Ko reikia, kad atrodyčiau kaip nuoga, bet vis dėlto truputį apsirengusi? Toks, man regis, turėtų būti natūralus makiažas: jo lyg ir nėra, bet vis dėlto šiek tiek paslapties esama… Man atrodo, pagaliau radau atsakymą.
Iki praėjusio rudens klaidžiojau tai šen, tai ten, ieškodama tobulo makiažo pagrindo, mokiausi nuo nemigos ir gyvenimo maskuoti pajuodusius paakius (turiu pasakyt, nelabai sėkmingai), bet vis buvo ne tai… Tada nusprendžiau, kad imsiu raudonai dažyti lūpas – kad niekas nepastebėtų tikrojo veido. Bet kita bėda: tada visi žiūri į lūpas, o jas reikia mokėti pasidažyti. Velniai!
Kartais makiažas iš tiesų būna nematomas – kai jo, pavyzdžiui, net ir nėra. Taip man nutiko, nepatikėsit, per mano gimtadienį. Tą dieną buvo suplanuotas vizitas į kirpyklą, o paskui… kur nuneš srovė. Mano draugė Aušra gali paliudyt, kad esu vienos akies dažymo ekspertė – traukinyje „Vilnius-Klaipėda“ per jos mergvakarį vieną akį sugebėjau pasidažyt, o kitos kažkodėl – ne. Skirtumą supratau tik žiūrėdama įkalčius, t. y. nuotraukas (dieve, apsaugok nuo tokios gėdos dar kartą!). Taigi visą gimtadienio dieną stebėjusis, kad atrodau kažkokia išskydusi, vakare priėjusi prie veidrodžio atnaujinti akių makiažo supratau, kad esu… visai be jo. Visą dieną laigiau po miestą net nepasidažiusi blakstienų! Bet užtat paryškinusi antakius. Kodėl nusprendžiau sukeist veiksmų eigą (pirmiau paprastai pasidažau blakstienas, tik tada antakius), pasakyt negaliu.
O jei rimtai, aš labai vertinu natūraliai atrodančio makiažo svarbą, nes esu iš prigimties blyškios odos, kiekviena neišmiegota valanda matyti vos pažvelgus į akis (ar, tiksliau, paakius), ir t. t., ir pan. Bet, žinot, visai neseniai Londone mane ištiko labai keista patirtis: vakarieniavom tokia multitarpkontinentinė publika, ir šalia manęs sėdėjo lenkė. Suprantu, skamba kaip iš anekdoto :-). Ji man pasirodė dieviškai graži (man patinka vyrai, tikrai), tik prireikė pusės vakaro, kad įsikirsčiau, „kas su ja ne taip“. Toji mergina buvo be lašelio makiažo – išblukusiais nepešiotais antakiais, blyškiomis blakstienomis, kurios vargu ar kada gyvenime buvo palytėtos tušo, balta oda, dažų niekad neragavę truputį pasitaršę pelenų spalvos plaukai, iš pirmo žvilgsnio kiek senamadiška mamos suknelė (tačiau su madingu klostuotu peplumu) ir… ryškiai raudonos lūpos. Viskas. Awesome! Buvau tokia pakerėta, kad tą patį vakarą sau pažadėjau, kad ir aš galiu vaikščiot be makiažo, tik su paraudonintomis lūpomis. Kada nors, pažadu, šį eksperimentą įvykdysiu, kol kas dar nedrįstu. Ir tai mane glumina – aš truputį bijau savo tikrojo veido…
O vieną dieną atradau „Bobbi Brown“. Šis veido priežiūros priemonių ir dekoratyvinės kosmetikos prekių ženklas seniai buvo žinomas Europoje ir Amerikoje, tik Lietuvoje jo kurį laiką nebuvo – iki praėjusio rudens. Ta proga į mūsų vėjų ir šalčių nugairintą Lietuvą atvyko kompanijos įkūrėjos Bobbi Brown dešinioji ranka, labai charizmatiškas vizažistas Eduardo Ferreira (matytumėt, kaip jis mikliai žongliruoja visais tais šepetėliais!). Jis man ne tik davė interviu (jis buvo išspausdintas žurnalo MOTERIS gruodžio mėn. numeryje, kitame įraše pasidalinsiu), keletą patarimų, bet dar ir padarė makiažą. Va tą, tobuląjį, kai pažiūrėjusi į veidrodį nesupranti, kad esi pasidažiusi.
