Man labai gėda. Dėl to, kad apie „smartART“ maiškrepšius iš virvių sužinojau tik perskaičiusi birželio mėnesio „Moterį“. Po kelių dienų jau laikiau rankose užsigeistą pirkinį.
Tokio krepšio ieškojau seniai. Tiesą sakant, tai net ne krepšys, o terba: kaip sako pati jų kūrėja Justė Skurdelytė, į jį dedi tiek, kiek telpa (o paskui ilgai ieškai ir nieko nerandi, bet čia jokia problema, nes kuistis po rankinę ieškant kokio daikto man net patinka – tai taip moteriška…). Toks daiktas tiesiog nepakeičiamas, jei mėgsti nešiotis su savimi pusę savo gyvenimo (šiuo gyvenimo etapu esu priversta į krepšį sutalpinti ir dar bent pusę kito žmogučio gyvenimo – drėgnų servetėlių, buteliuką vandens, lengvų užkandžių ir pan.) ir nežinai, kada teks užsukti ko nors namams į parduotuvę (tiesiog nepakenčiu nešiotis visokių pirkinių krepšių ir maišelių, geriau jau eisiu visa persikreipusi, užtat nešdamasi viską vienoje vietoje). Taigi man tokia terba buvo tiesiog nuostabus atradimas!
Ypač šiltuoju metų laiku (kad ir kaip ranka nekiltų rašyti tokius žodžius už lango esant plius trylikai) dažnai sukdavau galvą, kaip suderinti talpumą, funkcionalumą ir sezoniškumą. Kasmetei išvykai prie jūros irgi nesinorėdavo išlaidauti ir ieškoti vis naujo paplūdimio krepšio, o be jo prie jūros kažkaip… Ši terba, sako, net labai mėgsta pavartyti šonus paplūdimiuose, tik duok progą :-).
Be to, mėgindama ją sunešioti, ko gero, pranokčiau pačią Eglę ir jos geležines kurpes: krepšys suvytas iš stiprių, tačiau elastingų virvių, kurias specialiai Justei Lietuvoje gamina vienas fabrikas. Pati Justė savąją terbą drengia jau bemaž antrus metus – ir nieko. Ir priežiūros, sako, jai reikia minimalios: meti į skalbyklę ir nesuki galvos, o džiūsta tol, kol pasidarai kavos.
Kaip jau sakiau, pamačiusi Justės kuriamus krepšius žurnale, nebegalėjau ramiai miegoti, nors terba tikrai nebuvo pirkinių numeris vienas (ir netgi du ar trys) sąraše šį sezoną… Bet kaip gali nepirkti daikto, kurio seniai ieškojai, jo viziją nešiojaisi galvoje? O dar, lyg tyčia, „smartART“ studija įsikūrusi beveik kieme… Raminau save, kad tik nueisiu pasižvalgyti, nebūtinai juk turiu užsisakyti ir pirkti. Bet užėjau, susipažinau su fantastiškai draugiška ir miela Juste, kuri į kiekvieną krepšį įpina dar ir daugybę meilės ir savo rankų šilumos, pamačiau patinkančios spalvos virves, ir nebegalėjau išeiti be jų.
Tą pačią dieną grįžau su terba ir buvau tokia laiminga, kad netgi iškepiau Justei braškinių keksiukų (gaila, receptas buvo naujas ir dar nebandytas, keksiukai nuo drėgmės kiek pakrito, o kadangi buvo dar šilti, išvyko į svečius dar ir be karūnų :-/, tačiau taip norėjau padaryti ką nors gražaus (ir skanaus) puikaus krepšio kūrėjai, tikiuosi, skonis labai nenukentėjo (ypač jei valgai užsimerkus :-)); nors kai vėliau kepiau antrą jų partiją norėdama įsitikinti, kas ir kaip, turiu pasakyti, kad nebuvau tais keksiukais labai patenkinta – matyt, nežinau visų gudrybių, kaip elgtis su braškėmis kepiniuose. Ką man patartumėt, Beata Nicholson? :-)).
Maniškei terbai jau teko keli talpumo testai, ji puikiai atlaikė ir Joninių savaitgalio keliones. Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti, – tai talpiausias mano kada nors turėtas krepšys.
P. S. Pasirodo, prie šio mano pirkinio netiesiogiai prisidėjo ir Beata Nicholson, vadinanti save „smartART“ krepšių maniake: kai apžiūrinėjau jos rankinės turinį „Žmonėse“, į akis krito „priedas“ prie jos – nei megzta, nei nerta terba. Atsimenu, dar pagalvojau: o, kokia faina terbikė, ir aš tokios norėčiau. Ir va! Kad tai „smartART“, išsiaiškinau vėliau, jau įsigijusi savąją terbą (tąsyk žurnale neužfiksavau prekių ženklo, buvau įsitikinusi, kad jis nelietuviškas). Taigi ačiū, Beata, už pirminį impulsą, nusėdusį į mano kietąjį galvos diską :-)! Parduotuvėse pradedu sutikti ir daugiau šios terbos sesių (netgi kažkaip natūraliai kyla noras sveikintis su jų šeimininkėmis :-)), mačiau, tokią nešioja ir Birutė Lavickienė.
One thought on “Talpiausias krepšys ever”