Prisipažįstu: aš esu tinginė. Tingiu sportuot. Negaliu rytais prisiverst išgerti tos stiklinės virinto vandens su citrina suaktyvinti medžiagų apykaitai ir išjudinti organizmui. Žinau, kad vietoj pusryčių galėčiau rinktis žaliąjį kokteilį, bet kulniuoju pirkti kruasano ir visą kelią iki darbo svajoju apie puodelį juodos kavos. Noriu gražios odos, bet tingiu vaikščiot į grožio salonus ir sistemingai naudoti kremus, serumus, paakių kremus ir t. t., man reikia, kad priemonė būtų efektyvi, o rezultatas matytųsi greitai. Svajoju apie tobulai atrodantį makiažą, bet nepajudinu nė mažojo pirštelio, kad pagaliau išmokčiau nusipiešti strėlytes.
Savo tinginystei pateisinti sugalvoju milijonus priežasčių: sporto klubuose atsiduoda prakaitu ir baisia moterų konkurencija, o man konkuruoti su niekuo nereikia (taigi ir sportuoti – taip pat), virintas vanduo man neskanus, citrinų nemėgstu, mano virtuvė kaip kišenė, todėl virtuvinis kombainas užkeltas ant spintelės viršaus, didelėje pintoje dėžėje, tektų kas rytą kabarotis ant taburetės, kad jį nusikelčiau, be to, iš vakaro dar reiktų pasirūpint kokteilio ingredientais – aišku, avokadai parduotuvėje bus neprinokę, stevijos reikės lakstyti po visą miestą… Grožio salonai kainuoja (o su pinigais amžinai striuka), strėlytėms šiaip neturiu laiko… Ir taip be galo be krašto!
Kada nors tai turi liautis, pasakiau sau. Bet, kol tik žinai, o nieko nedarai, tavo pastangos yra vertos lygiai nuliui. Ir šią Tavo pamoką pastaruoju metu zubrinu kone springdama nevilties ašarom, kaip kadaise kaldama daugybos lentelę: tėtis pasakė, kad negalėsiu klausytis lambados (mano mėgstamiausias tų laikų gabalas), kol neišmoksiu ir jam be klaidų nepasakysiu daugybos lentelės. Iš apmaudo verkiau, bet tą lentelę iškaliau. Svarbu pasiryžti ir žengti pirmą žingsnį.
Taip, man gal ir sunku susitaikyt su faktu, kad kitos moters subinė gražesnė ir stangresnė nei mano, bet aš visur vaikštau pėsčiomis (nebent tragiškai kur nors vėluoju, bet taip nutinka ne taip jau dažnai) ir į septintą aukštą be vargo kasdien laipioju laiptais (beje, šis pratimas naudingas užpakaliui). Virinto vandens su citrina iki šiol negeriu, bet darbe ant stalo laikau ąsotį su vandeniu iš krano, nes toks daug naudingesnis organizmui, be to, tikrai skanesnis (mano pašnekovė, filmo „Amžinai stilingos“ viena kūrėjų Lina Plioplytė, gyvenanti Amerikoje, sakė, kad niekur nėra gėrusi tokio skanaus vandens, kaip Lietuvoje), vasarą į jį (jei netingiu) primentu agurkų ir mėtų. Kadangi karštu oru yra tikimybė, kad agurkai virs raugintais, to skanaus vandens būna gaila, tad išgeriu jo daugiau – argi ne puikus būdas prisiversti daugiau gerti?
Renatos iš „Sezoninės virtuvės“ dovanotas žaliasis kalendorius (antroji „Gero maisto dienoraščio“ knyga, skirta pavasariui) tapo stimulu imti labiau domėtis tuo, ką valgau. Nors, prisipažįstu, iš pradžių tik varčiau paveikslėlius.
Aš net pradėjau rytais pieštis strėlytes! Kasdien, jau kokį mėnesį, o gal ir ilgiau. Šis ritualas, kuriam, pasirodo, visai nesunku rasti laiko, man ėmė taip patikti, kad vadinu jį ryto meditacija (nes medituot aš, žinoma, tingiu). Ir pagaliau suteikiau šansą „Bobbi Brown“ kultiniam produktui – geliniam akių apvadui ir neprilygstamam akių kontūro šepetėliui, į kuriuos anksčiau tik pavydžiai šnairuodavau, bet neišdrįsdavau pabandyt užmegzti ryšio.
