Kanų dienoraštis

Jums būna taip, kad būna taip gerai, jog iš to gerumo neišeina suregzt nė sakinio? Tai štai taip aš jaučiuosi po Kanų.

Tiesą sakant, taip jaučiausi ir po Italijos, grįžusi iš Komo (jo, iš savotiškos komos), ir net po viešnagės „Šturmų švyturyje“ mūsų vietiniame Ventės rage, todėl tos kelionės su gausybe fantastiškų nuotraukų ir įspūdžių taip ir liko archyvuose. Turint omenyje, kad kai kuriems įrašams subrandinti man prireikia ir poros metų, dar ne vakaras, taip sakant. Svarbu, kad pelėsis neaptrauktų! (Šturmai jau pakeliui, jaučiu…)

Bandau auklėt save nebedėt daug maisto iš kelionių nuotraukų į įrašus ir į instagramą, nes juk vis vien neįmanoma nei žodžais, nei vaizdais perteikti skonio ir emocijų, kurios, be patiekalo lėkštėje, man ne mažiau svarbios (o iš tikrųjų tai net svarbesnės, todėl kartais tas nuotraukas vis dėlto dedu). Išsamesnio komentaro vertos gal tik varlių šlaunelės, kurių ragavau pirmą (ir, jaučiu, paskutinį) kartą gyvenime savo noru, kankinama moralinių pagirių.

O kiti gastronominiai potyriai restoranuose „Radisson“, „Majestic“, „La Plage“ ar „Le Pigonnet“ Aix-en-Provence… For God’s sake, Prancūzijoje su maistu tiesiog negali būt blogai! (Žinau, klišę pasakiau, bet negaliu būt objektyvi, kai kalbama apie Prancūziją. Kaip neseniai taikliai pastebėjo vienas tikrai Dievo man siųstas žmogus, du trečdaliai mano įrašų blog’e vienaip ar kitaip susiję su Prancūzija ar Paryžium.)

Kalbant apie emocijas, restorane su tokiu vaizdu (ir tokiais padavėjais!) ir privataus pajūrio ruoželiu sutikčiau ir smėlį valgyt (jei kas duotų rožinio vyno jam užgert, aišku :-)). Bet smėlio meniu nebuvo – jis dalijamas dykai, išsinešt galima batuose.

Taip pat man šiek tiek kvaila atrodo fotografuot viešbučių kambarius (ir fotografuotis prieš veidrodį). Jie vis tiek visi kažkuo panašūs: juose beveik visada išsimiegi tobulai, net jei pavyksta numigt vos kelias valandas. Šioje kelionėje aš, galima sakyti, nemiegojau, nes grįžusi į viešbutį naktį nukraudavau į kompiuterį nuotraukas, jas atrinkinėdavau ir keldavau į instagramą. Miegot nueidavau trečią, keldavausi šeštą. Nesuprantu, kaip galima atskrist į Kanus ir eit į viešbutį miegoti. C’mmon…

Vis dėlto vieną viešbučio kambario nuotrauką noriu parodyt. Dėl to stiklinio lango sienoje. Už jo – vonios kambarys. Jei atvyksti į Kanus ne viena, savo kompanioną maudydamasi duše gali džiuginti pikantiškais vaizdeliais…

Man, deja, teko džiaugtis tik veidrodžiu.

Aš, aišku, pradėjau visai ne nuo to galo, bet nebenoriu visko trint ir bandyt minties pasakyt iš naujo. Maistas šioje kelionėje tik akompanuoja, jis tikrai nėra svarbiausias ir aš tikrai ne dėl jo skridau į Kanus. Be to, apie maistą išmanau nedaug, galiu vertint nebent kompaniją, su kuria tenka juo dalintis. Pavyzdžiui, bet kurį prancūzą galėčiau įsimylėt vien už tai, kaip jie moka prie stalo kalbėtis apie maistą. Tikiuosi, Patrickas su Eduardu nesupyks, jog paviešinsiu vieną pietų momentą, labai trumputį. Eduardas: „Oi, kokia gardi… (kažkokia žuvis, velniai griebtų, nepamenu jos pavadinimo, tai tebūnie velniažuvė)“ Patrickas: „Ot ir ne, Eduardo, čia gruperis. Tik pamatęs ir paragavęs, iš pradžių ir pats vos neapsigavau – maniau, čia velniažuvė. Esu labai nustebintas. Karpačą paprastai ruošia su velniažuve, bet šis gruperis. Nuostabu, nepakartojama.“ Eduardo: „Išties. Esu sutrikęs. Bet maloniai nustebintas. Nustebinai mane, Patrickai.“ Ir dar ilgai kraipo galvas ir stebisi. (O man ten apskritai pasirodė aštuonkojis, gerai, kad nieko nepasakiau.) Va taip.

O vynų subtilybes, desertų ruošimo ypatybes ir kepimo temperatūrą jie gali valandų valandas aptarinėt! C’est charme! Tai tiek apie maistą.

Apie vasaros gėrimu laikomą rosé ir prancūzišką šampaną geriau nė neužsivesiu…

Pasakysiu tik, kad „Le Pigonnet“ teko išgurkšnot skaniausią Prancūzijoje ruoštą espreso.

Na štai. Pagaliau per vyną prisiyriau prie esmės. Kompanija (prancūzų, aišku) „Bioderma“ šiemet ryžosi unikaliam eksperimentui: pirmą kartą sukvietė įvairių šalių grožio tinklaraštininkus (gaila, bet tenka konstatuoti, kad tai buvo tinklaraštininkės) – kad pabendrautų, pasisemtų vieni iš kitų įkvėpimo, patirties, dar ko nors, ir dar, maža to, sutiko juos įsileisti į savo laboratoriją ir gamybos cechą Provanse. Kas iš viso to išeis, jie nė patys gerai nežinojo, o ir lūkesčių didelių nekėlė nei sau, nei mums, todėl pagrindinis kelionės tikslas buvo gerai praleisti laiką ir įsikvėpti. Tikrai niekas neprašė giedoti ditirambų „Biodermai“ ir postinti kuo daugiau nuotraukų į instagramą. Po teisybei, jiems to nė nereikia, nes ir be mūsų trigrašio vienas „Bioderma“ micelinio vandens buteliukas parduodamas kas tris sekundes. Jei jį naudoja Kylie Minogue jau dvidešimt metų, o žurnale (berods) „Elle“ kaip vieną mėgstamiausių grožio produktų įvardijo Patricia Kaas, dėl pardavimų skųstis jiems tikrai nėra ko. (Apie atradimus iš „Biodermos“ aš vis dėlto papasakosiu atskirame įraše, ir visai ne todėl, kad turiu atidirbt už buteliukus, gautus dovanų Kanuose.)

Kelionėse aš mėgstu rašyti dienoraščius. Paprastai tai būna tuo metu naudojama užrašų knygutė, į kurią rašausi kelionėje šovusias mintis, kieno nors ištartą sakinį, pasakytą juokelį, kartais susirašau netgi tai, kas buvo lėkštėje ar taurėje, jei netyčia pamirščiau pasiimti meniu.

Labai dažnai pasižymiu, kokia emocija, kvapai ar asociacija tuo metu užvaldė. Ir, aišku, tai, ką pamačiau ar išgirdau. Žinau, kad šiais technologinės superpažangos laikais daugelis tokius dienoraščius pildo tiesiai į telefoną, esu ir aš bandžiusi, bet esu, matyt, truputį senamadiška ir jaučiu patologinę trauką popieriui, be to, „šveplas“ dienoraštis man kažkaip… nea, todėl kelionėse beveik visada rašau. „Kaip tikra žurnalistė“, – pastebėjo mano bendrakeleivė Ieva. Bet aš gi ir esu žurnalistė! Taigi kol blogerės viską fotografuodavo aplinkui, aš dažniausiai rašydavau, todėl iš Kanų parsivežiau tik apie 300 nuotraukų (Simona vien į telefoną sugebėjo sutalpint virš tūkstančio!).

Matydamas, kaip eidama Croisette bulvaru bandau kažką dar ir žymėtis, kelionėje mus lydėjęs „Bioderma“ direktorius Baltijos ir Skandinavijos šalims Patrickas Le Scel, kurį pirmiausia paminėjau velniažuvės guperio mizanscenoje, negalėdavo nuslėpt nuostabos ir juokdamasis siūlydavo sustot, bet esu įvaldžiusi net ir rašymą einant – tiesa, tada raštas būna klaikus, ir man, estetei, ne visada paskui būna lengva į tai žiūrėt (o ir perskaityt, ką čia slėpti, nes rašau smulkiai), bet pamest mintį man daug baisiau nei piniginę.

Be Patricko, iš Lietuvos skridome trise: aš, lietuviškoji Chiara Ferragni Simona Burbaitė (kuri tikrai greit taip įsuks savo blog’ą, kad į Kanus galės skraidyti nuosavu lėktuvu; beje, aš iš jos jau ėmiau interviu portalui 10 km aukštyje, skrendant iš Nicos namo, taigi jau įeisiu į istoriją) ir neįtikimo grožio ir balso savininkė, vlogerė ir youtuberė Ieva Maslauskaitė (Chanelette).

