Po šio interviu feisbuke parašiau, kad pokalbiai su vizažistais visuomet puikūs tuo, kad gauni neįkainojamų patarimų (ir nemokamą makiažą, jei pasiseka).
Viena tokių puikių progų man pasitaikė rudenį, į Lietuvą atvykus kompanijos „Bobbi Brown“ vizažistui ir mokymų vadovui Europos, Vidurio Rytų ir Afrikos regionams Eduardo Ferreirai. Interviu su juo rengiau žurnalui MOTERIS, išspausdintas jis buvo gruodžio mėn. numeryje.
Kalbėtis su šiuo žmogumi buvo be galo įdomu ir lengva, nes bendrauja jis taip, kaip dirba, – su polėkiu ir užsidegimu. Eduardo charizma šviečia iš tolo, ir ji galingesnė net už patį geriausią ir natūraliausiai atrodantį makiažą (omenyje turiu ne konkrečiai poną Ferreirą, nors gal ir pasipudravo nosį, kad geriau atrodytų nuotraukose). Jo mintys vertos dėmesio, artimos, manau, ne tik man, todėl dalijuosi keliais fragmentais. (Žinoma, dar ir todėl, kad jis pasakė, jog mano oda graži ir man visai nereikia daug makiažo.)
Sutikęs moterį, pirmiausia pastebite jos makiažą? Ir – klaidas, kurias ji padarė…
Na, taip, pastebiu, bet klaidų niekada neakcentuoju. Stengiuosi atkreipti dėmesį į tai, ką ji padarė gerai.
Būsiu atvira: norėjau padaryti Jums gerą įspūdį ir akis paryškinti garsiaisiais Bobbi kontūrų dažais. Man nepavyko. Turbūt dabar žiūrite į mane ir galvojate, kokia esu beviltiška. Rėžkite tiesiai šviesiai: ar tikrai įmanoma išmokti dažytis?
(Kvatoja.) Brangioji, tu nematei, kaip atrodė mano pirmieji bandymai… Buvo tiesiog klaiku! Atrodydavo, kad net kvėpuoti nustoju, kai reikėdavo paimti į rankas šepetėlį. Norint išmokti tobulai „piešti“ akis, reikia įgūdžių, o šie įgaunami praktikuojantis. Taigi vienintelis būdas išmokti nubrėžti akių kontūrą – kuo dažniau tai daryti. Nenorėkite iš karto išmokti daryti padūmavusių akių makiažo – tam reikia įgūdžių. Dažykitės taip, kaip mokate. O svarbiausia – visuomet būkite savimi. Tik išlikdamos savimi būsite gražios. Grįžtant prie jūsų klausimo, kiekviena gali išmokti dažytis ir nėra beviltiškų moterų. Tikrai. Visuomet pabrėžiu: makiažas neturi nieko slėpti, tik – pabrėžti.
Vis dėlto – kokių klaidų darant makiažą reikėtų vengti?
Geriausias makiažas yra tas, kurio nesimato. Jus sutikęs asmuo turi stebėtis, kokia graži jūsų oda, o ne makiažo pagrindas. Šio jokiu būdu neturi matytis, todėl svarbiausia – pasirinkti tinkamą pudros atspalvį. Jis turi tarsi susilieti su oda. Dar svarbu turėti po ranka maskuoklį – tamsūs ratilai po akimis jokios moters nepuošia. Kasdien kiekvienai moteriai užtenka maskuoklio, lūpų dažų, blakstienų tušo ir trupučio skaistalų.
Jums teko prisiliesti prie Katie Holmes, Kate Upton ir kitų įžymybių veidų. Ar jos irgi turi kompleksų?
Žinoma! Ir ne visų jų oda yra tobula. Tad būkite ramios, nesižvalgykite į glamūrinius žurnalus ir labiau pasitikėkite savimi (juokiasi). Būtent pasitikėjimas savimi yra šių moterų ginklas. Pažiūrėkite kad ir į Kate Upton – ji nuostabi! Ryški, pastebima, seksuali, – tikra žvaigždė. Tačiau kartu ji natūrali ir paprasta. Ji švenčia gyvenimą, mėgaujasi savo kūnu.
Atrodote tikrai atsidavęs savo darbui.
Viską darau su aistra – kitaip nėra prasmės. Jei dirbsi be aistros, nesijausi laimingas. Konfucijus teisingai sakė: „Susirask mėgstamą darbą ir tau nė vienos dienos nereikės dirbti.“ Šis posakis yra mano moto. Aš mėgstu daug kalbėti ir tapyti. Dabar galiu daryti ir tai, ir tai. Dievinu savo darbą!
Nuo ko prasidėjo Jūsų, kaip vizažisto, karjera? Girdėjau, kad prie to yra prisidėjusi paslaptinga dama, kurią sutikote Lisabonoje…
Jūs puikiai informuota, panele! (Juokiasi.) Su „Clinique“ prekių ženklo vadove Lisabonoje susitikome viename vakarėlyje vėlyvą rudenį, aš jai išpasakojau, jog ketinu tapti vizažistu ir sausį išvykti į Paryžių, į makiažo kursus, bla bla bla. Ji visą vakarą tik klausėsi, o vakarėlio pabaigoje ištiesė man savo vizitinę kortelę: „Kitą savaitę ateik į mano biurą.“ Ji iškart man davė darbą! Pasiūlymas buvo neįtikimas: aš keliauju po šalį, populiarinu produktus, darau makiažus ir dar gaunu už tai labai gerą atlyginimą. Kuris būtų atsisakęs tokios galimybės? (Prieš tai E. Ferreira 10 metų dirbo banke finansininku, būdamas 32-ejų, atsisakė patogaus ir puikiai aprūpinto gyvenimo. Po siaubingos avarijos, kai tik per plauką liko gyvas ir plastikos chirurgų buvo surinktas iš gabalėlių, apsisprendė tapti vizažistu – aut. past.) Ji man pasakė, jog kursai nebūtini, daryti makiažą gali išmokti tik… darydamas makiažą. Taigi į Paryžių mokytis aš taip ir neišvažiavau. Esu visiškas savamokslis. Dirbau septynias dienas per savaites, po aštuoniolika valandų per parą, buvau visiškai pamišęs dėl darbo. Dabar Elena mano geriausia draugė, jai – 80-imt. Iki mirties būsiu jai dėkingas už tai, kad pakeitė mano gyvenimą.
O E. Ferreira pakeitė manąjį – na, bent jau išmokė, kaip pasidaryti normalų makiažą (tik skaistalų tepti vis dar nemoku, o ir nelabai noriu – man patinka miruolės įvaizdis J) ir įkalė, kad žodžio „sena“ ir „negraži“ moters žodyne apskritai neturi būti, tik – „vintažinė“ ir „nuostabi“. „Negalima sakyti moteriai, jog ji sena, tik – vintažinė“, – šelmiškai mirkteli E. Ferreira. Esu dėkinga jam, kad nė mirksniui neišsidavė esąs nusivylęs mano makiažo sugebėjimais. Ir už tai, kad pagyrė mano strazdanas. Tas, dėl kurių visą gyvenimą taip kompleksavau.
Už nuotraukas didelis AČIŪ Liudui Masiui
