Žurnalo „Moteris“ lapkričio mėnesio numeryje yra mano rašinys apie du vasaros mėnesius „Šturmų švyturyje“ Ventės rage – „Šešiasdešimt saulėlydžių“. Čia dalinuosi ištraukomis iš savo gyvenimo Šturmuose dienoraščio, kurį rašiau kasdien, ir tuo, kas nesutilpo į straipsnį.
Pirmasis įrašas užrašų knygelėje yra be datos, atsiradęs dar iki išvykstant. Tada parašiau: „J.Crew“ kūrybos vadovė Jenna Lyons yra dirbusi padavėja. Ji norėjo būti geriausia. Aš ją suprantu.“
Į savo vasaros nuotykį išvykau pasiėmusi „J.Crew“ denimo marškinius (sėkmei), numylėtąjį „Chanel“ džemperį, jaukųjį alyvinį „Robi Agnes“ megztinį (visą vasarą tarnavusį kaip chalatas rytais einant darytis kavos), lininį šaliką ir kelnes, striukę, liemenę, keletą porų marškinėlių, dvejus džinsus, žvejo basutes, sportbačius ir violetinę lakuotos a la krokodilo odos rankinę (kur ketinau su ja eiti?). Maudymosi kostiumėlį (kurio taip nė karto ir neapsivilkau) bei kompresines „Solidea“ kojines, kurias apsimoviau lygiai du kartus. Pagal pirkinio atsiperkamumo skaičiuoklę, šių kojinių vieno dėvėjimo kaina yra 11 eurų. Taigi jaučiuosi gerokai permokėjusi. Bet gal man tiesiog nepasisekė?
Žinojau, kad kosmetikos man prireiks minimaliai, todėl pasiėmiau tik porą kremų („The Body Shop“ „Skin Defence SPF 50“ (koncentruotas kremas lyg pienelis, užteptas ant veido tampa lyg vanduo; esu juo labai patenkinta, kaip tik baigiu paskutinius lašus, jį labai rekomenduoju visoms šviesiaodėms ir lengvų tekstūrų priemonių gerbėjoms) ir „Bioderma“ „Hydrabio Perfecteur SPF 30“, kurio girti jau nebereikia, visi žino, koks jis geras), paakių kremą, o vietoj pudros – „La Prairie“ atspalvį koreguojantį drėkinamąjį kremą „Cellular Swiss Ice Crystal Transforming Cream SPF 30“. Dar – blakstienų tušą, „La Mer“ micelinį vandenį (gautą dovanų prieš pat vasarą) ir „Institut Esthederm Paris“ priemonių nuo saulės (gaila, bet jų prireikė taip pat, kaip ir maudymosi kostiumėlio, nes beveik nebuvo progų degintis, išskyrus vieną vienintelę. Tąsyk apsauginis, bet įdegį skatinantis losjonas „Adaptasun“ man ir neleido sudegti gyvai).
Džiaugiausi, kad pagaliau galėsiu išnaudot susikaupusius šampūnų mėginukus ir buteliukus iš viešbučių, tai prisidėjau ir jų. O taip pat buvo proga išbandyt „The Body Shop“ vasaros linijos „Piñita Colada“ kūno priemones, tad kiekvieną rytą ir vakarą prausdamasi ananasų ir kokosų kokteiliu ir juo dar įtrynusi odą pasijusdavau kaip kokiuose Karibuose. Aha…
Dar pasiėmiau krūvelę (na, gerai, krūvą, nes jos užėmė didžiąją lagamino dalį) knygų: Kobo Abės „Moterį smėlynuose“, Romaino Gary „Aušros pažadą“, Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės „Visi laiškai – žirafos“ (ir dar dvi K. Navako esė knygas), Fransuazos Sagan vasarą išleistą romaną „Išsidažiusi moteris“ ir dar kelias. Planavau skaityti kaip pamišusi. O prie skaitinių išleistuvių proga gavau labai mane sujaudinusią dovaną – šviežiai maltos kavos pakelį su ranka užrašytu atviruku, kurį naudojau kaip knygų skirtuką ir branginu iki šiol, o ta kava dabar mano mėgstamiausia.
