Tinklaraštininke Renata Ničajiene (arba Rennie) iš „Sezoninės virtuvės“ žavėjausi nuo tada, kai Eglė Mačerauskė dar turėjo savo „Žaidimų aikštelę“ (dabar ji kartais fotografuoja Renatos patiekalus jos knygoms). Vis nuklysdavau pas ją į svečius… Paskui dovanų gavau jos pirmąją knygą „Sezoninė virtuvė“, kurią, dar būdamas visai mažiukas, labai mėgdavo vartyti mano sūnus. Vis kirbėdavo mintis, kad būtų smagu su Renata susipažinti ir pakalbinti ją tinklaraščiui apie sezoninių produktų madą (tuo metu kaip tik buvo plūstelėjusi mitybos pagal metų laikus banga). Ir štai mudvi netyčia buvome pasodintos šalia per restorano „Sweet Root“ šventinę vakarienę! Susipažinome, išsakiau Renatai dar prieš dvejus metus planuotus komplimentus, apsikeitėme kontaktais ir štai – miela Rennie svečiuojasi mano pokalbių rubrikoje.
Sezoninė virtuvė pastaruoju metu išgyvena pakilimą. Ar galėtumėte pakomentuoti, kaip ir kada prasidėjo šis bumas? Kam už jį turėtume būti dėkingi? Ar tai galima vadinti mada? Juk mūsų protėviai iš esmės tik taip ir maitinosi…
Jei jau sezoninis maistas tapo mada – tai ši mada ne tiek graži, kiek naudinga (šypsosi). Kai prieš penkerius metus pradėjau rašyti savo blog‘ą sezoninevirtuve.lt, tokios mados nė kvapo nebuvo – gero ir turtingo gyvenimo rodiklis buvo tai, jei galėjai žiemą vasarą valgyti agurkus ir pomidorus iš prekybos centro. Man labai smagu, kad laikai keičiasi! Žmonės natūraliai migruoja ir keliauja po pasaulį, mato, kaip svetur vertinami vietiniai sezoniniai produktai, o sugrįžę namo tai pritaiko sau. Man smagu, kad prie sezoninio maisto populiarinimo Lietuvoje prisidėjo ir mano rašomas tinklaraštis bei maisto sezoniškumą propaguojančios knygos. Nieko naujo šioje srityje tikrai neišradome: mūsų seneliai ir proseneliai natūraliai maitinosi pagal metų laikus, o mes, per besaikį vartojimą, maisto įvairovę ir perteklių, paprasčiausiai buvome tai pamiršę. Smagu, kad grįžtame prie šaknų bei to, kas yra svarbiausia.
Tam tikra prasme jus galima vadinti tendencijų prognozuotoja – ėmėte ir įžvelgėte, kad sezoniškumas lėkštėje žmonėms, pavargusiems nuo vartojimo ir atsikandusių pomidorų, kurie prekybos centruose „noksta“ visus metus, taps aktualiu reiškiniu. O kada pati atsigręžėte į sezoninę virtuvę?
Mano namų virtuvė visad buvo sezoninė. Kažkaip nesugebėjau pamėgti nei žiemos metu prekybos centruose „nokstančių“ braškių, nei „plastmasinių“ pomidorų. Nuo vaikystės žinojau tikrų produktų skonį, todėl jų pakaitalais taip lengvai nesusiviliojau. Nusprendusi rašyti kulinarinį tinklaraštį, norėjau, kad jis būtų teminis. Tuo metu daug keliavau po Vakarų Europą, stebėjau vietinių valgymo įpročius, žavėjausi, jog ne tik restoranuose, bet ir paprastose užkandinėse patiekalai ruošiami iš pačių šviežiausių vietinių sezoninių ingredientų. Tie, kuriems teko gegužės mėnesį lankytis Vokietijoje, man pritars, jog tuo metu visuose restoranų meniu ir ant turgelių prekystalių karaliauja švieži pavasariniai šparagai. Šių ūglių sezonas gana trumpas (nuo balandžio pabaigos iki birželio vidurio), todėl visi skuba jais pasimėgauti, kol dar nesibaigė. Tuo metu labai norėjau, kad panašiai būtų ir Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad ilgai laukti nereikėjo (šypsosi).
Vartydama jūsų pirmąją knygą, „Sezoninė virtuvė“, žavėjausi ne tik jos grožiu (ji – viena mėgstamiausių mano sūnaus knygų!), bet ir neišsenkama fantazija. Kaip gimsta jūsų receptai, iš kur semiatės originalių idėjų? Kaip nepristingate polėkio? Kuo viliojate mūzas į virtuvę?
