Su antakiais man nenuskilo. Matyt, juos dalijo toje pačioje eilėje, kaip ir blakstienas. Faktas – manęs toje eilėje nebuvo.
Antakių dramą patyriau gana anksti, dar paauglystėje. Nežinau, kas man pakišo tokią mintį, bet sykį pasibaigusio blakstienų tušo šepetėliu lyg netyčia brūkštelėjau per antakius ir rezultato buvau visai maloniai nustebinta. Taip maloniai, kad nuo tol visuomet dažydamasi blakstienas, paglostydavau šepetėliu ir savo vargšus antakius. Vis dėlto neatrodė jie labai jau natūralūs, o naudoti rudo blakstienų tušo kažkaip nešovė į galvą. Gerai, kad gyveni žmogus ir mokaisi. O dar geriau, kai kiti tą padaro už tave. Kai atkeliavo siuntinėlis iš „Maybelline“ su antakių priežiūros priemonėmis, net šyptelėjau vieną jų pamačiusi ir perskaičiusi pavadinimą: „Browdrama“ antakių tušas. Jaučiausi kaip grįžusi penkiolika metelių į praeitį: ir drama, ir tušas… Tik šįkart atspalvis tinkamas – tamsiai rudas.
Žinoma, kūrėjai, matyt, ne tokią dramą turėjo omenyje kurdami šį inovatyvų produktą – kaip dabar būna dramatiško ilgio blakstienų, ko gero, atėjo ir antakių eilė. Ačiū Carai Delevingne (ją linksniuoju ir savo rašinyje žurnalo „Moteris“ kovo mėnesio numeryje apie antakių tendencijas), kad padrąsino moteris mesti šalin pincetus ir atsipalaiduoti – storesni antakiai visuomet atrodo natūralesni ir suteikia veidui daugiau jaunatviškumo, negu ploni chemiškai nudažyti siūleliai.
Tiesą sakant, net aš nustojau vaikščioti pas antakių specialistę: įtikinau save, kad galiu truputį paauginti antakius, o kad jau turiu net kelis antakių priežiūros produktus, kaip nors suvaldysiu šį procesą. Dar nežinau, kuo viskas baigsis, bet kol kas antakių tušas man leidžia gyvent gana atsipalaidavus. Šepetėlis su apvalia galvute nenuterlioja odos (jei nesudreba ranka, o man sykį taip buvo nutikę, tik per skubėjimą ir klastingą apšvietimą vonioje neapsižiūrėjau ir išlėkiau į darbą, vieną antakį kiek labiau „patiuninusi“. Tai pamačiau tik vakare, atsistojusi prieš veidrodį nusivalyti makiažo – o tai reiškia, kad priemonė gera, išlieka visą dieną. Taigi patarimas: gerai apsižiūrėkit, kaip tušas nudažė plaukelius, o jei netyčia suklydot, kuo greičiau valykit, nes dažams nudžiūvus, priemonę teks pagramdyti), tepasi neapsakomai lengvai, atrodo natūraliai, taigi priekaištų kaip ir neturiu. Tai mano vienas dažniausiai naudojamų produktų šiuo metu.
„Maybelline“ antakių pieštuką „Master Shape“ vis dar jaukinuosi, darbuojantis su juo reikia skirti daugiau laiko (kurio, kaip tyčia, aš dažniausiai neturiu, o jei dar esu tampoma už skverno… Štai aną dieną per skubėjimą iš darbo išlėkiau atvirkščiai užsimaukšlinusi savo beanie kepuraitę, su šviečiančia etikete ant viršugalvio – galėčiau vaidint išsiblaškėlę Bridžitą Džouns, maža to, taip puikiai atrodydama drožiau į darželį pasiimti vaiko ir palaikiau gan netrumpą pokalbį su auklėtoja; įdomu, ką ji apie mane dabar galvoja?). Kiek teko pajusti, jis minkštas, gana lengvai pasiduoda užmačioms, tad įgudus, manau, visai įmanoma įtraukti ir jį į kasdienę antakių rutiną.
Ir pabaigai pasilikau savo širdies ir džiaugsmą, ir skausmą vienu metu (paprastai su visom meilėm taip būna). Kai užsimaniau natūralių antakių, nukulniavau tiesiai į „KristiAną“ pirkti antakių dažų (dar neturėjau nė vieno iš čia trumpai aprašytų „Maybelline“ produktų). Trumpai šnektelėjusi su konsultantu (taip taip, apie antakius), greit apsisprendžiau ir prie kasos pasukau rankoje gniauždama „Le Sourcil de Chanel“ trispalvius antakių šešėlius „Perfect Brows“.
Paletę sudaro smėliniai, rudi ir šaneliško juodumo atspalviai. Esmė – tepdamas juos maišai, todėl išgauni itin natūralų atspalvį: iki antakių iškilimo patariama tepti tamsesnę spalvą, žemyn – šviesesnę.
Dažų užteks turbūt iki mano gyvenimo galo. Dėžutėje, be aplikatoriaus, dar yra antakių šepetėlis ir mažytis pincetukas apvalintais galais, kažkokiu stebuklingu būdu pačiumpantis net menkiausią nereikalingą plaukelį (tuo stebėjosi ir konsultantas), o tai labai praverčia norint truputį apravėti darželį.
Konsultantas tobulai atliko savo darbą – mano kortelė springdama atsisveikino su 80 eurų. Cit, nieko nesakykit! Jei tokia yra tobulų antakių kaina – tebūnie. (Ak, grikiai!)
Nežinau, kiek jie dabar atrodo tobuli, bet esu patenkinta tuo, ką matau veidrodyje (ne nuotraukose :-(): spalva atrodo natūrali, dažai netepa odos, nudažo tik pačius plaukelius, be vargo išlieka visą dieną. Tikiu, kad būna ir pigesnių puikių produktų, jei tokių atradot, pasidalinkit. Pažadu ir aš padaryt tą patį, arba prisipažinti klydusi, jei taip nutiks :-).
Svarbiausia – nedramatizuoti situacijos. Juk tai – tik antakiai, ne visada per gyvenimą keliaujam tvarkingai paisydami ženklų, tiesa?
