Šiąnakt nuėjau gulti trečią. Atsigulusi dar ilgai neužmigau – bet kuris susapnuotas sapnas būtų buvęs per blankus, per niūrus, per liūdnas. Kartais nevartoti skambių nuvalkiotų frazių tiesiog neišeina, nes tik jos sukasi galvoje. Juozo Statkevičiaus vakar „Siemens“ arenoje pristatyta 2015 metų pavasario ir vasaros kolekcija buvo tas sapnas, iš kurio niekad nenorėčiau prabusti.
Buvau tikra, kad Marokas manęs nežavi, o į šou ėjau su nuostata, kad, ko gero, dizaineriui vis tiek nepavyks išlįsti iš Yves’o Saint-Laurent’o šešėlio. Vaje, kaip aš klydau! Maroko įkvėptos drabužių ir aksesuarų variacijos buvo tokios „juoziškos“, taip subtiliai pritaikytos lietuviškam skoniui, tokios išgrynintos, kad tą beveik pusantros valandos, kiek truko valandą vėlavęs pristatymas, sėdėjau apšalusi nuo grožio. Kolekcija iš tiesų beprotiškai graži, tikra šventė akims!
Nedaug trūko, kad ta šventė manęs ir mano kolegės Mildos būtų neištikusi. Suprantu, kad ne visi gali būti VIP’ai ir sėdėti pirmose eilėse, bet, nors ir gavusios vietas visai netoli podiumo esančiame sektoriuje, antroje eilėje, viskas, ką būtume galėjusios matyti – penkių šešių eilių kviestinių svečių galvos. Ką tada parašyti apie kolekciją? (Na, taip, sutinku, apie kolekcijas, kaip ir filmus, galima pasakyti tą patį – jas reikia žiūrėt, o ne apie jas kalbėti :-). Beje, taip mėgsta sakyti ir pats Juozas.) Gal tuomet reiktų bent kelių ekranų ar pakelti patį podiumą?
Supratusios, kad Juozo kolekcijos galime ir nepamatyti, mudvi su Milda tik pradėjus gesti šviesoms nutykinome į patį priekį netoli fotografų ir susirangėme ant grindų kampe. Štai tada ir prasidėjo tikroji šventė! Jos akimirkomis ir dalijuosi.
Scenografija. Išvydusi tas kolonas, nebuvau tikra, ar pavyks išvengti kičo. Bet Juozas gudrus ir moka apgaudinėti: kalnai vaisių, beprotiškos gėlių kompozicijos, kaljano dūmas, smilkalai, MUZIKA, – visa tai sukūrė tikrą „1001 nakties“ pasaką
Man labiausiai patiko pirmoji kolekcijos dalis – laisvalaikiui skirta apranga. Absoliučiai nepretenzinga, su reikiamais aštriais pipiriukais, be spalvinio chaoso (jo ir šiaip nebuvo, tiesa), gryna ir, na, žodžiu, tobula
Na, kuri moteris nenorėtų atrodyti ŠITAIP?! Tegu ir Palangoje, ne Marakeše
Staiga mane aplankė nušvitimas: man reikia raudonų pirštinių!
Dieve, juk prašiau…
Ate, Kuzmickaitės drugeliai, labas, Juozo braškės ir vyšnios!
Apvalinti pečiai tinka jai labai. (P. S. Žinau, kuriai kūno vietai dar gali būti panaudoti mano karoliai)
Nemaniau, kad kada nors tai pasakysiu, bet Asta Valentaitė yra tobula: ji nė karto nekryptelėjo avėdama šiuos žudikus (na, tikrai, vargšės mergaitės, viena klupinėjo visą kelią, kol ėjo podiumu, kita spjovė į Manolo Blahniką ir tą kankinimo įrankį nusitraukė nuo kojų; labiausiai su Milda bijojom, kad nesukluptų ilgaauliais virš kelių mūvinti mergina, nes iš scenos jai būtų reikėję išropoti keturiomis…) ir taip stulbinamai moteriškai vaikšto podiumu. Aukštasis pilotažas!
Savaitgalį manęs netrukdykite – mokysiuosi rišti turbaną 🙂
O, štai ir ji, dar viena iš sapno…
Mano kolegei labai patiko ši rankinė. Milda, tu imk rankinę, o aš – visa kita 😀
Pavojingieji bateliai
Jei neišeis išmokti rištis turbano, grįšiu prie kaspinų
Bluzonas beveik kaip Alexanderio Wango 🙂
Arti tobulybės
Taip, tikrai – po TUO ji visiškai nuoga!
Viskas, kas auksas, auksu ir žiba…
Tobulas ironijos ir meistrystės pavyzdys. Čia ne kaspinas, o rankinė.
Ledinis modelis
OMG! Dieve, pagailėk manęs…
Juozo kutiūras
Kitame gyvenime norėčiau atrodyti šitaip…
(Dieve, jei tu mane girdi, prašau, neleisk man kas naktį sapnuoti to balto ilgo sijono su braškėmis, nes išprotėsiu! Ir to kito sijono, žalio. Oi, ir geltonąjį pamiršau… Ne, atsiimu savo žodžius: padaryk taip, kad kiekvieną naktį sapnuočiau tuos puikius drabužius! Ir gal gali padaryt taip, kad aš juos vilkėčiau? Na, nors sapne, ką?.. :-))
Nuotraukos – mano
