Štai tokios šiemet mano Velykos: (šiek tiek) rožinės (garbės žodis, nesistengiau tyčia išgauti šios spalvos, išėjo kažkaip… savaime), su sviestiniais kiaušinaičiais ir širdelėmis (kaipgi be jų), mažomis (ir ne visai) dovanėlėmis vaikams ir saldumynus mėgstantiems suaugėliams.
Ruoštis Velykoms pradėjau vėlai, likus vos porai dienų iki šios šventės. Planų turėjau grandiozinių, tik, kaip visada, pritrūkau laiko (vienos nakties, kaip teisinasi studentai :-)). Ketinau pakartot prieš porą metų vykdytą eksperimentą ir dažyt margučius natūraliais dažais (t. y. iš gamtos), bet apsižiūrėjau, kad šiemet įrašų ta tema tinklaraščiuose ir taip netrūksta, tad nutariau dažyt kiaušinius, kaip išeis. O išėjo – maistiniai dažai iš spintelės, likę nuo Kalėdų (iš čia – ir rožinė, kuri niekaip nenorėjo tapti raudona) ir siaubingą (bent jau man) kvapą skleidžiančių ciberžolių nuoviras, norint išgauti tokią madingą šį pavasarį geltoną spalvą.
Iš raudonos išėjo rožinė (kas nėra blogai :-)), geltona pavyko gana sodri, ir dar šiemet man į rankas papuolė specialūs rašikliai, skirti ką nors žymėtis ant plastiko ir pan. paviršių, tai ir piešiau aš jais, ir rašiau, – visas spragas užpildžiau :-). Taip pat man labai patinka lipni plėvelė, iš kurios jau ne vienerius metus karpau tai širdeles, tai gėlytes, o šiemet kažkodėl ir meškiukus. Labai smagiai tokie margučiai atrodo.
Dovanų skirtus margučius paverčiau vardiniais, užrašydama gavėjo vardą arba šeimines „pareigas“ rašikliu ant pačių kiaušinių arba prie kai kurių pridėjau vėliavėles ir perrišau jas neutralia nerta juostele (idėja ne mano, nusižiūrėjau ją kažkuriame užsienietiškame bloge). Taip „paruoštus“ kiaušinius galima naudoti ir kaip stalo korteles sėdant šventinių pietų. Aš juos teikiau kaip dovanėles.
Pusbrolių ir pusseserių vaikams skirti saldūs lauknešėliai (nenorėjau pirkti eilinių „kinderių“) – sviestiniai sausainiai su įvairiaspalviais pavasariškų spalvų glajais. Keletą jų palikau ir smaližėms draugėms, o savo šeimynai paskutinę naktį prikepiau dar kalną tokių pačių sausainių (tik su glajais nebesiterliojau). Ir pati prie rytinės kavos keletą paimsiu :-P. Jie tokie paprasti, bet taip primena vaikystę ir taip kvepia mama…
Ko gero, esu didžiausia smagurė šeimoje, todėl kai prieš keletą mėnesių pamačiau „Tadam!“ keramines paauksuotas barankytes, iš karto supratau – tas aksesuaras turi būti mano. Ir štai prieš pat Velykas išpildžiau savo svajonę (prie jos prisidėjo ir dar pora žmonių) ir namo grįžau ant kaklo pasikabinusi karamelinį riestainiuką su šokolado gabaliukais – gimtadienio proga. Jaučiausi kaip maža mergaitė saldumynų parduotuvėj, dar ir dabar apie tai rašant širdis sąla :-). Kol kas šį papuošalą dar bijau nešiot, užtat jį dažnai uostau (tikrai! Jis dieviškai kvepia, neįsivaizduoju, kodėl) ir primenu sau, kad gyvenimas yra saldus – bent jau aš jį noriu tokį nugyvent.
Saldžių visiems Velykų!