Pamažu artėju ir prie žaliųjų kokteilių. Jei problema būtų tik kokteilių plaktuvė, problemos, galima sakyti, nebūtų (sykį pas draugę stebėjau tą rytinio kokteilio ruošos ritualą: aš su savo kava terliojuosi ilgiau): tiesiog jie man retai kada būna skanūs, nors galbūt ir naudingi, tiesa, tas žalumos skonis savotiškai patrauklus, kaip netobulas grožis kažkuo traukia. Čia kaip su ta citrina – receptą juk gali keisti.
Kai pirmą kartą pabandžiau pavasarinę „The Body Shop“ naujieną – linijos „Drops of Youth“ losjoną ir kremą, jaučiausi labai panašiai kaip ragaudama žaliąjį kokteilį: jame yra kažkas gaivaus, žalio, tas poskonis, dėl kurio kokteilis tampa būtent žaliuoju ir suteikia organizmui energijos ir jėgos. Pirmiausia patariama įmasažuoti kelis lašus losjono (pirštais arba vatos diskeliu), paskui tepti kremą. Jie tokie gaivūs ir kvepia žaluma! O ir pakuotės labai pavasariškos – kosmetikos priemonių lentyna irgi pakvips atsinaujinimu.
Drąsiai skelbiu šias dvi priemones pavasario atradimu, nes į odą jos abi įsigeria nepriekaištingai ir akimirksniu, ant odos nelieka jokio priemonės pėdsako (ko nuoširdžiai negaliu pakęsti). Esu jausmo žmogus, todėl, jei tik prabudusi skubu į vonios kambarį, nekantraudama kuo greičiau užsitepti gaivos ant veido, o ne į virtuvę kavos arba to nelaimingo virinto vandens, vadinasi, man priemonė (pa)tinka.
Esu tikra, tos, kurios mėgsta žaliuosius kokteilius, šį kokteilį odai pamėgs akimirksniu: losjono ir kremo sudėtyje yra rankomis surinktų augalų (alpinių liūtpėdžių, dar žinomų kaip edelveisai, pajūrinės zundos ir pajūrinio kritmo) kamieninių ląstelių, jų derinys atkuria, stangrina ir saugo odą. Jis atrodo toks gaivus, kad net norisi paragauti (pajūrinis kritmas, tiesa, valgomas salierinių šeimos augalas). Ačiū dievui, jokiems gyviems padarams tai negrėsė – priemonės nebandytos su gyvūnais. (Aš, prisipažinsiu, vis dėlto ant pirštelio galo paragavau – sūru ir gaivu vienu metu, bet tikrai niekam nesiūlau!)
Beje, skaičiau, kad „The Body Shop“ taip tiki naujaisiais linijos produktais, kad garantuoja, jog rezultatai džiugins jau po 28 dienų, arba atgausite sumokėtus pinigus. Girdėjau, jog Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje šis (iš)šūkis buvo labai populiarus, Lietuvoje – nesigirdėjo, bet greičiausiai to nė neprireiktų: naudoju abi šias priemones lygiai mėnesį, ir tikrai neatiduočiau jų už pinigus.
P. S. Ant šaldytuvo pirmąją 2016-ųjų metų dieną užsirašiau, kad nepamirščiau nupirkti cukraus (ten kairėje kabo nebandyti žaliųjų kokteilių receptai).
Dar po savaitės – žaliojo kokteilio, kurį smalsavau išbandyti, receptą, kol… mano trimetis sūnus praėjusią savaitę jo nenuvalė.
Priėmiau tai kaip ženklą, kad laikas pagaliau imtis tos daugybos lentelės, jei nenoriu sėdėt vis toje pat klasėje. Aš net nukėliau ir ankštoje virtuvėje įkurdinau plaktuvą! Štai, įrodymas.
Rytoj, kaip tyčia, pirmadienis. Bet tai, tikėkimės, tik žavingas sutapimas.
