Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės susirašinėjimų knygoje „Visi laiškai žirafos“ radau labai gražią istoriją. „Dievas sukūrė Rojaus sodą. Ir buvo tas sodas nuostabus, o nuostabiausia jame buvo rožė. Kiekvieną rytą ji keldavosi į tą savo tobulybę kaip į darbą ir visi tuo labai džiaugėsi. Tik sykį ėjo velnias pro šalį. Tu labai graži, tarė velnias, tu tobula. Rožė tik palingavo ilgu kaklu <…>. Tačiau kokios naudos tu duodi? – kalbėjo toliau velnias. Štai ąžuolas irgi gražus, tačiau jo pavėsyje galima slėptis nuo karščio, o jo giles ėda šernai. O kokia iš tavęs nauda?
Sutriko rožė ir taip panoro duoti naudos, kad net jos žiedlapiai pabalo. Kitądien ėjo Dievas pro šalį. Dieve, tarė išblyškusi rožė, sukūrei mane gražią ir visiems to užtenka, tačiau aš taip noriu duoti naudos! Nori, nusišypsojo Dievas, tai duok! Ir štai taip pasauly atsirado kopūstai.“
Ar rožė turi graužtis dėl to, kad nėra kopūstas? O kopūstas savo ruožtu niekad neprilygs rožei. Ir čia visai nenoriu stumti ant kopūsto, nes apie kopūstus irgi turiu puikią istoriją, bet ji jau kitos istorijos dalis, o ją papasakosiu rudenį, nes ji dar nesibaigė. Pasauliui reikalingos ir rožės, ir kopūstai: juk kitaip turėtume misti vien rožėmis arba grožėtis tik kopūstais.
Šiuo gyvenimo etapu bandau gyvent kopūsto gyvenimą ir duot naudos. Ir ta patirtis tokia nuostabi, tokia praturtinanti ir tiek daug duodanti, kad kiekvienai rožei sveika nors kartelį pabūt kopūsto lapuose, kad suprastų, kaip iš tikrųjų gera būti rožei. Kasdien vis aiškiau: ar esi gimusi rože, ar kopūstu, turi gyvent tau skirtą gyvenimą ir daryti tai, kam esi sukurtas ir pašauktas. Kad ir ką kuždėtų vidinis kipšas.
Linkėjimai iš Ventės rago!
