Gegužės mėnesio atradimai

Rizikuoju būt nušvilpta, bet šaltas pavasaris man patinka. Tada galiu susikaupti darbams, nereikia naudoti daug apsauginio kremo nuo saulės, derinti saulės akinių prie garderobo, o ir rymoti prie spintos svarstant, ką apsirengti, kad nereiktų rodyt baltų kaip sūris kojų, tenka rečiau.

Aišku, toks ledynmetis, koks išpuolė šiemet, irgi ne pats geriausias variantas, bet, kaip ir viską, išgyvenom (o ryt jau vasara!). Man išgyventi padėjo stipri apsauga – gan nepavasariški drabužiai ir batai su lengvu fetišizmo prieskoniu.

Gegužės mėnesio atradimai

„V. Desire“ dygsniuoto audinio liemenė ir rankinė | „Oh! Skin“ odinis diržas | „Marks & Spencer“ linijos „Limited Edition“ plėšyti džinsai | „Julia Janus“ basutės „Magnetic Wedge“ iš 2015 metų pavasario ir vasaros kolekcijos „Alchemy in my kitchen“ | Lūpų dažai „Lola Makeup by Perse“, Nr. 104, „Cheeky Cherry“

„V. Desire“ fraką primenanti dygsniuoto audinio liemenė su nusegama „uodega“ (žinau, kad daugiausia darbo jai bus rudenį, kai iš spintos vėl išsitrauksiu savo odinius ilgaaulius ir odines kelnes, nors – tss! – šį itin gaivų gegužės mėnesį ne kartą juos traukiau gelbėt mano kojų, nes niekada neturėjau pereinamojo sezono batų: arba atviromis nosimis, arba balerinos, arba medžiaginiai, su kuriais patogu ir gera nueit iki pirmos balos). Vis dažniau išsitraukdavau ir iš tokio paties audinio siūtą žalią „V. Desire“ rankinę (labai tiko neilgoms kelionėms arba kaip rankinis bagažas), kurią nešioju nebe pirmą sezoną.

„Marks & Spencer“ džinsai plėšytais keliais (nes ne kartą pačiai norėjosi pasidaryt charachiri), kuriuos parsivežiau iš Londono, tapo kone kasdieniu palydovu. Kai ėmiau interviu iš filmų kūrėjos Linos Plioplytės (tai ji su bičiuliu Ari Sethu Cohenu sukūrė filmą „Amžinai stilingos“!) žurnalo „Moteris“ birželio numeriui (beje, jis kaip tik dabar prekyboj, o Lina yra ant viršelio!), ji man pasakojo, kad kasdien renkasi tokią aprangą, kaip nori jaustis. Jei žino, kad reikės smarkiai dirbti, narsumo ir stiprybės jai suteikia „aštresnė“ apranga. Man panašiai nutiko su prekių ženklo „Oh! Skin“ a là fifty shades of grey stilistikos diržu. Labai jo norėjau, tai buvo gimtadienio dovana sau. Pirkau nematavusi (turiu omenyje, fiziškai, pačiam diržui pagaminti teko išsimatuoti apimtis), lyg kokią katę maiše, bet tikėjau, kad jis manęs nenuvils. Šis mėnuo buvo bandymo tą diržą prisijaukinti laikas, ir galiu pasakyti, kad jis velniškai puikiai disciplinuoja: jį segėdama, negaliu sėdėt bet kaip, jis verčia išsitiest ir kovot iki galo su bet kokiomis kelyje iškylančiomis kliūtimis. Tikrai labai stiprus akcentas. Ne kiekvienai.

O visai neseniai (turintiems silpnesnius nervus toliau neskaityti) mane ištiko pati tikriausia meilė iš pirmo žvilgsnio… batams. Taip man niekada niekada nebuvo atsitikę, nes laikau save iš esmės racionalia pirkėja, niekad neperku daikto užėjus silpnumo akimirkai, pasvarstau, leidžiu sau apsiramint, susiskaičiuot biudžetą, ar liks bent duonai, bet užėjusi į „Julia Janus“ butiką ir pamačiusi tuos batus, susileidau. Susitariau, kad palaikytų man juos iki algos… Kol kas jie atrodo patogūs (skamba kaip beprotės kliedesiai, nes jų pakulnė yra 11,5 cm), o kaip seksis vaikščiot, papasakosiu, nes ryt bus pirma mūsų pasivaikščiojimo diena :-). Dėl visa pikto draugė patarė į rankinę įsimest laivutes, bet aš be kovos nepasiduodu.

