beigbeder; Prancūzija). Festivalio uždarymo filmas, kurio ilgai visur ieškojau. Et voilà! Ne todėl, kad tikiu, jog meilė trunka trejus metus. Tiesiog, kaip jau sakiau, man patinka filmai pagal literatūros kūrinius. Dar todėl, kad jis iki kaulų smegenų bus prancūziškas (o aš dievinu prancūzus, nors jie ir snobai) ir jį režisavo pats rašytojas (tai jo debiutinis filmas). Smalsumą kursto dar viena detalė: filme pagrindinį vaidmenį sukūrė Frédérico mūza Louise Bourgoin. Tarp šių žmonių vyksta kažkas ypatinga, kai kas daugiau nei paprasta bičiulystė (2010 m. viename vyrų žurnale F. Beigbederis Louise’ai paskyrė Idealios metų moters titulą). Žurnale „L’Officiel Mada“ perskaičiusi interviu su šiais dviem gundytojais (iš jo įstrigo F. Beigbederio frazė: „Filmas, kurio režisierius negeidžia savo aktorių, būtų neįdomus“) ir užsikepiau žūtbūt pamatyti šį filmą.

12. „Dama srutų duobėje“ (orig. Ang babae sa septic tank, angl. The Woman In The Septic Tank) (rež. Marlon Rivera; Filipinai). Prisipažinsiu, pirmiausia užkabino pavadinimas. Paskui – originalus (ir mano asmeniškai prieš kokius 15 metų išgyventas) siužetas: du jaunuoliai sumano sukurti geriausią filmą pasaulyje (mokykloje mudvi su geriausia drauge irgi svajojome apie pasaulinę šlovę ir mokykliniuose sąsiuviniuose rašėme scenarijų, pagal kurį turėjo būti sukurtas pasaulį nustebinsiantis filmas) ir jau svajoja apie kvietimus į tarptautinius kino festivalius. Manau, tai vienas savotiškesnių festivalio filmų.

13. „Gyvenimo sienos“ (orig. Medianeras, angl. Sidewalls) (rež. Gustavo Taretto; Argentina, Ispanija, Vokietija). Martinas nuolat galvoja apie sudėtingą gyvenimą dangoraižiuose ir svajoja pabėgti nuo jį kamuojančios vienatvės. Man patinka filmai apie vienatvę (ir nepatinka daugiabučiai). Patinka ir pagrindinio herojaus požiūris, kad dėl žmonių izoliuotumo kalti… architektai. Ar tikrai negali jaustis laimingas gyvendamas ankštame bute dangoraižyje?

14. „Jelena“ (angl. Elena) (rež. Andrei Zviagintsev; Rusija). Šį filmą būtinai pamatyti man rekomendavo kolegė. Ji su vyru matė daugiau A. Zviagintsevo filmų – sakė, nepakartojama (ne veltui režisierius vadinamas naujuoju Tarkovskiu). O su kai kuriais filmais tenka gyventi net kelias savaites, taip nelengvai jie tave paleidžia…

15. „Mano kraujas“ (orig. Sangue do meu sangue, angl. Blood of My Blood) (rež. João Canijo; Portugalija). Šis filmas susijęs su labai asmeniškais išgyvenimais.

16. „Užmaršties žemė“ (orig. Terre outragée, angl. Land of Oblivion) (rež. Michale Boganim; Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Ukraina). 1986 m. balandžio 25 dienos ir Černobylio atominės elektrinės Ukrainoje sprogimo daugelis nepamirš visą gyvenimą. Esu mačiusi vieną mane itin sukrėtusį dokumentinį filmą apie šią katastrofą ir girdėjusi keletą gyvų pasakojimų. Šis filmas – vaidybinis, apie Černobylio tragediją išgyvenusius liudininkus ir pavogtą jų praeitį.

17. „Arirang“ (rež. Kim Ki-Duk; Pietų Korėja). Nesu mačiusi daug Kim Ki-Duko filmų, nesu ir didelė jo gerbėja, tačiau mane sujaudino aplinkybės, kurios padėjo atsirasti šiam filmui: 2008-aisiais kuriant filmą „Sapnas“, pagrindinį vaidmenį atliekanti aktorė, filmuojant savižudybės sceną, vos nepasikorė – pats režisierius išgelbėjo jai gyvybę; šis įvykis taip sukrėtė K. Ki-Duką, kad, ištiktas nervinės krizės, šis pasitraukė į kalnus ir gyveno ten atsiskyrėlio gyvenimą. O ten filmavo „Arirang“, kuriame kalbina pats save, atskleidžia priežastis, kodėl liovėsi filmuoti, žodžiu, užsiima savotiška saviterapija.