Birželio 30 d., ketvirtadienis
Į Šturmus atvykome jau po vidurnakčio. Pirma reakcija – šokas: kaip mes čia gyvensime? Nėra spintos, pakabų ir normalios lentynos vonioje kosmetikai susidėti (neatsitiktinai įžangoje suminėjau, ko ir kiek prisivežiau, – mano past.). Viena nedidelė – mums abiem. Ką gi – reikės mažiau buteliukų. Pusę jų iš karto sudėjau atgal į kosmetinę ir įkurdinau šalia knygų lentynoje. Greta kitų ten jau gulinčių knygų apie žuvis ir žvejybą, pamario kraštą ir Tado Ivanausko atsiminimų kukliai susidėjau savas. Pasijutau truputį šilčiau.
Kol įsikūrėme, buvo jau dvi. Rytoj pirmoji darbo diena. Gal dar ne per vėlu pabėgti? Matau, kad Eglę kankina panašios mintys. Ji – labai meniškos sielos, jautri ir be galo graži asmenybė. Yra dirbusi futbolo sirgalių bare Anglijoje, nors apie gėrimus neišmanė nič nieko. Be to, Liūtas, kaip ir nemažai mano pažįstamų. Ką gi, mes nepražūsime.
Liepos 1 d., penktadienis
O Dieve, kaip baisu!!! Aš noriu atgal! Kokį velnią aš čia darau, aš juk nieko nemoku! Ir kaip sunku! Neišdrįsau pati daryti kavos, prašinėjau senbuvės Simonos, o kapučino ar latės puta apskritai atrodo kažkas siaubingo. Ačiū dievui, bent vyno buteliai atsukamais kamšteliais.
Svajojau, kaip vakarais eisiu palydėti saulės, o po dešimties valandų darbo vos pavelku kojas. Kaip džiaugiuosi, kad gyvename beveik restorane.
Vis dėlto saulė nusileido karališkai, tokia purpurinė! Asta sako, kad šioje vietoje neįmanoma pamatyti antro tokio paties saulėlydžio – kiekvieną dieną saulė leidžiasi vis kitaip. Todėl vasarą sudaro 90 skirtingų saulėlydžių.
Liepos 2 diena, šeštadienis
Šiandien pasidariau pirmą kapučino puodelį. Ir nors putą man išplakė Sima, įsiveržusi čia vakar lyg tornadas, vis tiek velniškai savimi didžiavausi. Kavą pradėjau gerti be cukraus, nors maniau, kad šio įpročio man taip ir nepavyks išsiugdyti.
Beveik nebereikia lūpų balzamo, užtat plaukai gyvena sau. Nuo drėgno oro jie visą laiką pasipūtę, o ir šiaip visą laiką tenka būti susirišus odango kuodą, kad į maistą neprikristų plaukų. Nusprendžiau, kad tas kuodas bus mano vizitinė kortelė – atrodo visai nieko. Birutė sakė, kad gražu.
Liepos 3 diena, sekmadienis
Su Egle juokaujam, kad atsidūrėm reabilitacijos klinikoje – asketiškos gyvenimo sąlygos, beveik atskirtos nuo pasaulio (išskyrus tas 8–10 valandų, kai restorane pilna žmonių), pačios nesusigaudom, nei kas mes, nei ką čia veikiam.
Liepos 4 diena, pirmadienis
Šiandien sužinojau, kaip galima sugadinti net patį brangiausią vyną – tiesiog pasiimti jo į iškylą kartu su vienkartinėmis plastikinėmis stiklinaitėmis arba belenkokiomis taurėmis. Net pats geriausias vynas netinkamoje taurėje virsta bjauria rūgštim. Pati patikrinau.
Po pirmos savaitės
Suvestinė Bridžitos Džouns stiliumi
Sudaužytų puodelių – 1 vnt.
Pripainiotų skaičių – įmuštas butelis vyno už 0,25 Eur
Teisingai paruoštų kapučino kavų – 0 vnt.
