
Buvau tikra, kad Marokas manęs nežavi, o į šou ėjau su nuostata, kad, ko gero, dizaineriui vis tiek nepavyks išlįsti iš Yves’o Saint-Laurent’o šešėlio. Vaje, kaip aš klydau! Maroko įkvėptos drabužių ir aksesuarų variacijos buvo tokios „juoziškos“, taip subtiliai pritaikytos lietuviškam skoniui, tokios išgrynintos, kad tą beveik pusantros valandos, kiek truko valandą vėlavęs pristatymas, sėdėjau apšalusi nuo grožio. Kolekcija iš tiesų beprotiškai graži, tikra šventė akims!
Nedaug trūko, kad ta šventė manęs ir mano kolegės Mildos būtų neištikusi. Suprantu, kad ne visi gali būti VIP’ai ir sėdėti pirmose eilėse, bet, nors ir gavusios vietas visai netoli podiumo esančiame sektoriuje, antroje eilėje, viskas, ką būtume galėjusios matyti – penkių šešių eilių kviestinių svečių galvos. Ką tada parašyti apie kolekciją? (Na, taip, sutinku, apie kolekcijas, kaip ir filmus, galima pasakyti tą patį – jas reikia žiūrėt, o ne apie jas kalbėti :-). Beje, taip mėgsta sakyti ir pats Juozas.) Gal tuomet reiktų bent kelių ekranų ar pakelti patį podiumą?
Supratusios, kad Juozo kolekcijos galime ir nepamatyti, mudvi su Milda tik pradėjus gesti šviesoms nutykinome į patį priekį netoli fotografų ir susirangėme ant grindų kampe. Štai tada ir prasidėjo tikroji šventė! Jos akimirkomis ir dalijuosi.
Scenografija. Išvydusi tas kolonas, nebuvau tikra, ar pavyks išvengti kičo. Bet Juozas gudrus ir moka apgaudinėti: kalnai vaisių, beprotiškos gėlių kompozicijos, kaljano dūmas, smilkalai, MUZIKA, – visa tai sukūrė tikrą „1001 nakties“ pasaką




Ate, Kuzmickaitės drugeliai, labas, Juozo braškės ir vyšnios!














Kitame gyvenime norėčiau atrodyti šitaip…
(Dieve, jei tu mane girdi, prašau, neleisk man kas naktį sapnuoti to balto ilgo sijono su braškėmis, nes išprotėsiu! Ir to kito sijono, žalio. Oi, ir geltonąjį pamiršau… Ne, atsiimu savo žodžius: padaryk taip, kad kiekvieną naktį sapnuočiau tuos puikius drabužius! Ir gal gali padaryt taip, kad aš juos vilkėčiau? Na, nors sapne, ką?.. :-))
Nuotraukos – mano