Viena mano draugė FB švelniai, taip, kaip tik ji viena temoka :), man papriekaištavo, kad ši tema dar neturi update’o – esą kaip jai iš tų trisdešimties mano filmų išsirinkti, ką tikrai verta pamatyti? „Kur asmeninės rekomendacijos?“ – vanojo ji mane. Bandžiau jai teisintis, kad tie 30 iš 200 programos filmų, patekę į mano asmeninį sąrašą, savaime yra mano rekomendacijos, tačiau kelis vis dėlto pasiūliau pažiūrėti.
Visų pirma – „Café de Flore“, kuris man paliko neišdildomą įspūdį. Net sunku būtų pasakyti, kodėl šis filmas man patiko. Tikrai ne dėl Vanessos Paradis :). Gal kad paraleliai vystomos dvi istorijos, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo nesusijusios ir tenka palaužyti galvą, kur čia kampas.
Banali skyrybų tema man šiame filme irgi atsiskleidė visai kitomis spalvomis. „Café de Flore“ man priminė nedidelėje knygelėje keistu (prašom nesijuokti :)) pavadinimu „Kaip pagimdyti tobulą kūdikį“ aptiktą mintį: „Negalima skirtis su savo žmona ar vyru be rimtos priežasties. Antraip atgimdami kitą sykį juos vėl susitiksite, ir bus dar blogiau“. Dar ten teigiama, kad kitame gyvenime būtinai sutiksime tuos, kuriuos praėjusiame gyvenime įskaudinome, tam, kad grąžintume moralines skolas. Susimąsčiau, o ką, jei savo mylimuosius tikrai sutinkame ne tik šiame gyvenime? Filmas kaip tik ir plėtoja šią temą.
„Café de Flore“ tik per plauką nusileido „Neliečiamiesiems“ žiūroviškiausio filmo rinkimuose ir vos netapo populiariausiu ir labiausiai žiūrovų lankomu KP filmu. O štai mano draugei jis… nepatiko. Ji pati daro prielaidą, jog galbūt dėl to, kad pernelyg daug apie jį buvo kalbama, aplink visi tik ir liaupsino, koks šis filmas nerealus ir t. t., ir pan. Sutinku su ja: sunku žiūrėti filmą, kuris patinka visiems. Tokiais atvejais asmeniškai aš net noriu, kad filmas (tas pats galioja ir knygoms) man nepatiktų. Ir džiūgauju, jeigu taip iš tiesų nutinka. Dėl tos priežasties į įvairiuose top’uose staiga atsidūrusias knygas ar filmus visuomet žiūriu įtariai ir skeptiškai ir beveik niekuomet neskaitau populiarių knygų, kurias skaito visi, ir nežiūriu filmų, kuriuos žiūri visi. Nes masinis skonis man nepatinka, netgi erzina, o pasiduoti bandos jausmui neįdomu. Todėl stengiuosi bent jau pralaukti, kol visos aistros ir masinė psichozė nurims, o jau tada bandau rasti savo asmeninį santykį su tuo „madinguoju“ kūriniu.
Dažniausiai tai, kas patinka visiems, man nepatinka. O tai, kas patinka man, nepatinka mano draugams, todėl stengiuosi kuo rečiau kam nors ką nors rekomenduoti, nes juk – net banalu rašyti – skonis filmams, kaip ir knygoms, yra toks individualus… O aš, nors, žinau, ir neturėčiau taip jaustis, bet jaučiuosi savotiškai atsakinga už rekomenduojamą kūrinį – juk jei jau siūlai, turi siūlyti gerą daiktą, tiesa? Dėl šios priežasties ir mano filmų 30-tuke nebuvo „madingiausių“ filmų (na, gal vienas kitas, bet juos aš „pamačiau“ pirma :)).
Deja, turiu pripažinti, kad, kaip ir kiekviena taisyklė, ši irgi turi išimčių. Nors ir kaip priešinausi visų rekomenduotiems ir per kiekvieną seansą pilnas sales surinkdavusiems (kadangi beveik nakvodavau kino teatre, atsakau už savo žodžius – pati mačiau) „Neliečiamiesiems“ (jie jau tapo populiariausiu filmu Paryžiuje, kurį nuo lapkričio pamatė 19 mln. žiūrovų vien Prancūzijoje, o Europoje jį pažiūrėjo jau 32 mln.), paskutinį KP vakarą, pažiūrėjusi mane siaubingai nuvylusį „Meilė trunka trejus metus“ (madinga knyga, madingas Beigbederis, ir štai…), vis dėlto neatsispyriau. Ir nenusivyliau: tai buvo vienintelis iš mano matytų KP filmų, kurį žiūrint pabaigoje norėjosi nubraukti ašarą (mano kaimynė iš dešinės irgi, girdėjau, šniurkščiojo).
Dar susigundžiau porą savo sąrašo filmų iškeisti į kino kritikės Izoldos Keidošiūtės viešai rekomenduotus filmus. Gaila, „Drąsos“, laimėjusios pagrindinį konkursinės programos prizą ir išrinktos geriausiu KP filmu, taip ir nepamačiau (reikėjo velniškos drąsos romantišką tik mudviejų su vyru vakarą palikti jį namie ir išvažiuoti į filmą, taigi tos drąsos aš neradau), tačiau džiaugiuosi pamačiusi naujausią režisierės Agnieszkos Holland darbą „Tamsoje“ (Lenkija, Vokietija). Vartant katalogą, jis manęs neužkabino vien todėl, kad tai filmas apie holokaustą. Kine mėgstu sunkias emocijas, bet ne masines žudynių ir kankinimų scenas (o filmai apie žydus retai būna kitokie), todėl nė nemaniau į jį eiti. Bet pasitikėjau I. Keidošiūtės skoniu ir įtikinėjimams, kad šis filmas, nors ir nelengvas, nubraukia visus garsiausius iki tol sukurtus filmus apie holokaustą – „Pianistą“, „Šindlerio sąrašą“ ir kt., o jo vertę nusako ir tai, kad šis filmas buvo nominuotas „Oskarams“ (dėl pastarojo argumento galima būtų ginčytis, nes ne visi „Oskarams“ nominuoti (o kartais ir juos laimėję) filmai būna iš tiesų geri). Filmas turėjo būti daug rūstesnis už „Pianistą“ ar „Šindlerio sąrašą“, o man pasirodė be galo šviesus ir gražus. (Panašiai kaip su „Pasikalbėkime apie Keviną“, mano nuomone, vienu stipresnių emocijų KP filmų: jis turėjo amžiams atgrasyti nuo noro turėti vaikų, o pastarąjį tik sustiprino, kaip ir (būsimą) atsakomybę už savo vaiko likimą.)
Sutinku su gerbiama Izolda ir dėl filmo „Dar vieneri metai“ – mačiau jį vieną pirmųjų, ir man be galo patiko iš ekrano sklindantis jaukumas ir šiluma. Tą vakarą mano širdis iš naujo prisipildė meilės, tapo labai aišku, kaip elgtis su savo draugais ir mylimaisiais, pasidarė taip šviesu ir gera… Nors girdėjau šį filmą mačiusiųjų (beje, paklausiusių rekomendacijų) nuomonių, jog filmas grūznas ir slogus. Štai taip būna su tomis rekomendacijomis :).
Kažkas teisingai pasakė: apie filmus reikia ne kalbėti, reikia juos žiūrėti. Ko gero, taikliau ir nepasakysi. Tai ypač svarbu kalbant apie madingus, visų išliaupsintus filmus. Vieniems būtent to ir reikia, o kitas kine ieško visai ko kito. Ką jūs manote apie rekomendacijas? Ar noriai jomis dalijatės? O patys ar jų klausote?
Beje, įsitikinau, kad lietuviai turi gerą skonį: daugelis grūdosi į sausakimšas sales, kad pamatytų tikrai geriausius KP filmus. Nesakysiu, kokius ;). Įdomu, ar jie kliovėsi savo skoniu, ar klausė rekomendacijų?
***
Na, o baigdama šį update’ą noriu prisipažinti, kad per dvi savaites pažiūrėti visus 30 filmų iššūkis buvo nemenkas. Visų pirma todėl, kad nemažai filmų dubliavosi, buvo rodomi vos po kartą ar du, taigi susidarinėjant filmų peržiūrų grafiką teko kaip reikiant paplušėti. Antra, koją kišo rekomendacijos, dėl kurių kelių filmų atsisakiau (tačiau nesigailiu). Trečia, lakstant iš seanso į seansą, o dargi ir per kelis kino teatrus, žiūrint neretai po šešis filmus per dieną (taip nutiko aną sekmadienį, ir tai tikriausiai buvo mano klaida), pajutau, kad apsinuodijau kinu. Jausmas panašus, kaip prisismaguriavus per daug gimtadienio torto :).
Taigi iš viso pamačiau 23 filmus (dar keli laukia eilėje), o kine praleidau 2386 minutes (beveik 40 val.). Štai toks šiemet buvo mano pavasaris (ir gimtadienis) kine. Įdomu, kokie jūsų įspūdžiai iš šiųmečio KP – būtų smagu, jei pasidalytumėte ;).