Teisingai paruoštos latės – 1 vnt. (putą išplakti padėjo Sima)
Traumos darbe – maktelėjau pirštą į karštą žuvienę
Kiti nuostoliai – pusė po stalą išbarstytų grikių ir išlaistyta žuvienė vakarieniaujant lauke pučiant uraganiniam vėjui
Pamatytų nuostabių saulėlydžių – 7
Savaitės mintis. „Bulvė yra bulvė“
Liepos 9 diena, šeštadienis
Suvalgytas 1 katilas žuvienės (maždaug 20 porcijų po 600 ml), 12 straganinos „dešrų“ (iš vienos išeina 4–5 patiekalo dviem trim žmonėms porcijos). Pirmą kartą atsisėdau 19 val. 30 min., pavalgiau irgi panašiu laiku. Tualete, rodos, nė nebuvau.
Supainiojau dvi dideles sąskaitas. Atsiprašyti ir grąžinti permokėtų pinigų bernų kompanijos bėgau paskui juos į jachtą. Trečdalis mano algos, o jie net nesuprato, kas įvyko, į sąskaitą net nepažiūrėjo ir tų pinigų nepasigedo…
Į darbo pabaigą Asta sako: „Šiandien jūsų laukia šaltas dušas.“ Kai grįžom į kambarį, supratau, ką ji turėjo omenyje: dušas tikrai buvo šaltas! Boileris sunaudojo visą karštą vandenį.
Ką gi, pirmojo šturminio savaitgalio krikštas pavyko. Tikiuosi, šitaip fuksai nebus krikštijami kiekvieną savaitgalį?
Liepos 12 diena, antradienis
Porai dienų grįžau aplankyti namų. Dvylikos dienų beveik laukinėje gamtoje su minimum civilizacijos pakako, kad pamirščiau, jog prekybos centrų aikštelėse reikia saugotis mašinų, o pinigų iš bankomato negalėjau išsiimti todėl, kad niekaip neprisiminiau kortelės PIN kodo. O juokingiausia, kad per pietus išėjusi į miestą sutikau dvi Šturmų klientes! Labai keistas jausmas, lyg būtume kokios slaptos sektos narės, atpažinusios viena kitą minioje.
Liepos 20 diena, trečiadienis
Šįryt mane pažadino muzikos garsai – lyg kažkas grotų serenadą. Tai labai neįprasta, nes paprastai čia nesigirdi nieko, nebent pusryčiaujantys viešbučio svečiai. Būti pažadintai serenados – to dar neteko patirti.
Vienas čia labiausiai man patinkančių dalykų yra baltas pianinas restorane, kartais juo kas nors pagroja. Labai egzotiška koks Šopenas tarp žvejų tinklų ir valčių.
Liepos 21 diena, ketvirtadienis
Kaip gerai aš čia miegu! Atsimiegu už visas per (trisdešimt) ketverius metus nemiegotas naktis. Bet pradėjau sapnuot klientus. Jaučiu, kad nieko gero.
Liepos 24 diena, sekmadienis
Rytai prie marių su kava ir knyga yra neįkainojami. Šįryt nebuvo jokio vėjo, nė menkiausio garso, dangus atrodo lyg užtrauktas pilka nuskalbta užuolaida, marios lygios kaip veidrodis. Kažkaip net baugu. Taip turbūt atrodo tyla prieš audrą.
Beskaitant man už nugaros melduose kažkas ėmė šnarėti. Labiausiai bijojau atsisukusi pamatyt kokį briedį, tad sukausi labai iš lėto, lyg kokiam siaubo filme. Dar įjungiau kamerą telefone, kad, jeigu kas, liktų įrodymas apie tragišką mano žūtį, bet prieš akis kažkodėl išnirdavo vaizduotės surežisuotas juokingas vaizdelis „You Tube“, kaip mane po pievą gainioja koks nors perkūno oželis. Klastingo būta žvėries: vos atsisuku, meldai lyg nuščiūva, jokio garso, tik pradedu skaityt, vėl ima šnarėti. Bet joks žvėris manęs neužpuolė, užtat po pusvalandžio tai padarė pokemonus medžiojantys poilsiautojai. Tai gal ten buvo pokemonai?