Per šį iš esmės tamsų mėnesį likau ištikima vieninteliam savo principui: kai nuotaika sumauta, reikia kuo ryškiau dažytis lūpas. Viešint Londone, „Marks & Spencer“ kito sezono pristatyme spaudai, teko smagi proga pasisvečiuot vizažistės kėdėje. Iškamantinėjau jos visko (taupau įrašui apie Londoną, jis jau sprogdina man smegenis, žinau, kad ryt turėsiu laisvesnį vakarą, tai galbūt prisėsiu ir parašysiu apie viską, ką man teko ten pamatyti ir sužinoti) ir paprašiau padažyt man lūpas pačia ryškiausia man „prie veido“ tinkančia spalva. Ir tai buvo matiniai stulbinamai ryškūs „Lola Makeup by Perse“ iš šių metų pavasario ir vasaros kolekcijos, sukurtos specialiai „Marks & Spencer“. Šie dažai atlaikė net amžinybę trunkančią anglišką arbatėlę, kuo nuoširdžiai negalėjau patikėti. Kol kas nesinori ant lūpų tepti nieko kito – jie tiesiog tobulumo įsikūnijimas vasarą!

Kadangi šį paskutinį pavasario mėnesį kaip niekad daug ir dažnai reikėjo tonizuotis, viena dažniausiai naudojamų grožio priemonių buvo „Kvapų namų“ šveitiklis su malta kava (ir dėl kvapo, ir dėl stiprumo) (apie jį pasakojau šičia), o vakarais vis dar atnašaudavau prie draugės dovanotos „Baltijos kvapų“ velykmečio žvakės (bet juk Velykos neseniai ir buvo! :-)) su kadagiais ir mira. Nuo atšaldyto mojito mano oda kol kas šiurpsta, tad toliau vaizduoju Nimfą ir tepuosi gintarais.

Beveik neabejoju, kad prie šio mėnesio pasirinkimų nemažai prisidėjo itin stiprūs išgyvenimai Alexanderio McQueeno parodoje „Savage Beauty“ V&A muziejuje Londone (apsiverkiau dar nė dorai nepradėjusi ekspozicijos, antroje salėje, žiūrėdama į fetišistinio stiliaus meistriškai sukirptą McQueeno švarką iš diplominės dizainerio kolekcijos, o prie fetišistinių batų ir juodų suknelių stovėjau ištikta stabo). Jis buvo vienas nuostabiausių dizainerių (kaip banalu, bet nieko geresnio nesugalvoju), o tai, kad jis sugebėjo moteris paversti ir stiprias, ir geidžiamas, daro jį tiesiog genialų. Jo frazė „I want people to be afraid of the women I dress“ buvo tai, ko tuo metu man reikėjo. Nežinau, kada pavyks patirti dar ką nors stipresnio…

Iš šios parodos parsivežiau užtrauktukus į ausis, didžiulę grafkę kokiam nors trofėjui prie atlapo ar uodegos prisisegti, 2 kg 300 g sveriančią knygą „Alexander McQueen“ (grįžusi namo pusę dienos su ja praleidau lovoj, bet sugebėjau pastudijuot tik labai nedidelę dalį), o didžiausias netikėtumas buvo, kad radau identišką apyrankę, kokią nešiojau prieš kokius penkerius metus (ji paseno morališkai, nes beviltiškai ją sudėvėjau). Iš tiesų – gyvenimas kupinas staigmenų. Įdomu, ką jis yra parengęs birželiui? Gal jau yra šansų pradėt lukštentis iš drabužių, kaip manot? Ir velniop tas baltas kojas – su Statkevičiaus maudymosi kostiumėliu jos galėtų būt bet kokios spalvos, niekas vis tiek į jas nežiūrėtų. Po šimts, kokie jie visi tobuli!

[fbcomments]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *