Ši vasara buvo dovanų vasara. Daug dovanojau kitiems ir pati gavau keletą likimo dovanėlių… Kol visas šias dovanas rinkau ir galvojau, ką su jomis darysiu, šiek tiek užtruko, todėl ir mano virtualiuose namuose buvo šiek tiek tuščia ir tylu. Tiesa, užsukdavau čia beveik kasdien (tyliai su šlepetėmis), o kai neužsukdavau, vis tiek galvodavau apie blog’ą: rinkdavau įkvėpimus, idėjas naujiems įrašams, mąsčiau, skaičiau, žymėjausi visokius gerus dalykus ir atradimus įkvėpimų knygoje… Nieko nepadarysi: galiu rašyti tik tada, kada galiu.

Taigi apie dovanas.

1.

Pirmąją man įteikė vyras, išleisdamas mane į kiną (na, tokių dovanų esu gavusi ir anksčiau, tik šįkart filmas buvo labai ypatingas). Žiūrėjau vieną „Kino pavasario“ komandos favoritų – Sebastiáno Lelio „Glorią“. Filmas pasakoja apie 58-erių išsiskyrusią ir gyvenimu mokančią ir norinčią džiaugtis moterį (vaid. Paulina Garcia), nors jai toli gražu ne visada norisi šypsotis (ji rūpinasi žmonos paliktu savo sūnumi ir jo vaiku bei kūdikio besilaukiančia dukterimi, maža to, įsipainioja į nepavydėtiną meilės istoriją). Tačiau per visą filmą aš negalėjau atitraukti akių nuo… Glorios akinių!

Beviltiškai senamadiški „Tootsie“ (filmas, sukurtas 1982 metais) stiliaus akiniai man taip patiko, kad pati užsinorėjau ko nors kvailo. Ir ką jūs manot? Užėjusi į nedidelę sendaikčių krautuvėlę, negalėjau patikėti radusi panašios formos „C&A“ akinius nuo saulės – dargi su ryškiu rožiniu apvadėliu!

Su šiuo pirkiniu baigėsi mano rožinių akinių era.

2.

Tęsiant akinių temą… Šią vasarą beprotiškai madingi buvo mediniai akinių rėmeliai. Lietuvoje jų buvo galima rasti net keliuose butikuose: „Boho Chic“, „KoKo Boutique“, labai garsūs tapo „CooCoomos“ (šio lietuviško prekių ženklo mediniais akiniais, kainuojančiais apie tris šimtus litų, nosį pasibalnojo pats Stevenas Tyleris iš „Aerosmith’ų“) ir kt.; jų pilnas ir internetas, pavyzdžiui, jauku.lt prekiauja akiniais „Jauku Classy“ iš lietuviško medžio. Radau ir aš savo svajonių akinukus…

Tie medinukai dabar madingi ne tik Lietuvoje. Mačiau jų gegužės pabaigoje lankydamasi Italijoje (apie tai dar pažadu parašyt), net ištekintų iš seniausių pasaulyje medžių agatmedžių (kauri). Baldų gamintojai „Riva 1920“ ne tokių dalykėlių prikuria iš medžio! Kad ir ši dovanų parsivežta apyrankė iš svaigiai kvepiančio kedro, sukurta dizainerio Karimo Rashido.

Iš profilio ji primena žmogaus (apžiūrėjusios įdėmiau, su kolegėmis nusprendėme, kad kompanijos savininko Maurizio) veidą. Taigi mediniai aksesuarai valdo!

3.

Be naujos „Moleskine“ užrašų knygelės, iš Italijos parsivežiau štai šią striukytę – lengvą ir minkštą kaip cukraus vata, tačiau neperlyjamą ir neperpučiamą, kaip Dievą myliu. Netikėjau, kad išvis tokių būna, kol nepamačiau panašios, tik japoniškos, ant savo kolegės pečių.

Ji patogi dar ir tuo, kad yra tiesiog nepakeičiama keliaujant, nes užima neįtikimai mažai vietos. O būtent dėl to, kad trūko vietos lagamine (jos reikėjo palikti vynui :-D), į Komo išskridau tik su megztinėliu ir balerinų bateliais. Ir – spėkite – kokį garsą pirmiausia išgirdau kitą rytą prabudusi viešbutyje? Taip, lietaus :-)! Taigi teko skubiai ieškoti reikalingos amunicijos, kol manęs neužbadė pirštais.

Beje, Italijoje su tokiomis striukėmis vaikšto beveik kas antras. Taigi jaučiausi beveik esanti namie :-).

4.

Dar viena dovana ir nuostabus kelionių palydovas – „Maybelline“ drėgni akių makiažo valiklio „Jade“ lapeliai.

Nors pastaruoju metu testuoju ir renku geriausią micelinį vandenį ir naudoju vien jį, šie lapeliai – dar patogesnė priemonė, nes nereikia papildomai vežtis vatos diskelių, perpilti skysčio į mažesnį buteliuką ir pan. Atsidarei, išsiėmei, nusivalei ir nuėjai miegoti.

Man šiek tiek kliūva aliejinė tekstūra (nešioju kontaktinius lęšius), tačiau akių makiažui nuvalyti pakanka 2–3 lapelių (indelyje jų yra 50 vnt.). Net ilgai išbuvę atidarytame indelyje, lapeliai neišdžiūva (kaip kartais nutinka su drėgnomis servetėlėmis).

5.

Vienas didžiausių ir kvapniausių mano šios vasaros atradimų – avių pieno (ne, ne sūris :-)) muilas. Dovanojau jį sesei gimtadienio proga ruošdama namų SPA lauknešėlį (nuotraukas buvau įdėjusi į savo feisbuką), bet – būsiu atvira – nedaug trūko, kad tas muilas būtų likęs pas mane. Nes jo kvapas tiesiog neįtikimai nuostabus – jaukus, šiltas ir net šiek tiek prabangus švaros kvapas (o ir sesė sakė, kad pirma mintis atidarius dėžutę buvo „o kas čia taip skaniai kvepia?“). Be to, jis neapsakomai švelnus net jautriausiai odai.

Taigi viename balto muilo gabalėlyje radau viską, ko reikėjo šią vasarą, ypač per karščius, kai nesinorėjo apsunkinti odos jokiais kvapniais prausikliais, dušo želėmis ir losjonais. Nuo šio muilo oda taip fantastiškai kvepėdavo! Kartais į vonios kambarį užsukdavau vien tam, kad pauostyčiau muilo :-). Iš sesės muilo neatėmiau – nusipirkau savo. Pirkau jį parduotuvėje „Skonis ir kvapas“, mokėjau be cento dešimt litų.

6.

Prisipažįstu: kartais būnu tikra reklamos auka. Man trūks plyš norisi išbandyti visokias naujoves, patikrinti, ar tikrai priemonė veikia taip, kaip žadama. Todėl mano mėgstamiausi puslapiai žurnaluose – tie, kuriuose pasakojama, kas ką naudoja, ką naujo išbandė ir kaip patiko. O žurnalą „Žmonės“ pradedu skaityti nuo paskutinio puslapio – pirmiausia apžiūriu iškratytas žinomų žmonių rankines. Ten kartais irgi būna įdomių dalykėlių, kuriuos norisi tuoj pat išbandyti.

Taip nutiko su „Carmex“ lūpų balzamu, kurį rankinėse nešiojasi, kaip pastebėjau, beveik kas antra žinoma persona. Stebuklas, ne kitaip (ir dar gaminamas kone nuo dinozaurų laikų – 1937-ųjų!) Panašiai apie šiuos lūpų balzamus atsiliepė Asta Pilypaitė žurnale „Moteris“: rubrikoje „Grožio dosjė“ ji pasakojo, kad nieko nuostabesnio lūpoms nėra naudojusi, kad tie balzamai jai kaip koks narkotikas.