18. „Dar vieneri metai“ (angl. Another Year) (rež. Mike Leigh; Didžioji Britanija). Iš karto užkabino tai, kad filmas bus apie porą, kurios nuoširdumas kaip magnetas traukia žmones į jų jaukius namus. Tai kaip tuomet gali ten neužsukti? (Pamačiusi, kiek žmonių ėjo žiūrėti šio filmo pirmąją jo peržiūros dieną, buvau, švelniai tariant, šokiruota…) Festivalio organizatoriai išdavė, kad, norėdami gauti šį naujausią režisieriaus M. Leigh filmą, nuėjo kryžiaus kelius – tai sunkiausiai „iškovotas“ ir labiausiai „Kino pavasario“ programos sudarytojų lauktas filmas.

19. „Pavojingas eksperimentas“ (angl. A Dangerous Method) (rež. David Cronenberg; Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Airija, Kanada). Sigmundo Freudo seksualumo formavimosi teorija, susilaikymo metodologija kėlė ir tebekelia daug ginčų. Skaitydama Irvingo Stone’o biografinį romaną apie S. Freudą „Proto aistros“, pati daug kuo abejojau, su kai kuriomis jo nuostatomis nesutikau, kai kurios atrodė, švelniai tariant, beprotiškos (tačiau knygą perskaityti rekomenduoju visiems – tikrai daug sužinosite ne tik apie S. Freudo teorijas, bet ir įdomių faktų apie šią neeilinę asmenybę). Taigi nenuostabu, jog negaliu atsispirti ir filmui apie šį mokslininką. Beje, filme jie bus dviese – su pradedančiu psichiatru Carlu Jungu, su kuriuo S. Freudą siejo ne tik draugystė, bet ir didžiuliai prieštaravimai. Dar eisiu į šį filmą, nes jame vaidina ir mano numylėtinė Keira Knightley.

20. „Kekšė“ (orig. Hanotenet, angl. The Slut) (rež. Hagar Ben-Asher; Izraelis, Vokietija). Filmas pažymėtas ženklu „S“. Bet noriu į jį tikrai ne dėl to :). Mėgstu filmus apie moterų pasaulį, o aistringos prigimties moterų pasaulis turėtų būti nelengvai suprantamas. Įdomu, kaip režisierei seksis atskleisti Tamaros pasaulį ir išgyvenimus. Ką jaučia ši moteris? Ką kalba, galvoja? Kaip myli? Ar ji gali būti iš tiesų laiminga?

21. „Sudie, pirmoji meile“ (orig. Un amour de jeunesse, angl. Goodbye, First Love!) (rež. Mia Hansen-Løve; Prancūzija, Vokietija). Kam nemalonu prisiminti pirmąją meilę? Ar kada susimąstėte, kas būtų, jeigu JIS grįžtų? Ar įmanoma į tą pačią balą įbristi dukart? Kas būtų, jei vis dėlto įbristum? Šį filmą pasirinkau vaizduotei įaudrinti: o kas būtų, jeigu būtų (žinau žinau, tai kvaila)?..

22. „Užvesk mane“ (orig. Få meg på, for faen, angl. Turn Me On, Goddammit!) (rež. Jannicke Systad Jacobsen; Norvegija). Iš prisiminimų apie pirmąją meilę „serijos“. Turbūt nėra nieko baisiau, kaip dėl meilės tapti pajuokos objektu (tik kai sukyla hormonų audros, ką gali padaryti?). Ir nieko smagiau, kaip prisiminti mokyklines aistras artėjant trisdešimtmečiui.

23. „Jausmų atoslūgis“ (angl. The Swell Season) (rež. Nick August-Perna, Chris Dapkins, Carlo Mirabella-Davis; Čekija, Airija, Didžioji Britanija). Išgarsėję vaidyba ir dainomis viso pasaulio žiūrovų pamėgtame filme „Kartą“ (jį 2007 m. rodė ir „Kino pavasaris“), muzikantai ir aktoriai Glenas Hansardas ir Marketa Irglova ne tik gavo „Oskarą“ už geriausią dainą „Falling Slowly“, bet ir karštai įsimylėjo vienas kitą. Dėl perpus jaunesnės merginos Glenas paliko šeimą, pora leidosi į gastroles. Turo metu atsirado trintis, įsimylėjėliai pradėjo kalbėti apie pašlijusius santykius: jų meilė užgeso, aistra išblėso, tačiau Glenas ir Marketa, atsisveikindama su meile, įrašė muzikinį albumą „The Swell Season“ ir tęsė pasirodymus, nepaisydami sudaužytų širdžių ir jausmų atoslūgio. Sutikite, reikia nežmoniškų pastangų jausmams išblėsus tai sau pripažinti. Kokių ir kiek jų reikia, kad, pasakęs „viskas baigta“, sugebėtum kasdien būti šalia mylėto žmogaus? (Beje, filmas dokumentinis.)