Pirmąjį mėnesį
su Egle atšventėme autobusų stotelėje valgydamos sultingas trešnes ir užgerdamos jas „Krieku“. Kalbėjom apie tai, kaip greit žmogus gali virsti gyvuliu, kuriam svarbu tik paėsti. Laukiu, kada pradėsiu lakti iš rieškučių. O miegoti jau galėčiau bet kur. Kas sugalvojo tokį briedą, kad padavėjos darbas lengvas?!
***
Kintuose, gelbėtojų bokštelyje, prieš darbą valgėm ledus. (Radau vienus ryškiai rožinius, kramtomosios gumos skonio. Dabar tik juos ir perku.) Žiūrim, laiptais kyla vyras – tik susižvalgom, bandom realiai įvertinti pavojaus mastą (jis man pasirodė nedidelis). O jis: „Ką veikiat? Pokemonų laukiat?“ Nu taikliai! Ir paaiškina, kad „visi kaime nuo jų kaip pamišę“ (ne tik kaime, bet ir Vilniuje, mielas drauge), o va jis – ne.
Žmonės čia atrodo labai tikri, be dvigubo dugno, kaip sako Česlovas. Dvigubas dugnas vis dėlto egzistuoja, bet žmonių nuoširdumas vis tiek verčiantis iš kojų. Kartą uždėjau į Kintų krautuvėlę paklaust, ar jie turi „Moterį“. „Nežinau“, – rimtu veidu atsako man pardavėja. Ir ką tu jai?
Liepos 30 diena, šeštadienis
Eglė sako, kad rytus galime pradėti nuo Cicino „Lietuje…“ („…aš pirmą kartą pamačiau tave“) (dažnokai lijo pastaruoju metu), o darbo dieną užbaigti „Scooter“ gabalu „How Much Is The Fish“.
Rugpjūčio 4 diena, ketvirtadienis
Šiandien man laisvadienis, dviračiu išsiruošiau į Miniją. 5 km myniau prieš vėją, o važiuojant atgal mane užpuolė liūtis. Be proto gražus kaimelis, lyg kokie lietuviškieji Kanai. Varydamasi dviratį vietiniu Croisette bulvaru, pamačiau nutriušusį namuką dilgėlynuose su šviečiančiomis raudonomis raidėmis „Parduodama“. (Koks sutapimas: prieš kelias dienas „Moteryje“ kaip tik skaičiau ir net įkvėpimų segtuvui išsikirpau kolegės Eglės Racevičiūtės rašinį, pavadintą „Dilgėlynas“.)
Prie namo, šalia tako, medinis suoliukas. O namukas – ant upės kranto. Net įsisvajojau, kaip būtų puiku čia gyventi.
Rugpjūčio 5 diena, penktadienis
Prisiminiau savo didžiąją aistrą – žurnalų karpymą. Pastaruoju metu mažai tam skirdavau laiko. Laimutis, pamatęs, kaip už baro darbuojuosi žirklėmis, pakraupo: ne visi spėjo tą žurnalą perskaityti. Bet man žūtbūt reikėjo išsikirpti šį paveiksliuką. Prie jo prirašiau Davido Robertso Gregory citatą: „Jei likimas tavęs neprajuokino, vadinasi, nesupratai pokšto.“
Taip aš kartais reaguoju į įvairius klientų klausimus – lyg į pokštą, nors žinau, kad jie klausia rimtai. Pavyzdžiui, kiek kaulų turi kokia nors žuvis, ar žuvys, iš kurių verdama žuvienė, visos turi žvynus, iš kokio medžio pagamintos kėdės, kaip veikia krosnis, kurioje kepama žuvis ir t.t. Ir, žinoma, klausimas čempionas: „Ar ką nors turit vaikams?“, į kurį be bajerio neįmanoma reaguoti.
Rugpjūčio 7 diena, sekmadienis
Kai krosnyje baigia kepti žuvis, Laimutis paskambina laivo varpu – tai signalas virtuvei, kad ruoštų karštą garnyrą ir padažus, o mums, kad pasiruoštume viską nešti. Šįryt kažkas iš pusryčiaujančių vaikų paskambino varpu. Aš skaičiau lovoje knygą, Eglė naršė internete, ir staiga kad pašokau, tą varpą išgirdusi. Kaip koks Pavlovo šuo.