Aš pirmiausia nusipirkau „Carmex“ lūpų balzamą su vyšniomis. Jis maloniai vėsina, šiek tiek primena blizgį. Ir ką – lūpoms jis patinka, o ar patinka man, dar nežinau :-).

7.

Apie „smartART“ terbą blog’e jau rašiau. Ji be jokių abejonių yra mano šių metų favoritų viršūnėje. Nuo tada, kai ją turiu, nė karto manęs neapvylė, o daiktų telpa tiek, kiek įdedi, kaip Justė ir sakė. Be to, ji patinka ne tik man – visos draugės ją pamačiusios pakomentuoja, kad ir pačios tokios norėtų. Ji tikrai nuostabi.

8.

Jos vardas ne Nikita, o Edita. Ir, labai gaila, galiu tik varvinti seilę į ją žiūrėdama. Kalbu apie suknelę, o ne apie panelę (man vis dar labai patinka vyrai)! 😀 Ją sukūrė Kęstas Rimdžius prekių ženklui „Decolte“ šią vasarą. Ji viena iš dešimties. Bet man ji tobuliausia.

Spalva ne visai mano (netinka prie baltos odos), nors ir fantastiškai gaivi. Bet juk ne viskas, ką turime savo spintose, yra skirta dėvėti, ar ne taip? 🙂 (Juokauju. Taip neturėtų būti.)

9.

O su žaliomis, taip pat Kęsto Rimdžiaus kurtomis, kelnėmis nutiko dar kurioziškesnė istorija. Apie jas svajojau kelis mėnesius, tačiau tuo metu jos buvo ne visai mano kišenei… Pamačiusi tas kelnes mūvinčią mados blogerę Ievą, atsiversdavau tą nuotrauką kelis kartus per savaitę vien pasigrožėti kelnėmis.

Ir štai šiandien, berašant apie įkvėpimus, „Decolte“ feisbuke tik šast – ir parašo, kad šiandien tas kelnes jie atiduoda beveik pusvelčiui! Paskutines kelnes buvau pasiryžusi nusimauti dėl tų, žaliųjų, puoliau rašyti, kaip man jų reikia, kad palaikytų jas iki kitos dienos, o bet tačiau paaiškėjo, kad jos… aaaaaaa, ne mano dydžio!!! Dangus tyčiojasi iš manęs. Paliko mane be kelnių.

10.

Ar kada esate buvę Kaune įsikūrusiame nišinės parfumerijos salone „Scent Bar“? Ten tikras unikalių kvepalų rojus! O jei jums pasiseks tą dieną sutikti parduotuvės direktorę Liną, dar ir išgirsite visas tų aromatų istorijas. Mane iš to vizito sužavėjo fantastiški vaisiniai smilkalai (taip taip!), kuriuos į Lietuvą atgabeno Aistis Mickevičius (jo kvepalų ten irgi galima įsigyti, tiesa, populiariosios teatro kolekcijos nebedaug buvo likę – ypač galvas visiems apsukęs aromatas „Theatre Scent No 4“ išgraibstytas pirmiausia) ir nuo kurių butas nenusakomai (nesupranti, vaisiais ar smilkalais) kvepia kelias dienas. Ir – „Huitième Art Parfum“ vėsus, vos salsvas aromatas „Vohina“, kvepiantis levandomis, persikų žiedais ir… šienu.

Galbūt tai būsima dovana sau? Artėja antrasis sūnaus gimtadienis…

11.

Nežinau, kas man trinktelėjo per galvą, kad Italijoje už eurą nusipirkau šį dėklą pasui.

Matyt, užsitęsusi rožinė manija :-). Dėkliukas pasirodė šmaikštus, nors šiaip tokių daiktų vengiu – kur kas labiau mane žavi kokybiški tikri daiktai. Tokie, pavyzdžiui, yra lietuvės Simonos Dambauskas kurti odiniai pasų dėklai (ji taip pat kuria ir apyrankes), matyt, ne veltui pavadinti „Deluxe“.

