Rytoj jau gruodis, tad žūtbūt turiu suspėti dar į šį kalendoriaus lapelį. Taip greit pralėkė šie metai, padovanoję man tiek išgyvenimų ir pokyčių. Turėjau iš naujo pažinti save, mane supančius žmones, susirinkti save iš mažyčių gabalėlių ir vėl save pamilti. Supratau, kad meilė sau, kaip kažkas kažkur taikliai pastebėjo, yra visą gyvenimą trunkantis romanas. Nors apsilankius šiuose tuščiuose virtualiuose namuose tikrai taip neatrodė, kasdien virė didžiulis kūrybinis darbas, tik rašiau daugiausia mintyse arba nebaigiau daugybės tekstų. Visus tuos mėnesius dūzgė toks minčių avilys! Išėjus pasivaikščioti, naktimis mintyse dėliodavau antraštes, įžangas, dėstydavau sau, apie ką norėčiau rašyti, bet fiziškai neturėjau tam jėgų. Toks keistas laikotarpis… Jame buvo be galo daug gražių dalykų, o šis ruduo – apskritai nuostabiausias mano gyvenime. Turbūt pirmą kartą užuodžiau, kaip nuostabiai kvepia ruduo: drėgnais lapais, įmirkusia žeme, samanomis, o kokį aromatą skleidžia spygliai ankstyvą rytmetį! Supratau, kokie svarbūs aplink esantys žmonės ir kasdien supantys kvapai. Kai gimė vaikas, metus visai nenorėjau kvepintis, erzino bet kokie kvapai, ir tik dabar pamažu grįžta „atmintis“. Iš vėl užgimusios meilės sau ir noro kaip nors įprasminti savo vaiko gimimą, sugalvojau kasmet per jo gimtadienį pasidovanoti man labiausiai tais metais patikusius kvepalus. Taip kvepalų lentynėlėje atsirado aistringa ir nenuspėjama „Mergina iš Berlyno“ (gaila, kad ne iš Paryžiaus :-)), smarkiai dvelkianti rožėmis, o apie šį mano sumanymą rašys „Tavo vaikas“ :-)! Tas Serge’o Lutenso aromatas mane tuos metus tiesiog persekiojo. Priėmiau tai kaip ženklą :-). Et, seniai norėjau tų kvepalų ir nagluoju būdu užsiminiau apie tai vyrui. Pasaulį, matyt, nejuokais buvo apėmusi „La fille de Berlin“ manija: skaičiau, kad šių kvepalų nebebuvo pačiam Berlyne, porą savaičių jų teko laukti ir pas mus. Bet išlaukta dovana tik dar mielesnė, tiesa?
Nors mano vyrui rožės lygu bobutės troleibusuose ir bažnyčiose, man jos kvepia meile. Kaip Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės. Todėl vienas gražiausių šio rudens atradimų buvo britų režisieriaus Bobo Mullano filmas „Laiškai Sofijai“ (labai patinka šiam filmui kostiumus kūrusi Agnė Rimkutė, pamenu, žiūrėti į jos darbą filme „Kai apkabinsiu tave“ ėjau du sykius iš eilės). Patiko ir Marija Korenkaitė, žavi jauna aktorė. Kurdama Sofijos vaidmenį, ji pasimatavo begalę suknelių, godžiai ieškojo informacijos apie Čiurlionio mylimąją ir norėjo visiems priminti šią neeilinę, nepelnytai primirštą asmenybę. Beje, režisierius idėją sukurti filmą apie Čiurlionį galvoje nešiojosi 15 metų!