Bet Česlovas vakar mus pavadino laukų gėlėmis. „Kokios jūs čia atvažiavote ir kokias jus matau dabar…“ Mes sulaukėjome, bet ta gerąja prasme. Česlovas – mūsų sodininkas. Iki šiol mįslė, kaip jis atspėjo, kad su Egle tapsim tokios geros draugės. Jis neabejotinai žinojo, ką daro. Niekad nedaro, jei nežino.
Rugpjūčio 10 diena, trečiadienis
Iš ryto su Egle juokėmės iš savo prietaringumo: drabužių kišenėse vis dar pilna česnakų skiltelių „nuo blogos akies“. O viena kaip tyčia, pagal visus Merfio dėsnius, užkrito šįryt ant ką tik nulakuotų kojų nagų.
O dar kambary sugebėjom pamest Eglės telefoną ir rast jį… striukės rankovėj!
Rugpjūčio 12 diena, penktadienis
Šįryt suskaičiavau: jei kas rytą suvalgau po dešimt Astos keptų blynų (Eglė kraipo galvą, kad skaičių gerokai pamažinau, bet aš ja netikiu, negali būti, kad esu TOKIA ėdri), tai per visą vasarą Šturmuose būsiu suvalgiusi… 600 blynų! Viešpatie Aukščiausiasis, o aš planavau sveikai maitintis ir pasidžiovinti figūrą…
Šiandien vienas sutrikusio intelekto klientas (rodos, lenkas) priėjęs paklausė, ar gali paskambinti pianinu. Aš gerai neišgirdau klausimo ir jo perklausiau. O jis klausimą pakartojo… prancūziškai! Bliamba, kaip nerealu: žmonės šitam Lietuvos užkampyje groja polonezus, Šopeną ir kalba prancūziškai! Jaibogu, man atrodo, kad aš šį savo gyvenimo tarpsnį sapnuoju…
Rugpjūčio 13 diena, šeštadienis
Man žiauriai patinka plauti indus! Kai darbą baigia Rimutė ir reikia nurinkti nuo stalų paskutinius indus, iš karto bėgu į virtuvę prie kriauklės ir medituoju. Mane šis darbas labai gerai įžemina po sunkios dienos. Viena tarologė kadaise man yra sakiusi, kad mano karštakošiškam būdui labiausiai tinka nusiraminti prie vandens.
Radau dar vieną labai meditatyvų darbą, kurio negaliu paaiškinti: man labai patinka valyti lauke balas nuo stalų, kėdžių ir suolų… prieš lietų. Matau, kad niaukiasi dangus arba debesys jau kabo virš galvos ir virš stalų, kad greičiausiai jau tuoj tuoj prakiurs, bet vis tiek juos nusausinu. Tomis akimirkomis mane apima kažkoks nuolankus pasitenkinimas.
Dar pačioje pradžioje Česlovas mane drausmino, liepė neiti prieš gamtą. Bet aš juk priešgyna, darau, kaip man atrodo… (Tai valydavau tuos stalus, kai jis nematydavo – mano past.).
***
Vakar tarpais vis nulydavo, bet žmonių buvo tiek daug, kad viduje visi netilpo. Tai kai kurie ėjo į lauko terasą ir žuvienę valgė viena ranka laikydami skėtį, kita – šaukštą. Gaila, nenufotografavau, bet tas vaizdas man stovi prieš akis. Vienu metu liūtis buvo tokia stipri, kad visus suvarė vidun, ir žmonės pradėjo pažindintis, sėsti vieni prie kitų, o kam neliko vietos, neniurzgėdami valgė iš vienos lėkštės (nes daugiau netilpo) prie baro. Šitie vaizdai man įsirašė visam gyvenimui.