Jis pritaikė mano odai labiausiai tinkančias priemones, surašė jas į popieriaus lapą, o aš beveik viską po to susikroviau į pirkinių krepšelį (beje, visa „Bobbi Brown“ filosofija paremta tuo, kad atėjęs į parduotuvę gautum profesionalią pagalbą, patarimų, – konsultantus dažnai apmoko pats E. Ferreira, taigi galima drąsiai eit ir visko klausinėti ir netgi paprašyti padaryti jums makiažą). Kaip tik tuo metu, kai kasos aparato langelyje žybčiojo beprotiški skaičiai, prie manęs priėjo mano buvęs vyras. Būtumėt matę jo žvilgsnį! Pastėrusiu veidu jis tik perklausė: „Čia tavo?“ Jei tai būtų buvusi jo kortelė, nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę (greičiausiai tuo, kuo šiaip ar taip baigėsi)… Bet, žinot, nesigailiu dėl nė vieno tą kartą išleisto lito (mokėjau dar litais). Priemones naudoju iki dabar, ir kol kas tikrai sėkmingai (ir labai labai taupiai, tik kremo jau nebeturiu) – po gražinimosi seanso jaučiuosi savimi, tik šiek tiek pagerinta versija :-D. Kloju viską ant stalo!
1 „Bobbi Brown“ kompaktinė pudra „Shimmer Brick Compact“ („Nectar“)
2 Makiažo pagrindo pieštukas „Skin Foundation Stick“ („Cool Sand 2.25“)
3 Drėkinamasis kremas „Hydrating Face Cream“
4 Garsieji želė tekstūros juodi akių kontūrų dažai „Long-Wear Gel Eyeliner“ („Black Ink“) (gauti dovanų per pristatymą)
5 Paakių maskuoklis (kreminis – „Cool Sand“, birus – „Pale Yellow“)
6 Spalvos korektorius („Light Bisque“) (dar nėkart nenaudojau, žinau, gėda)
7 Šepetėlis „Concealer Blending“
8 Šepetėlis „Ultra Fine Eye Liner“ (gautas dovanų per pristatymą)
9 Juodas blakstienų tušas „Smokey Eye Mascara“ (dovana)
Mano meilių meilė iš „Bobbi Brown“ yra išsukamas kaip lūpų dažai makiažo pagrindas (jis taip ir vadinasi – „Skin Foundation Stick“).
Nešiojuosi jį rankinėje, jei prireiktų vakare atnaujinti makiažą (kasdien dabar naudoju „Diorskin“ skystą pudrą su serumu „Nude Air“), o ypač patogus jis kelionėse, kai bagaže tūbelių norisi kuo mažiau ar reikia greit „atsišviežinti“. Be galo taupus produktas!
Labai geras dalykas yra ir pudra „Shimmer Brick Compact“, kurio poveikio, prisipažįstu, plika akimi įvertinti negaliu, bet makiažui užbaigti jis reikalingas. O pritaikius paakių maskuoklio atspalvį gyvenimas tapo šviesesnis (šviesesni paakiai – šviesesnis rytojus, cha cha)!
Daugiau iš principo man nieko ir nereikia. Na, gal dar ryškių raudonų lūpų. Bet apie jas šiek tiek papasakosiu „užrašuose iš Londono“, nors, ką čia slėpti, dabar esu pamišusi dėl „Lola“ ryškaus, beveik fluorescencinio lūpdažio, apie kurį pasakojau gegužės mėnesio atradimuose.
P. S. Niekas man už šį įrašą nemokėjo – eksvyras gali paliudyti, kad pati už jį susimokėjau. Ir gana brangiai :-). Prisipažinsiu, smagu ant pakuotės dugno perskaityti: „Handmade individually in Italy“. Kartais verta už tai sumokėti šiek tiek didesnę kainą. Ir – taip – dar aš be proto smalsi ir man viską knieti išbandyti savo kailiu.