Ačiū, labai malonu tai girdėti (šypsosi). Prie pirmųjų mano knygų grožio labai prisidėjo fotografė ir mano bendramintė Eglė Mačerauskė. Knygai „Sezoninė virtuvė“ nufotografavome visą tuziną įvairiausių vietinių sezoninių daržovių, vaisių ir uogų „portretų“. Būtent tokia ir buvo mano pirmosios knygos idėja, kurią galvoje nešiojausi beveik dvejus metus. Knyga „Sezoninė virtuvė“ buvo tokia mano laukiama, kaip pirmasis kūdikis.
Maisto gaminimui dažniausiai mane įkvepia darže ar turguje pamatyta kokia šviežiausiai ir kvapniausiai atrodanti daržovė ar vaisius, pro kuriuos tiesiog negaliu ramiai praeiti. Jau nešdamasi „laimikį“ į savo virtuvę dėlioju naują receptą, skonius ir kvapus, kuriuos norėčiau pajusti valgydama. Mano receptuose susipina tiek vaikystės skoniai, tiek ir įvairiausių pasaulio virtuvių kvapai. Niekad nemėgau gaminti pagal tiksliai surašytą receptą, visad nukrypstu „į šalį“, keičiu ingredientus, improvizuoju. Iki šiol taip ir gimsta skaniausi mano receptai.
Kaip ir iš kur atkeliauja produktai į jūsų virtuvę? Turite daržą, šiltnamį, vazonėliais nukrautais palanges? O ar turite, kaip dabar madinga, „savo“ pardavėjų turgeliuose?
Dažniausiai produktai į mano virtuvę atkeliauja iš vyro močiutės daržo, mamos sodo, mano vasarnamyje kvepiančio prieskonių darželio ar gimtųjų Dzūkijos miškų. Pati vasarnamyje šiuo metu gausaus daržo neauginu, kadangi nuolat ten negyvenu, o rūpintis per atstumą juo būtų sudėtinga. Svajoju kada nors susikurti savo svajonių sezoninį daržą ir sodą, kuriam, užaugus vaikams, galėsiu skirti visą savo laiką. O kol kas stengiuosi pažinti augintojus, iš kurių perku maisto produktus. Labiausiai tai aktualu perkant natūralią mėsą, laisvai auginamų vištų kiaušinius, nepasterizuotą pieną. Gyvendama vasarnamyje, iš vietinių dzūkų perku kaimišką pieną, kiaušinius, daržoves. Mėgstu užsisakinėti ėrienos tiesiai iš avininkystės ūkio eriukas.lt ar šviežios žuvies ir ekologiškų produktų iš merkio.lt, visai šalia mano namų Vilniuje yra gero maisto parduotuvė „Bobos daržas“, kurioje dažnai lankausi, o taip pat įvairiuose ūkininkų turguose ir turgeliuose.
Kokia sezoninė daržovė ar vaisius jūsų pačios mėgstamiausi, kurių su malonumu laukiate visus metus?
Kiekvienam metų laikui turiu savo mėgstamiausių vaisių ir daržovių, kurios nors vienos išskirti tikrai negalėčiau. Ankstyvą pavasarį labiausiai laukiu jaunučių dilgėlių, kurias renku vasarnamio patvoryje, vėliau nekantriai dairausi šviežių šparagų, ridikėlių, rabarbarų – be jų neįsivaizduoju skanaus pavasario. Vasaros pradžia man asocijuojasi su braškėmis ir miško žemuogėmis, vasaros vidurys – su įvairiausiomis sodo uogomis: serbentais, agrastais, vyšniomis, o rugpjūtis su pačiais skaniausiais vyro močiutės užaugintais pomidorais. Atėjus rudeniui labiausiai laukiu grybavimo sezono ir tėvų sode prisirpusių obuolių. Žiemą mėgstu dėl sočios raugintų kopūstų sriubos, šakninių daržovių troškinio, kalėdinių pyragų su daug daug aguonų…
O kokie produktai gastronomijos pasaulyje šiuo metu „ant bangos“?