Rugpjūčio 18 diena, ketvirtadienis
Prie stalelio sėdėjo lietuvis ir ispanas. Sprendžiant iš visko, jiems čia patiko. Lietuvis manęs paklausė, gal po vakarienės būtų galimybė apžiūrėti šeimininkų vyno rūsį, nes kažkuriam žurnale skaitė straipsnį apie juos ir įspūdingą austriškų ir vokiškų vynų kolekciją. Apėmė toks keistas jausmas: aš žinau, kad tas straipsnis buvo mano, bet stoviu prieš juos kaip padavėja. Pasisakyt ar nepasisakyt? Vis dėlto vientą vienintelį kartą pasinaudojau savo tarnybine padėtimi ir prisipažinau, kad jis skaitė mano rašinį. Velnias, buvo labai gera. Kartais reikia nors trumpam į savo gyvenimą pažiūrėt iš šono, kad suprastum, kas esi iš tikrųjų.
Koks sutapimas, bet iš Laimučio gavau dovanų old schoolinę (šis modelis buvo sukurtas 1963-aisiais) „Olivetti lettera 32“ rašomąją mašinėlę iš Dituvos sendaikčių turgaus. Ją labai mėgo to meto žurnalistai… Ačiū, Laimuti. (Ta mašinėlė rado savo vietą iš karto, vos grįžau namo – mano past.).
Rugpjūčio 19 diena, penktadienis
Kūnas vis save primena, tik aš nežinau, ką su juo daryti. Šiandien į dienos pabaigą kojas skaudėjo taip, lyg būčiau nubėgusi maratoną su aukštakulniais. Kompresinių kojinių nebeturiu – suplyšo po antro karto. Miegu susilanksčiusi ir po kojomis pasidėjusi antrą antklodę, kad ryte nors kiek mažiau skaudėtų kojas.
Šiandien Coco Chanel gimtadienis, ir aš nuoširdžiai tikėjau, kad turiu atsivežusi perlų apyrankę – labai norėjau tokiu būdu paminėti jos gimtadienį, pasipuošt balta perlų apyranke. Nusiminiau, kad vis dėlto paskutinę minutę ją išsiėmiau.
Rugpjūčio 31 diena, trečiadienis
Stovėjau prie baro su žirklėmis rankose, kai viena klientė nedrąsiai paklausė, ar tik mano vardas nėra Asta. Ji, pasirodo, mano bendravardė, ir prisipažino neseniai atradusi mano blog’ą ir jį mielai skaitanti. Pasijutau, lyg vaiką Kalėdos būtų užklupusios vidurvasarį, ir jis nežinotų, ką dabar su tomis Kalėdomis veikti.
Rugsėjo 2 diena, penktadienis
Priešpaskutinė diena Šturmuose. Daug jaudulio: dar reikia visiems parašyti laiškus, supakuoti kelias dovanas, priskusti morkų pyragui, kurį noriu iškepti lauktuvių redakcijai… Vakar vakare su Egle valgėme Astos išvirtą pienišką makaronų sriubą, ir jautėmės saugios kaip vaikystėje. Vilniuje trūks to savotiško nerūpestingumo ir ramybės. Ten vėl reikės gyventi, o čia galėjome būti.
O vakare Ramūnas atvežė lauktuvių nuo Svetlanos „mergaitėms, kurios išvažiuoja“ – po stiklainėlį marinuotų baravykų ir naminės uogienės. Abi glostėm tuos indelius kambary be žodžių… Dieve, tikrai jau viskas.
Svetlana man buvo grožio ir elegancijos pavyzdys. Nors kartu dirbome labai trumpai (ji padėdavo mums tomis „šturminėmis“ dienomis rugpjūtį), spėjau ją pamėgti. Truputį išsiblaškiusi, bet nuoširdi ir tikra. O kaip ji myli ir dievina savo vyrą, kokiu žvilgsniu kaskart į jį pasižiūri (ir jis)! Jai – 65-eri, ir į darbą visada atvažiuodavo pasipuošusi, su gėlėmis, gražia rankine ir batukais. Neima į galvą tokių niekų, kaip ne tam stalui nuneštos daržovės, ir visada šypsosi. Nes, kaip sako pati, ji myli gyvenimą ir nemėgsta burbančių ir susiraukusių žmonių. „Jie pasidaro labai negražūs“, – sako. O ji labai graži.
