Šią dieną prieš dvejus metus…

Šį įrašą brandinau nei daug, nei mažai – dvejus metus. Iškart po krikštynų reikėjo sutvarkyti nuotraukas, tada jas atrinkti, tada sulaukti tinkamo momento ir įkvėpimo, kad sukurčiau keletą koliažų, paskui laukiau, kol praeis pyktis… Ir štai praėjo. Ir pyktis, ir dveji metai. Lovoje gulėdama supratau: dabar arba jau niekada. Ir kėliausi.

Jei kada ateis lėtojo rašymo ir talpinimo laikai, aš galėsiu vadintis čempione :-).

Tiesą sakant, jau neparašysiu tokio teksto, koks turėjo būti prieš dvejus metus. Tąsyk buvau apgalvojusi viską: ir tendencijos kažkaip natūraliai buvo prilipusios (tais metais buvo madinga nagus lakuoti žydru laku, ir aš tokį nusipirkau – specialiai kojų nagams, nors tų kojų beveik nebuvo progos parodyti, o paskui natūraliai prie nagų lako „prisiderino“ pagalvėlės, smeigtukai užkandėlėms ir t. t. :-)), ir apie krikštynų dekorą buvau radusi įdomių momentų.

Savo vaiko krikštynų šventę kūriau pati nuo smeigtuko iki…

Tai buvo iššūkis net man, nes sūnus buvo tik išmokęs ropoti, mokėsi stotis ir eiti, o viena mėgstamiausių veiklos rūšių – kabintis į kojas, kėdes, o geriausia – būt įsitaisius ant rankų. Jam vis dar manęs reikėjo visos, ir aš stengiausi: kol jis kopdavo į mano koją, ką nors niūniuodavau, o rankos karpydavo ir klijuodavo širdeles užkandžių smeigtukams.

Kol radau karštai vasaros dienai (taip, tada buvo vasara) tinkamus keksiukus ir išbandžiau receptus, paskutinę savaitę iškepiau 90 keksiukų, ir mes juos suvalgėm (krikštynų dieną jų buvo apskritai gal tik 30, keptų iš naujo, žinoma).

Gerai atsimenu: jėgų ir motyvacijos man suteikė (sveikas) pyktis.Suorganizuoti krikštynas turėjau nepilną mėnesį, idėjas generuoti ir įgyvendinti pradėjau sukdama ratus aplink parką savo gimtajame miestelyje. O, kiek grandiozinių planų prikūriau, kokių idėjų prigalvojau! Paskui teko nusileisti ant žemės :-). Bent ir ant jos buvo labai gerai. Mane nuvylė ir sumalė gerą daiktą visi, kas tik galėjo, tad teko pasikliauti tik savimi.

Turbūt nepatikėsit, kai pasakysiu, kad krikštynų išvakarėse net nežinojau, ką rengsiuosi, jau nekalbu apie šukuoseną ar makiažą (iš vakaro išploviau plaukus ir juos susegiau, kad nesusigarbanotų ir nepasišiauštų, į bažnyčią, pamenu, važiavau dar drėgnais plaukais). Normaliai pasidažyt, aišku, nespėjau (gerai bent, kad abi akis :-D), nes pradėjo rinktis svečiai. Ir prie suknelės man netiko tie batai, kuriuos buvau numačiusi. Visiškai ekstremali padėtis! Bet kai žiūriu nuotraukas, iki šiol jose sau esu gražesnė ir laimingesnė nei vestuvių dieną.

Taip mąsčiau prieš dvejus metus, galiu pakartoti ir po dvejų metų: vaiko krikštynų diena buvo kol kas pati laimingiausia mano gyvenime. Jaučiausi taip, lyg tuoj įžengsiu dangopi kaip Mergelė Marija, toks šventas jausmas mane buvo apėmęs (dabar įtariu, kad todėl, jog buvau beveik nemiegojusi aštuonis mėnesius ir naktį prieš Didžiąją Dieną). Gal kažkur giliai širdyje nujaučiau, kad čia paskutinė tokia graži mūsų, kaip šeimos, šventė, ir ji tikrai buvo labai labai graži, nereikėjo vaidinti džiaugsmo ar kitaip apsimetinėti (bent jau man).

Savo buvusiam vyrui esu dėkingiausia už du kritinius momentus, kai labiausiai reikėjo atsiremti į tvirtą petį ir sulaukti palaikymo, ir aš jo sulaukiau: kai mudu gyvenom vagonėlyje braškių lauke Anglijoje ir jis vakarais man masažuodavo kojas ir gamindavo valgyti, kad nors truputį atsigaučiau, nors pats galėjo kristi kniūbsčias į patalus, nes nusikaldavo labiau už mane; o antrąjį – tą paskutinę naktį prieš krikštynas, kai pusė patiekalų dar nebuvo padaryta, sausainiai nesupakuoti, dar keli svarbūs darbai neatlikti ir kai jaučiau: artėja minutė, kai pasiduosiu, atsisėsiu ir nepakilsiu, o jis pasakė, kad miegoti neis ir bus su manimi tol, kol viską pabaigsiu. Ir mudu kartu plušom beveik iki paryčių. Tai buvo vienas gražiausių mano prisiminimų. Ačiū tau, jei skaitai, ačiū už viską.

Mano brangiausios. Tos, kurios visada šalia.

O štai kaip mums viskas pavyko (be jokių koliažų muliažų, nes, tiesą sakant, who cares)…