Gastronomijos pasaulis labai platus, ne tik skanus, bet ir spalvingas. Vasaros metu madingiausiuose restoranuose ant lėkščių karaliauja valgomos gėlės: nasturtos, agurklės, medetkos, kiaulpienės, našlaitės, rožių žiedlapiai… Praeitą žiemą nuo lėkščių „nenulipo“ retesnės šakninės daržovės: topinambai, pastarnokai, gelteklės, ropės…
Gal turite savo mėgstamų restoranų? Ką manote apie, ko gero, pirmąjį ir kol kas vienintelį (turbūt ne per drąsiai tai teigiu) Vilniuje sezoninės lokalios virtuvės restoraną „Sweet Root“, kuriame taip netikėtai susitikome? Kas jame patiko, sužavėjo, nustebino?
Kadangi ypač vertinu vietinius sezoninius produktus, labai džiaugiuosi, kad Vilniuje jau metus veikia vietinio sezoninio maisto restoranas „Sweet Root“. Jame ruošiamas subtilaus skonio ir išvaizdos maistas. Džiaugiuosi, kad šiame restorane galima rasti patiekalų iš tokių retų vietinių sezoninių produktų, kaip unguriai, sraigės, vėžiai. Manau, kad išlaikyti tokį restoraną reikia tikrai daug pastangų.
Dar vienas mano mėgstamas sezoninio maisto restoranas „Uoksas“ yra Kaune, jis irgi siūlo puikų sezoninį meniu. Taip pat mėgstu apsilankyti restorane „Šturmų švyturys“, nes tik jame galiu paragauti tokių Lietuvoje pagaunamų žuvų, kaip nėgės, stintos, šamai, starkiai, šlakiai.
O kaip pakomentuotumėte antrosios savo knygos, „Nostalgiški skanumynai“, sėkmę? Kuo mus traukia seni geri receptai? Juk jie… na, nebūtinai labai šiuolaikiški, madingi, tokie rafinuotai dailūs, kokie esti šiuolaikinės konditerijos gaminiai… Turbūt esate ištyrusi šį fenomeną. Apskritai – kodėl leidote tokią knygą?
Antrosios knygos idėja gimė labai natūraliai. Po pirmosios knygos „Sezoninė virtuvė“, visi manęs klausinėjo, kodėl joje tiek nedaug saldumynų receptų. O aš jau seniai norėjau savo tinklaraštyje į vieną vietą sudėti ilgai rinktus senus vintažinius saldumynų receptus, turinčius istoriją, susijusius su vaikystės prisiminimais. Todėl pagalvojau, kodėl šių receptų nesudėjus į naują knygą.
Pati nesu labai didelė saldumynų mėgėja, bet stengiuosi išlaikyti namų kepinų tradicijas, nes būtent jie per šventes suteikia jaukumo ir sugrąžina į vaikystę. Todėl knygoje „Nostalgiški skanumynai“ rasite tik 53 receptus – tiek, kiek metuose yra savaičių, kiekvienai savaitei po vieną saldų prisiminimą. Manau, žmonės saldumynus mėgsta dėl jų suteikiamo trumpo malonumo ir užsimiršimo akimirkos.
Per vakarienę prasitarėte, kad dar iki Kalėdas pasaulį išvys jūsų naujas kūrinys – „Gero maisto dienoraštis“? Koks jis bus?
Turiu pripažinti – knygų rašymas užkrečianti veikla. Tas jausmas, kai pirmą kartą į rankas paimi dar spaustuvės dažais kvepiančią savo knygą, yra nenusakomas. Todėl knygos kūrimo džiaugsmą noriu patirti vėl ir vėl.
Taip, šiuo metu ruošiu naują knygą, „Gero maisto dienoraštis“, ir tai bus ne viena knyga, o visa knygų serija. Ją sudarys 4 knygos, kiekvienam metų laikui skirsiu po atskirą. Pirmoji pasirodys „Gero maisto dienoraštis. Žiema“. Šiose knygose, kaip ir priklauso dienoraščiui, bus 365 sveikesni receptai, kiekvienai metų dienai po vieną. Ją skirsiu visiems, mylintiems gerą maistą ir norintiems juo mėgautis atsakingai.
Man labai patinka, kai prieš Kalėdas pasirodo originalių dovanų. Ar sutinkate, kad kulinarinės knygos ar su kulinarija susijusios dovanos yra vienos pačių populiariausių? Kaip manote, kodėl taip yra?