Per tuos du mėnesius Šturmuose išėjau tikrą santykių universitetą. O, žinia, mane ypač domina porų santykiai. Jų čia prisižiūrėjau visokių. Man pačiai buvo keista, kiek daug žmogus gali atsiskleisti prie stalo. Kartą klientė vieną po kito suvalgė du morkų pyrago gabalėlius ir dar paprašė trečio išsinešti. Jos vyras pažiūrėjo į ją išpūstomis akimis: „Mažiuk, gal jau nebevalgyk daugiau…“ Labiausiai gaila tų modeliukų, kurios atvyksta su vaikinu „patikrinti“ restorano ir užsisako žaliosios arbatos.
Rugsėjo 4 diena, sekmadienis
Pabaiga, kaip sako Marytė, turi būti „su bumbulu“. Nuo penktadienio pradėjom žaisti žaidimą: sutarėm (juokais, tik tas juokas paskui mums labai atsirūgo), kad priimsim tik tas rezervacijas, kurių laikas sutaps su žmonių skaičiumi. O kai pasipylė skambučiai: 14 val. – 4 žmonės, 18 val. – 18 žmonių (čia rimtai!), 19 val. – 7 žmonės, pasidarė nebejuokinga. Išvydusi šeštadienio rezervaciją Inetos vardu 20 val. 20–24 žmonėms, jau nežinojau, kaip reaguoti. Vėliau paaiškėjo, kad „Ineta“ buvo Marytės pokštas.
***
Galėčiau perrašyti visą dienoraštį, nes kiekviena diena verta plunksnos. Vis dėlto turiu kada nors sustoti. O ir neįmanoma visko išpasakoti…
Sėkmę turėjusius nešti džinsinius marškinius gal tik kartą buvau apsivilkusi dirbdama – skvernai labai trukdo susikoncentruoti, nes nuolat baiminiesi, ar neįmerksi jų į žuvienę ar į svečio lėkštę.
Kaip aš gyvenau po Šturmų? Sunkiai. Dvi savaites man apskritai buvo sunku su kuo nors kalbėtis, bendrauti, o reikėjo grįžti į darbą, imti interviu, rašyti… Atrodė, kad viską darau pirmą kartą. Supratau, kad pasaulis per du mėnesius nepasikeitė, tik tu turi iš naujo rasti savo vietą. Daugybė dalykų dabar matosi kaip ant delno, atrodė, kur aš žiūrėjau anksčiau?
Pripratusi valgyti šviežią natūralų maistą (blynų temos šiuokart neliečiam), pirmas kelias dienas vos nenumiriau iš bado, nes niekaip negalėjau išsirinkti, kur ir ką valgyti, kad būtų iš tikrųjų skanu. Žinau, kad nuskambės labai snobiškai, bet niekur per visą vasarą nesu valgiusi skaniai: darydavau turus po aplinkinius restoranus ir kavines, ragaudavau, buvau nuplaukusi net iki Nidos, ir niekur žuvis man nebuvo tokia skani, kaip Šturmuos…
Savo normaliame gyvenime aš negaliu sau leisti vakarienės restorane, kuriame dirbau, bet pabūti tos legendos dalimi buvo ypatinga patirtis… Labai sustiprėjo požiūris: jei negali gauti geriausio, geriau tada jokio. Tinka viskam.
Po kurio laiko aš dar parašysiu apie Česlovą, jo požiūrį į maistą ir žmones, nes jis įdomus ir mes daug apie tai kalbėjomės. Ypač daug atsakymų į įvairius klausimus gavau iš Astos, tik ji gal to nė nežino. Gal aš mažai kalbėjau, bet labai daug klausiausi.
Viena, ko tikrai išmokau per šį trumpą laiką – klausytis savęs. Man vidinis balsas geriausiai girdisi šitam pasaulio pakrašty (o vanduo ir vėjas garsus neretai tik sustiprina. Geras garso laidininkas yra ir dantys, tad, jei dažnai klausaisi išsižiojusi (kaip daugybę kartų nutiko man), geriau viską girdi). Tikrai žinau, kad ten dar sugrįšiu. Gal net nusipirksiu tą apgriuvusią trobą ant Minijos upės kranto…