Juodas arba raudonas, kaip šioje nuotraukoje, tiktų tiesiog tobulai!

Taigi ta apkūnoka strazdanota poniutė, tikiuosi, nebeilgai gyvens mano namuose. Atsisveikindama padovanosiu jai savo rožinius akinius :-).

12.

Knygų lentyna vasarą pasipildė negausiai, tačiau buvo proga pajudint užsigulėjusias knygas. Dar nuo knygų mugės labai norėjau kuo greičiau perskaityt Alice Rawsthorn parašytą Yves’o Saint Laurent’o biografiją. Man patiko, kad knyga labai stora (turiu pasakyti, kad ir kaina „stora“ :-)), vadinasi, laukia daug jaukių vakarų su mada. Tačiau pati knyga mane šiek tiek nuvylė: tikėjausi biografijoje rasti daugiau biografinių faktų, detalių, trūko paties Yves’o Saint Laurent’o, jo minčių, asmenybės, įvairiapusiškumo, užtat tai tobulas mados namų verslo vadovėlis – apie mados verslą knygoje rašoma daug ir smulkiai. Bet aš norėjau daugiau Yves’o…

O štai naujausias filmas apie šį mados pasaulio genijų (jis buvo parodytas pavasarį, prieš pat mano gimtadienį, ir bilietus į šį filmą gavau dovanų nuo savo nuostabios draugės Kristinos) nenuvylė. Nuoširdžiai mėgavausi filmu (drabužiai ir aksesuarai – tikrosios juostos žvaigždės, jiems skiriama daug dėmesio; be to, jie, kaip ir filme panaudotos iliustracijos, eskizai, originalūs – juos iš fondo paskolino pats Pierre’as Berge) ir puikia Pierre’o Niney vaidyba. Be to, jis stulbinamai panašus į Yves’ą Saint Laurent’ą! Kalbama, kad jaunajam aktoriui (Pierre’ui – 25-eri) net buvo leista filmuotis su maestro akiniais.

Va, koks gražus kadras iš filmo :-).

13.

Oi, šitas geras! Nepasidalinau šiuo atradimu praėjusį sykį, tai skubu dabar – gavau šį atvirlaiškį „Lithuanian Design Block’e“, kai pirkau sau dovanų „Tadam!“ riestainiuką ant kaklo.

Tiktų į mano stebuklingąją minčių dėžutę :-).

14.

Liepa Rimkevičienė birželio mėnesio žurnalo „Moteris“ numeryje labai teisingai išdėstė savo grožio principus: „Didžiausi grožio priešai – pyktis, riebaluoti plaukai, alkoholis, riebūs ledai vakarais, nepradėtos ir nebaigtos studijos, nemylimas vyras šalia.“ Tvirtai pasiryžau ir aš keisti savo gyvenimą. O pradėjau nuo… ledų :-). Riebų plombyrą iškeičiau į vokišką „Yoo moo“ šaldytą jogurtą. Jo yra visuose didžiuosiuose prekybos centruose, indelio (nepamenu, kiek ten mililitrų, bemaž pusė litro) kaina nesiekia dešimties litų (o per akcijas ir dar mažiau). Idealiai tinka su visų rūšių vaisiais ir uogomis. Fantastiškas vasaros desertas.

15.

Iš rožinių pamišimų serijos. Alsiomis liepos mėnesio popietėmis nuoširdžiai mėgavausi rožių limonadu. Netikėtas atradimas, įvykęs „Iki“ prekybos centre, labai nudžiugino: limonadas nėra stipraus kvepalų skonio (kaip neretai būna su rožių produktais), su lengva citrusų rūgštele – galėtų būti puikus madinguolių gėrimas.

Tad, taurėje rožiniams burbuliukams kylant, linkiu visiems naujos pradžios!