Prieš kelionę peržiūrėjau beveik visus jos įrašus, nes niekaip negalėjau sustoti, o jos balsas mane ramina taip pat, kaip britės Ruth Crilly iš „A Model Recommends“. Ieva labai juokėsi, kai susipažinus oro uoste pasakiau jai, jog atrodo taip, lyg nužengus iš „You Tube’o“, o jos balsas migdo (tai turėjo būt komplimentas). Chemija tarp mūsų įvyko per pirmas penkias minutes, todėl buvo aišku, kad kelionė jau pavyko – neprisimenam, kada tiek iš visko juokėmės, o iš pirmo užmiegoto selfio oro uoste dar ir „atradom“, kad visos esam skirtingų tipažų ir plaukų spalvos, tai praminėm save „The Powerpuff Girs“ ir jau prie beveik kiekvienos nuotraukos kabinom hashtagą – #thepowerpuffgirls tą, #thepowerpuffgirls aną.

Sakyčiau, tas trejetas buvo atominis.

O Patrickas – toks pat kelionės vadovas.

Frankfurte susitikom su Latvijos merginų desantu (jos irgi buvo trys) – nerealiąja paparace (aš taip ją praminiau, nes ji irgi žurnalistė, yra dirbusi bulvarinėje spaudoje ir virtuoziškai gaudo kadrus arba į juos papuola) Una Ulmer iš ageless.lv, produktyvia šešerius metus grožio blog’ą su drauge rašančia Baiba Araja iš beautybybloggers.lv, kuri šypsosi ir kalba taip retai, kad net gali įtarti, jog į Kanus skraido kas savaitę. Ir subtilioji, tylioji, bet labai apsiskaičiusi melomanė Elina Sparane iš „Bubelle“ (http://bubelle.blogspot.com) – kelionės pabaigoje paaiškėjo, kad jiedviem su Patricku patinka tie patys prancūziški šansonai.

O pirmąjį vakarą per vakarienę susitikom ir visas blogerių būrys. Nė rožiniu vynu prigirdyta nesugebėčiau išvardyti tų kažkur 10 šalių, iš kurių atvyko visos viešnios (pamenu tik Lenkiją, Slovakiją, Kroatiją, Čekiją, Latviją ir Lietuvą). Iš viso mūsų buvo apie 30. Iš pradžių visos laikėsi gana santūriai, bendravo daugiausia savo šalių būreliais arba fotografavo/filmavo ir neturėjo laiko domėtis savo likimo sesėmis – kiekviena rūpinosi savo followeriais.

Mačiau, kad Patricką ir centrinės Europos regiono „Bioderma“ rinkodaros vadovą Eduardą Kolariką (beje, neturintį nei feisbuko, nei instagramo paskyros) nuoširdžiai linksmino tas visą kelionę lydėjęs vaizdelis, kai visos arba fotografuojasi selfius, arba kelia nuotraukas. Visiškai raunantis stogą vaizdelis. Kaip ši scena iš paskutinio vakaro preparty.

Kartais taip užsižiopsodavau ir įsijausdavau į stebėtojos vaidmenį, kad pamiršdavau, jog ir pati atvykau čia kaip blogerė.

Patrickas klausinėdavo, ar man viskas gerai, nes labai dažnai atrodydavau „nugrimzdusi į save“. Tiesą sakant, dar nelabai ir iškilau į paviršių, iki šiol sunkiai galiu patikėt, kad išsipildė mano svajonė aplankyt Kanus ir kad aš tikrai ten buvau.

Atrodo, galėčiau plūduriuot miceliniam vandeny amžinai. Ačiū, „Bioderma“, visų pirma – už tą micelinį vandenį ir nuostabią kelionę, kurioje netrūko nieko, nebent miego. Įdomu, gal galėčiau akredituotis į Kanų kino festivalį – galėčiau skaičiuot, kiek įžymybių atsivežė už pusantro šimto kilometrų gaminamo micelinio vandens buteliuką. Susitiksim Aix-en-Provense!

@asta_lipstaite
#thepowerpuffgirls
#cannes
#biodermatrip2016
#bioderma
#bloggermeeting
Chanelette vaizdo įrašai apie Kanus – I dalis ir II dalis.
Simonos įrašai apie Kanus – čia ir čia.