Sutinku (šypsosi). Nuo vaikystės ir man knygos buvo pačios geriausios dovanos. Kulinarija šiuo metu domisi daugelis, todėl pirkdami dovanų kulinarinę knygą, neapsiriksite. Tik svarbu žinoti, ką asmuo, kuriam norite ją padovanoti, mėgsta labiausiai: saldumynus, daržoves, o gal jis nori nuo Naujųjų Metų pradėti sveikiau maitintis. Pastariesiems naujoji knyga „Gero maisto dienoraštis. Žiema“ ypač patiks (šypsosi).
Jau skaičiau, kad viena jūsų sekėja šią knygų seriją iš anksto pakrikštijo sveiko gyvenimo Biblija. Iš tiesų daugiausia dėmesio skirsite sveikai mitybai? Ką jums pačiai reiškia sveika mityba?
Na, į sveikos gyvensenos Bibliją mano naujoji knyga tikrai nepretenduoja, bet kasdieniu sveikesnio maisto dienoraščiu ir patarėju virtuvėje, tikiuosi, taps (šypsosi). Sveika mityba šiais laikais suprantama labai plačiai: tai ir vegetarizmas, ir veganizmas, ir žaliavalgystė, ir paleodieta. Aš pasirinkau švarios mitybos teoriją. Pagrindiniai švarios mitybos principai – valgyti kuo mažiau apdorotus maisto produktus, atsisakyti rafinuotų produktų ir juos pakeisti sveikesniais: baltuosius miltus – rupiais arba begliuteniais (grikių, ryžių, kukurūzų) miltais, baltąjį cukrų – natūraliais saldikliais: medumi, klevų sirupu, nerafinuotu ruduoju cukrumi, apdorotus baltuosius ryžius – rudaisiais. Reikėtų stengtis vartoti kuo mažiau druskos, cukraus, riebalų. Jie atsisakysite greito ir konservuoto maisto, šių medžiagų natūraliai suvartosite mažiau, nes būtent ten ir slepiasi didžiausi jų kiekiai. Švari mityba – tai ne dieta, o gyvenimo būdas. Ji skirta visavalgiams ir neskatina visiškai atsisakyti mėgstamų maisto produktų, tik pakeisti natūralesniais, sveikesniais. Jei valgote mėsą, tai geriau rinkitės kokybišką natūraliai užaugintą gryną mėsą, užuot pirkę pramoniniu būdu pagamintų dešrelių, dešros ar rūkytos mėsos. Gaminkite dažniau namuose, nes tada tiksliai žinosite, ką valgote, o maistą galėsite pasiruošti pagal savo skonį.
Kokios mados šiuo metu siaučia mitybos, dietologijos pasaulyje?
Kaip ir minėjau, be jau ankstesniais metais madingų žaliavalgystės ir paleo mitybos madų vėjų, šiemet „ant bangos“ iškilo švarios mitybos principai. Švari mityba tinka visavalgiams, ji skatina vartoti kuo natūralesnį ir kuo mažiau pramoniniu būdu apdorotą maistą, atsisakant rafinuotų maisto produktų, bei juos keičiant grynais, kuo mažiau apdorotais maisto produktais, valgant kuo įvairesnių sezoninių vaisių ir daržovių.
Negaliu nepaklausti: kaip pavyksta taip nuosekliai aktyviai rašyti tinklaraštįsezoninevirtuve.lt? O juk dar reikia „pamaitinti“ feisbuko gerbėjus, kurių turite daugiau negu 9 500… Tikiu, turite ir daugiau pareigų, darbų. Kaip viską spėjate? Kada ir kaip rašote?
Užlipote ant skausmingos mano vietos (juokiasi). Kadangi iki šiol dirbu viena ir viskuo rūpinuosi pati, tai dviejų rankų viskam jau nebeužtenka. Tuo metu, kai ruošiu naują knygą, dažniausiai nukenčia mano tinklaraštis. Rašydama knygą viską, ką turiu sukaupusi geriausio, sudedu į ją, o tinklaraščiui dėmesio pritrūksta. Kadangi labai mėgstu fotografuoti, tai atradau daug greitesnį bendravimo su skaitytojais per vaizdus būdą socialiniuose tinkluose Facebook ir Instagram, kuriuose dalinuosi ne tik skaniais atradimais, bet ir mažais kasdieniais savo džiaugsmais, kurie įkvepia. Vis dėlto pagrindine savo gyvenimo pareiga laikau buvimą mama ir mylimo vyro žmona. Šeima man visad buvo ir bus pati svarbiausia.
P. S. Renata, turbūt sumušiau visus lėtojo rašymo rekordus…
Nuotraukos – iš „Sezoninės virtuvės“ archyvo