Norėčiau tokios meilės, kaip Čiurlionio… Man jo ir Sofijos meilės istorija viena gražiausių (su kokiu pasigardžiavimu skaičiau „Laiškus Sofijai“) kaip Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto. Gaila tik, kad dauguma tokių meilės istorijų baigiasi tragiškai. Kaip ir ši. Truputį gėda prisipažinti, kad ir mane šį rudenį buvo pagavusi „turkiškų skanėstų“ manija (laimė, galiu bent šiek tiek prisidengti gėdą „lengvinamąja aplinkybe“ – sėdžiu namie su vaiku, nors, žinoma, juokauju, tai joks pasiteisinimas :-)). Pažadėjau sau, kad dabar jau laikysiuos dietos ir jokių serialų nebesijungsiu. Nors „Mad Men“ baigiu peržiūrėti (nes tada, kai visi apie jį tik ir tekalbėjo, aš jo nežiūrėjau – iš principo, dabar galvoju, kad be reikalo). Pastarasis turėjo naudos: vėl užsimaniau kone kasdien dažytis lūpas raudonai. Ir net pagaliau įsigijau tobulai man tinkančios raudonos lūpdažius! Jų ieškojau taip ilgai, kad buvau praradusi viltį, jog kada nors rasiu, bet vieną dieną susikaupiau ir pasiryžau. Keista, visuomet maniau, kad tai tikrai bus „Chanel“, bet jų dažai mane truputį nuvylė – per lūpas slysta gana sunkiai, nors tamsi kraujo spalva jau beveik buvo mane pavergusi. Dar labai puiki „Dior“ atnaujinta senųjų lūpdažių linija (per plauką nenusipirkau). Manieji „Givenchy“ „Le Rouge“ (Nr. 306) – ryškūs, tačiau atspalvį pavadinčiau universaliu, nes tiko ir man, ir draugei, ir, sako, daugeliui moterų tinka.
Meilė sau kartais gali būti labai pavojinga piniginei. Visai neplanuotai (?) vonios kambaryje apsigyveno „Chanel No 5“ vonios linijos dušo želė. Nors planavau pirkti vonios putas (po beveik septynerių metų prausimosi po dušu aš vėl turiu vonią!), šių nebebuvo, et, pamaniau, pradžiugins ir dušo želė (viskas, kas žmogiška, man nesvetima…).
Grįžtant prie laiškų temos, šį rudenį knygynuose pasirodė labai originalus leidinys, kurį pavadinčiau visų įsimylėjėlių must buy. Arba tų, kurių sielos ilgisi meilės. Kęstučio Navako knyga „Lorelei. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ susižavėjau perskaičiusi interviu su ją iliustravusia Sigute Chlebinskaite spalio mėn. „Moteryje“. Buvau pasiruošusi tuoj pat bėgti į knygyną, paskui svarsčiau palikti užuominų Kalėdų Seniui (bet būtų reikėję laukti iki Kalėdų!), neiškentusi (nemoku laukti, jei ko noriu, tai čia ir dabar) knygą nusipirkau. Vadinu šį tekstų rinkinį kavos burtų knyga: ryte užplikau kavą ir, kol laukiu, traukiu nežiūrėdama bet kurį laišką. Neskubėdama, kol siurbčioju kavą, jį perskaitau. Nuostabus rudeninių rytmečių ritualas! Nejučia kyla noras vėl paimti į rankas senus meilės laiškus (arba/ir gauti naujų :-)).
Vasarą skaitinėjau savo laiškus draugei į Kauną (susirašinėjome nuo 13-kos, prieš ištekant viena kitai padovanojome visus tuos išsaugotus laiškus; skaitau juos kaip dienoraštį, bet kartais taip skausmingai, kad jaučiuosi, tarsi bręsčiau iš naujo). Kartais pagalvoju, koks paprastas ir lengvas buvo gyvenimas, kai iš draugės rūpėjo sužinoti, kokie šokoladai jai skaniausi, kas jai patinka iš filmo „Santa Barbara“ (citatos iš 1994 metais siųstų laiškų), kokių ji turi kasečių, ką veikė prieš gaudama mano laišką, koks jos skaniausių patiekalų dešimtukas, koks jos šokimo stilius, ar daug jos kambaryje prisikaupia dulkių (!), ar patiko laiškas, jeigu juokėsi, tai kiek kartų (:-D); bet, pasirodo, jis buvo ne toks jau paprastas, rūpėjo ir tokie klausimai: ką manai apie abortą ir jo pasekmes; ar galėtum atiduoti gyvybę už mylimą žmogų; jeigu būtum mokytoja ar įtakingas žmogus, kokias dorybes ugdytum savų žmonių širdyse, kokių dorybių labiausiai trūksta šiandien pasaulyje (man buvo 12-ka!); ką darytum, jeigu sužinotum, kad tavo draugai Kaune, reperiai arba reiveriai, vartoja narkotikus; ir pan. Tie laiškai – didžiulis turtas, nes juos skaitydama suprantu, kodėl tapau tokia, kokia esu, kaip tokia tapau, ir dar daug dalykų apie save sužinau. Savotiška psichoterapija. (Valandų valandas galėčiau klausyti Jazzu ir Leono Somovo naujausio albumo „Lees and seas“ dainų, kurios irgi puikiai gydo sielą, ypač šios. Nes ir aš ten buvau. Albumo pristatymo koncerte sunkiai sekėsi tvardyti emocijas. Labai stipru ir gražu.)
Apie „Crooked Nose & Coffee Stories“ Lietuvoje skrudintą kavą girdėjau jau seniai. Vis padovanoju ar išsiunčiu kuriai nors savo draugei po pakuotę. Nes „kreivos nosies“ kava pati tarsi meilės laiškas – kiekviena labai minimalistinė (ir dėl to labai stilinga) popierinė pakuotė papuošta skirtingomis Solveigos Masteikaitės užrašytomis istorijomis, štai pavyzdžiui:
Tas pats, tik stipriau.
Panašu, tik ryškiau.
Beveik, tik labiau.
Būna tokių dienų.
Kai jautiesi esąs be šarvų
ir be ginklų.
Beveik be odos.
Beveik iš tikrųjų.
(Šis man labiausiai patinka, kažkaip atitinka vidinę būseną.)
Apvalymo reikalauja ne tik siela, bet ir spinta. Kraustydamasi į kitus namus, išdalijau ir iš drabužinės išmėčiau daugumą drabužių. Pasilikau vos keletą: tamsius džinsus (šio rudens pirkinys, dėl kurio prisigadinau nervų: visose „Zarose“ ir „H&M“ įsibraškinusi į trendinius modelius jaučiausi kaip dramblys), raudonas ir pilkas kelnes, porą megztinių ir kelias palaidines. Ar palengvėjo? Nerealiai! Tiesa, kartais vis dėlto supanikuoju (gal ne be reikalo?), kad neturiu ką apsirengti. Nusprendžiau savo spintą pertvarkyti remdamasi prancūzių garderobo formavimo principais, kokie jie ir kaip man sekėsi, parašysiu kada nors vėliau. Svarbiausia: supratau, kad drabužių man iš tikrųjų daug nereikia (o jei galėčiau, išpirkčiau turbūt visą Renatos Mikailionytės kurtų drabužių kolekciją parduotuvei „Happeak“), o va aksesuarų…
Seilę varvinu, žiūrėdama į Deimantės Litvinaitės sukurtas barankytes, Agnės Kuzmickaitės kepuraites su aksominiais drugeliais (ir seges drugelius), pasidaviau silpnybei ir nusipirkau (beje, su puikia nuolaida) Ramunės Piekautaitės odinį dėklą telefonui, o iš antrų rankų sužvejojau nuostabų žalsvą aksominį šalį su bumbuliukais…
Pirmajam vaiko gimtadieniui surengėme „ūsuotą“ šventę, todėl, be „Medinio arkliuko“ ūsų, būtinai reikėjo įsigyti ir kokį nors ūsuotą aksesuarą – „Dovilės aruodas“ pagamino panašius į šiuos dervinukus:
Kurį laiką teko save stabdyti, kad netapčiau ūsų auka – viskas, kas papuošta ūsais, man žiauriai patiko, mačiau, kad „H&M“ turi net muilo dozatorių, pagalvėlių su šiais simboliais, o „Tiger“ pigienose ūsuotas turbūt kas antras daiktas. Vis dėlto dėl šių „Zara“ šlepetaičių galėčiau pasižadėti būti gera visus metus :-). Ir – nieko negaliu su savimi padaryti – rudenį man velniškai graži buvo rožinė spalva. Gal kad gyvenimo džiaugsmas tokios pat spalvos?
Jei galėtų išsipildyti visi norai ir svajonės, mano spintoje atsirastų ir šitoks paltukas. Žinau, tikra paryžietė niekada tokio neapsivilktų, bet vos pamačiusi jį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. O ir new look siluetas vėl tapo madingas.
Be ūsų, man dar labai patinka širdelės. Todėl „Burberry Prorsum“ kolekcija šiuo atžvilgiu turbūt buvo beveik tobula.
