Kalėdos virtuvėje: apie valgomas (ir ne tik) dovanas

Jau tuoj tuoj išvyniosime kalėdines dovanas. Tas popieriaus šiugždenimas yra turbūt vienas nuostabiausių šventinių momentų. O žinot, koks pats maloniausias? Ruošti visas tas dovanas: lėtai (!), pasimėgaujant, apgalvojant kiekvieną detalę. Kartais (kaip šiemet) aš pradedu nuo… juostelių, kaspinėlių ar popieriaus. Tik vėliau sugalvoju, koks bus turinys.

Turbūt nesuklysiu – savo rankomis, su meile paruošta dovana yra mieliausia. Nežinau, kaip smagu jas būna gauti (man, prisipažinsiu – ne visada :-)), tačiau gaminti – pasiutusiai smagu! Na, kam gali nepatikti kepti imbierinius sausainius ar kalėdinius meduolius? Šiemet dovanų teko gauti tooookių meduolių, kad neįsivaizduoju, kaip tokius apskritai galima dėti į burną, jais reikia džiaugtis ir grožėtis! O štai sesuo šventėms parvežė tokių gardžių jos draugės keptų sausainių, kad Kūčių išvakarėse visus juos pati viena suvalgiau ir paskui baisiai atgailavau ir atsiprašinėjau šeimynykščių. Štai kaip būna su tomis valgomomis, su meile paruoštomis dovanomis.

Šiemet beveik visas dovanas draugams paruošiau virtuvėje, taigi Kalėdas, galima sakyti, išgyvenau būtent šioje švenčiausioje namų vietoje (kaip juokauju, man Kalėdos būna tada, kai ruošiu brangiausiems žmonėms dovanas, o pačios Kalėdos – jau tik kažkoks formalumas). Juolab kad gaminti ir dovanoti valgomas dovanas vis dar labai madinga. Man patinka pats procesas: kai galvoji apie tuos, kuriems skirsi savo kepinius, dėl jų stengiesi, kremtiesi, jei koks sausainis išeina kreivas (kita vertus, šiek tiek dovanų lieka sau :-)), o paskui visa tai pakuoji… Magiškas laikas!

Šiais metais pavyko taip disciplinuotai susidaryti veiksmų planą ir jo šventai laikytis (ačiū motinystei!), kad – štai – liko laiko per patį švenčių įkarštį dar ir į virtualius namus užsukti pasilabinti. Tai turbūt geriausia dovana sau.

Na, o kaip man sekėsi ruošti šiųmetes kalėdines dovanas, pamatysit nuotraukose. Nepatikėsit – buvo taip smagu, kad jau laukiu kitų Kalėdų! Linksmų švenčių ir gražių (bei gardžių) dovanų!

Štai tokie cinamono žmogeliai papuošė (mūsų) eglutę (fotosesijai) – beveik visi iškeliavo paštu. Vienai draugei teko skubiai reabilituoti vieną tokį nelaimėlį, kuriam, matyt, jau pašte, nulūžo koja. Ją bičiulė pirmiausia turbūt bandė suklijuoti seilėmis, tik ne visiems spėjau parašyti ir įspėti, kad šie žmogeliai nevalgomi – į jų tešlą dedami klijai :-D.

Kadangi šie žaisliukai atrodo tarsi pagaminti iš plaušų ar šiaudų, norėjosi jiems suteikti šventiškumo ir spalvų – taip gimė mintis žmogučius (kaip matot, ne tik juos :-)) papuošti kaspinėliais (t. y. peteliškėmis).

Žaisliukai, kuriuos galima ne tik kabinti ant eglutės, bet ir jais puošti dovanas, gaminami naudojant daug cinamono, todėl jie dieviškai kvepia. Receptas – iš čia.

Gal mes kažką ne taip padarėm (nors tiksliai laikėmės instrukcijų), sausainiai džiūvo orkaitėje laaabai ilgai, kelių valandų jiems neužteko. Kočioti tešlą irgi nėra labai lengva, su keliais sausainiais teko atsisveikinti. Vis dėlto šie kepiniai labai puošnūs ir puikiai tinka dovanoti.

Mąstau, jog kitais tokiais žaisliukais galėtume pakeisti stiklinius eglutės burbulus ir puošti savo žaliaskarę.

Jau tapo kasmetė tradicija likus maždaug savaitei iki Kūčių kepti naminius kūčiukus. Tikrus, mielinius, minkštus (labai stengiantis ir palikus dėžutę atvirą, jie sukietėja), su daug aguonų.

Dalis kūčiukų „importuojami“ į užsienį – paštu maišeliuose iškeliauja svetur gyvenančioms draugėms. Man taip simboliška pasidalinti kūčiukais…

Šiemet kūčiukams kompaniją palaikė ir cinamoniniai žaisliukai.

Labai mėgstu prieš šventes ruošti siuntinukus. Pakuodama skaniąsias dovanas galvoju apie tai, kaip smagu gauti ką nors paštu. Ateinančiais metais pasižadėjau parašyti ir po atviruką (žinoma, rankų darbo).

Cinamoniniais žaisliukais galima puikiai papuošti ir dovanas. O jau kaip kvepia! (Skylutes lengvai pradursite paprastu gėrimų šiaudeliu.)

Pernai kepėm imbierinius pipirinius sausainius, todėl šiemet nenorėjom kartotis ir ėmėmės tradicinių kalėdinių meduolių. Jų receptų internete – daugybė. Mes norėjom tokių, kurių tešlos nereiktų ilgai šaldyti, mat labai nekantravom :-). Šių receptas – iš Neringos blogo. Pateisino lūkesčius daugiau negu šimtu procentų!

Iš pradžių tarėmės meduolius kepti kartu su draugais, bet po vakarienės kažkaip aptingom. Draugė gavo gabalą tešlos dovanų į namus (galvoju, jei jau madinga dovanoti sausus pyragų ir sausainių mišinius, kodėl nepadovanojus, pavyzdžiui, meduolinės tešlos, kuri šaldiklyje gali ramiai laukti kad ir kitų Kalėdų? O jei dar kaspinu maistine plėvele „aprengtą“ tešlos kamuoliuką perrištum… Superdovana! Belieka iškočioti tešlą ir pašauti meduoliukus orkaitėn). Džiaugiuosi, kad draugei įdėjau lauktuvių tešlos, nes ir iš tiek, kiek liko, išėjo kalnas sausainių.

Va taip jie atrodė dienos šviesoje, dar nedekoruoti.

Mes meduolius kočiojom kuo ploniau, nes jie greit ir smarkiai pakyla. Šie meduoliukai ypatingi tuo, kad net kepti prieš savaitę jau tinkami dovanoti, t. y. ilgai brandinti jų nebereikia, nors su kiekviena diena jie atrodydavo dar skanesni :-).

Garbės žodis, meduolių dekoravimas – kaip meditacija. Tačiau tokiems perfekcionistams ir maksimalistams, kaip aš, tai tampa ir nemenku kantrybės išbandymu – juk kiekviena siūlė turi būti tobula! Deja, šiemet meduoliukai išėjo dar ne tokie: kepimo popieriaus tūtelės ne visai pasiteisino, o ir glajus antrą vakarą išėjo ne toks, kaip pirmąkart, žodžiu, iššūkių paišant meduolius netrūksta.

Nors rožinė, kaip jau minėjau, šiuo metu man labai patinka, ir nors Kalėdoms šiemet pirkau daug rožinio vyniojamojo popieriaus, maistinių dažų, pamačiusi viename kulinariniame bloge išdekoruotus meduolius, ieškojau raudonų ir žalių. Nusipirkau „Dr. Oetker“ ir baisiai nusivyliau: vietoj raudonos išėjo nors ir graži, bet vis dėlto rožinė, o žalia – tokia praskydusi, sintetinė. Visas meduoliukų rinkinys priminė „Mezym forte“ dėžutę :-). Kitų metų iššūkis bus rasti tikrų kalėdinių spalvų dažų ir išmokti dekoruoti meduolius. Pirmosios pamokos manęs laukia iškart po Kalėdų – turėsiu nuostabią mokytoją ponią Rožę, kuri „ranką atmušė“ per dvidešimt metų. Ji išdavė paslaptį, kaip piešia savuosius gražuolius (gaila, dar neturiu nuotraukos, gal po švenčių įdėsiu į feisbuką, nes tų meduolių dar nevalgėm): tam naudoja užspaudžiamus polietileninius maišelius, kuriuos perka vaistinėje.

Nuodėmė būtų nedovanoti tokių meduoliukų! Mažuose dailiuose maišeliuose (juos perku „Tiimari“, 10 vnt. pakuotė kainuoja berods apie 6 Lt), perrišti dailia juostele ar, mano atveju, susukta džiuto virvele, kalėdiniai sausainėliai tampa puikia dovana ar stilingu (ir skaniu) priedu prie dovanos.

Vieni draugai, auginantys mažą princesę, gavo meduolių dėžutę su reikiamos spalvos apdaila :-). (Nežinau, ar ta draugė išsikepė meduolių iš mano dovanoto tešlos gabalo, bet prie durų jie bent jau rado šią dėžutę.)

Kai reikia mažų dovanėlių vaikams: į popierinius maišelius pridėjom sausainių (jie geresni už bet kokius pirktinius!), o į kalėdines pirštinaites ir kojinaites paslėpėm po ranka rašytą laiškelį nuo Kalėdų Senelio pagalbininko Nykštuko. (Kitą kartą gal tik rinkčiausi ne vadinamąjį šilko popierių, o kokį storesnį ar net veltinio lakštą, nes skylamušis „sužaloja“ karpinį, o ir šiaip tas popierius labai trapus ir transportuoti jį reikia itin atsargiai.)

Štai taip atrodo šios saldžios lauktuvės. Antrą Kalėdų dieną šie maišeliai važiuos pas mano krikšto mamą ir bus sukabinti ant eglės, susirinkę mažuliai galės ieškoti savo saldžios dovanėlės.

Tik pradėjusi žiūrėti nuotraukas pastebėjau, kad pamiršau ant šių keksiukų, skirtų draugų kalėdiniam vakarėliui, sniegą (t. y. nepabarsčiau cukraus pudra) – kepiniai būtų buvę kur kas žiemiškesni (kita vertus, už lango juk irgi nėra sniego). Dar viena idėja, kurią įgyvendinsiu tik antros Kalėdų dienos rytą, yra keksiukų viršūnėlę papuošti virvute, perliuku ir sentencija ar/ir palinkėjimu. Savotiški Kalėdų burtai. Ir skanu, ir smagu. (Čia yra nuostabūs (tikrai nuostabūs!) pasukų keksiukai su aguonomis, jų receptas – iš knygos „Gyventi skanu“, autorė – Aušra iš maisto tinklaraščio „Tarp vėjo gūsių“).

Vienai mylimai draugei šiemet irgi sugalvojau saldžius Kalėdų burtus. Čia yra supakuoti įvairūs saldumynai ir skanėstai, kiekvienas jų slepia po kokią nors mintį

Užsikaiti kavos, trauki iš maišelio ir skaitai 😉 (Maišelis pasiūtas iš senų ir nežinia kokiais keliais į spintą atkeliavusių veliūrinių kelnių. Pamaniau, iš jų išeitų kalnas maišelių kalėdinėms dovanoms. Kaip tariau, taip ir padariau, tik ši medžiaga baisiai nefotogeniška…)

Čia – ne visai valgoma, bet vis dėlto rankų darbo dovana, – šiuo metu ant bangos esančios peteliškės. Viena – mažam, kita – didesniam džentelmenams

Niekam ne paslaptis, kad esu išprotėjusi dėl ūsų. Stengiausi, kad tik kelios dovanos būtų papuoštos jų simboliu (niekad nedovanok kitam to, ką pats norėtum gauti, dovanok tik tai, ko norėtų tas kitas žmogus). Todėl prie kai kurių dovanėlių prisegiau po lūpas – irgi labai dailu, o be to, dar ir palinkėjimą atitinkamą galima sugalvoti. „Uoga uoga“ rankų (deja, ne mano :-)) darbo lūpų balzamas kaip tyčia ir vadinasi „Pabučiuok mane“.

Šių metų iššūkis ir – deja – nepavykęs eksperimentas: naminiai guminukai dviem labai šiuos saldėsius mėgstančioms draugėms (aš esu trečioji, totaliai priklausoma nuo šių kramtomų guminių saldainiukų). Internete ir forumuose prisiskaičiau visokių patarimų ir receptų, tačiau palūžau susidūrusi su pirmąja nesėkme – gaminau štai šiuos natūralius guminukus, bet jie neturėjo nei skonio (tiesa, jautėsi lengvas citrusų poskonis), nei prekinės išvaizdos (išėjo tokie išblyškę ir su oro burbuliukais). Sudėjau į stiklinį indą, jiems į kompaniją dar pribėriau guminukų iš spanguolių sulčių, bet po trijų dienų šie išdykėliai priaugino vešlių pelėsių :-). Supratau, kad geriau naminių guminukų nedovanoti, nebent jie būtų tuoj pat suvartojami. Turiu pasakyti, kad vaikams tokie guminukai tikrai puikiai tinka (ir maniškis juos gardžiai valgė), tačiau dovanoms – nea

Nesu tikra, ar naminiai guminukai mano draugę būtų pradžiuginę taip, kaip pradžiugino šis indas, pilnas jos dievinamų skanėstų. Ko palinkėti prie guminukų? Kad būtum kaip guminė ir niekas tavęs negalėtų perkąsti! 🙂