24. „Laimingi žmonės: metai taigoje“ (angl. Happy People: A Year in the Taiga) (rež. Dmitry Vasyukov, Werner Herzog; Vokietija). Kartais taip norisi pabėgti nuo civilizacijos. Tokiais atvejais paprastai sakoma: norėčiau į negyvenamą salą. O jei ją pakeistume Sibiro taiga – be taisyklių, be mokesčių, be vyriausybės, be įstatymų, be telefonų, be radijo, užtat su asmeninėmis vertybėmis ir nesenstančiomis kultūros tradicijomis? Noriu pamatyti, koks gyvenimas vyksta tokiame rojuje.

25. „Fėja“ (orig. La Fee, angl. The Fairy) (rež. Fiona Gordon, Dominique Abel, Bruno Romy; Belgija, Prancūzija). Šio filmo nespėjau pamatyti moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam“. Todėl labai apsidžiaugiau, išvydusi „Fėją“ „Kino pavasario“ programoje.

26. „Daiktų apsėsti“ (orig. Messies, ein schönes chaos, angl. A Glorious Mess) (rež. Ulrich Grossenbacher; Šveicarija). Praėjusį rudenį tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje išsižiojusi žiūrėjau filmą apie insomnija (miego sutrikimu, nemiga) sergančius žmones. Pati būdama iš prigimties naktibalda, maniau, kad šia liga turėtų būti visai smagu sirgti: tiek knygų gali perskaityti, tiek filmų peržiūrėti!.. Taip maniau, kol nepažiūrėjau to filmo. „Daiktų apsėsti“ – filmas apie daiktų kaupikus. Daiktų manija manęs nekamuoja, netgi priešingai – esu gan pedantiška ir pasistengiu kuo greičiau atsikratyti man ne(į)tinkančių daiktų. Todėl labai įdomu iš šalies pažvelgti, kaip gyvena žmonės, paniškai bijantys ką nors išmesti.

27. „Marta Marsė Mei Marlena“ (angl. Martha Marcy May Marlene) (rež. Sean Durkin; JAV). Nusprendžiau išsirinkti vieną filmą iš „Amerikos nepriklausomo kino“ programos. Tai buvo „Marta Marsė Mei Marlena“ (noriu pamatyti, ką sugeba jaunutė (23 m.) kylanti aktorė Elizabeth Olsen, garsiųjų dvynių Mary-Kate ir Ashley Olsen sesuo). Šis filmas pabuvojo Sandanso, Kanų, San Sebastiano, Toronto kino festivaliuose ir užsuko į „Kino pavasarį“.

28. „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ (orig. Die ehe der Maria Braun, angl. The Marriage of Maria Braun) (rež. Rainer Werner Fassbinder; Vokietija). Filmas sukurtas 1943 metais ir pasakoja apie atkaklią, nestokojančią ambicijų ir mokančią naudotis savo grožiu moterį (visos norėtume tokios būti, tiesa?). Eisiu į šį filmą dar ir todėl, kad programa „Femme fatale Europos kine“ man – viena įdomiausių.

29. „Tristana“ (rež. Luis Buñuel; Ispanija, Italija, Prancūzija). 1970-ųjų filmas, kuriame vaidina kino legenda Catherine Deneuve. Mačiau L. Buñuelio „Dienos gražuolę“ su C. Deneuve (1967 m.), tačiau „Tristanos“ nesu mačiusi – džiaugiuosi, kad galėsiu užpildyti šią „spragą“.

30. „Žydrasis angelas“ (orig. Der Blaue engel, angl. The Blue Angel) (rež. Josef von Sternberg; Vokietija). Gimtadienio puokštės puošmena – 1930 metais sukurtas filmas su Marlene Dietrich, vienas garsiausių J. von Sternbergo kūrinių (pagal Heinricho Manno novelę), su kuriuo baigėsi vokiečių nebyliojo kino era – „Žydrasis angelas“ laikomas pirmuoju garsiniu vokiečių filmu. Režisierius labiausiai ir išgarsėjo filmais, kuriuose vaidino M. Dietrich. Beje, būtent šis filmas išgarsino ir pačią Marlene. Šiandien nedažnai šią femme fatale ir tai, kaip ji daužo vyrų širdis, pamatysi didžiajame ekrane. Nekantrauju.

[fbcomments]

One thought on “Pavasaris kine: gimtadienio proga – 30 filmų sau”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *