Aš labai mėgstu kavą. Esu nuo jos priklausoma. Pastebėjau, kad net fotografuoju kavos puodelius, tarsi norėdama įamžinti šio ritualo malonumą.
Kavos esu išragavusi visokios: juodos paprastosios, paruoštos pačiais įvairiausiais būdais (visai patinka netgi ta (tss), kurią italai vadina lenkiška (kaip sakė mano vienas pašnekovas, Lietuvoje gyvenantis Gian Luca de Marco, už tokį kavos išniekinimą Italijoje sodinama į kalėjimą :-D)), brangiausios ir geriausios pasaulyje laikomos civetų kakučių kavos (kopi luwak), žalios (taip, yra ir tokia) – jos pirmą kartą paragavau Kaune, rengdama žurnalui medžiagą apie įdomiausias vietas, „Green Cafe“, dabar ši kavinė atsidariusi ir Vilniuje; skonis absoliučiai neįprastas, tikrai gana „žalias“, bet energijos nuo jos – kalnai.
Nuostabiausia mano draugė iš Londono gimtadienio proga atsiuntė organiškos kavos, kurią išaugino moterys. Pavaišinau ja ir redakcijos merginas, visoms labai patiko.
Skaniausia kava vis dar spaudžiama Italijoje. Kai viešėjau Komo, puikiausio espreso už eurą buvo galima gauti net labiausiai apmūsijusioje vietoje (nei kavine, nei bistro, nei krautuve to nepavadinsi).
O pačią gardžiausią paruošė štai šis vyrukas (net neabejoju, kad įspaudė ir šiek tiek savo charizmos).
Ilgainiui tapo aišku, kad vien kavos į vidų man nebeužtenka. Su Aisčiu sukūrėme man kvepalus su kava (jei kas praleidot, šią patirtį aprašiau čia) – tai dar viena, ko gero, atskira tema, neskavos kvepalus dar tik testuoju, kol kas neradau tokių, kurie mane nokautuotų. Pavasarėjant nusipirkau „Kvapų namų“ veido šveitiklį su kavos tirščiais, net kavos istorijas pradėjau pirkti! Štai viena:
Gvido
– Mano vardas Gvido. Atėjau
įstatyti jums naujas duris.
– Jūs apsirikote. Štai priešais,
gal ponai Mejeriai, aš jūsų nekviečiau.
– Ne, aš neapsirikau, – tarė
ir net neprisilietęs stumtelėjo ją vidun.
– Noriu įstatyti jums naujas duris.
Naujus langus. Pakabinti lentynas, –
pasakė, žengdamas į kambarį,
– išplauti indus,
– išlyginti skalbinius,
– išvaškuoti parketą,
– palesinti papūgėles.
– Perskaityti jūsų knygas,
– užauginti gėles,
– noriu jums įtaisyti naują vaiką, –
jai turbūt pasigirdo, bet vis tiek buvo baugu
atatupstai traukiantis į kambarių gilumą,
jam nesiliaujant kalbėti griežtu balsu.
– Kuo jūs vardu dar paklausė,
jau žmoniškesniu balsu, prieš jai užsimerkiant
ir nualpstant kaip tik miegamajame,
įrengtame rytietišku stiliumi.
Jis ją pagavo. Ir nors tuoj švelniai nuleido
ant ryškių kilimų ir net, atrodo, akimirką
buvo ją pagavęs. O juk visiškai aišku,
kad kartą pagavęs moterį krintančią,
tampi atsakingas už visus jos kritimus.
Dabar jau turėsi ją gaudyti, išsižadėdamas
savo norų, kelionių, baimių.
Arba tuoj pat išeik.
(Iš Solveigos Masteikaitės knygos „24 stiklai vitražui)
Solveiga yra ir tų nuostabių trumpų istorijų ant „Crooked Nose & Coffee Stories“ pakuočių autorė. Ne per seniausiai išbandžiau vieną naujesnių mišinių, tik, gaila, istorija patiko labiau nei pati kava. Matyt, buvo ne mano skonio.
Dabar svajoju paragauti geišos arabikos – pačios madingiausios ir geidžiamiausios kavos (nors bergamotės, kurių natos būdingos šiai kavai, nėra mano mėgstamiausios, tačiau „Geisha“ vienintelė tokia pasaulyje). Neabejotinai – ir viena pačių brangiausių, nes vienas šio kavamedžio krūmelis per dešimt mėnesių subrandina tik vieną uogą! Taip pat labai gundo „Pacas“ pupelių kava, prie kurios yra prisidėję garsieji Lietuvos didikai Pacai. Iš Vytauto Kratulio, „Šviežios kavos“ įkūrėjo, interviu „Moteriai“ įstrigo pasakojimas apie ypatingą kavos pupelių rūšį, auginamą Salvadore, o šią plantaciją užveisė garsiosios giminės palikuonys. Tokia kava – lyg nišiniai kvepalai.
Labai įdomus tekstas apie kavos madas naujausiame žurnalo „L‘Officiel Mada“ numeryje. Jame irgi minima ši kava. Straipsnis taip pat patvirtino, kad dabar labai madinga kavą gurkšnoti iš stiklinių tipo indelių. Kelios pirmosios kregždės sklando ir mūsų redakcijoje, bet aš, kaip kokia Smetonos laikų babytė, niekaip neprisijaukinu šios naujovės – mano kovos klube nuvarginti delnai trokšta porceliano arba keramikos.
Apie kavą kalbėčiau ir kalbėčiau, bet šio rašinio tikslas buvo pasidalint kavos grožio produktais. Tai grįžtu prie jo ir papasakosiu, kokius dalykus atradau.
Neįtikimo gerumo yra „Kvapų namų“ šveitiklis su malta kava.
Šiaip kava priemonėse turi kažkokį specifinį, ne visai tikrą, kavos kvapą. O šiame reikale naudojami natūralūs kavos tirščiai, todėl atidarius indelį ir pakabinus masės ant pirštų vonioje pasklinda fantastiškas kavos kvapas.
Šveičia jis stipriai (man patinka), tačiau nuprausus veidą atrodo, lyg kas būtų jį išvaškavęs – oda iškart ir pamaitinama bei padrėkinama (sudėtyje yra aliejaus). Indelis nedidukas (43 g), ant dugno nurodytas galiojimo laikas – iki šių metų spalio, bet abejoju, ar pavyks iki to laiko sunaudoti, nes priemonė labai skalsi: nors naudoju jau kone porą mėnesių, dar labai nedaug jos nukabinau.
Žinoma, jei naudočiau ir kūnui (šveitiklis skirtas tiek veidui, tiek visam kūnui), sunaudočiau greičiau, bet jis man taip patinka, kad taupau tik veidui, ypatingiems vakaro ritualams (taip, ši mano kava – vakarinė). Kainuoja šis šveitiklis 10,73 Eur. Kol kas nieko geresnio šveitimo procedūroms neradau.
O prieš porą dienų va kokį dalyką parsinešiau.
Turiu kelis produktus iš „Vivi“, kol kas jie manęs neužkabino (tik draugei dovanoti „Bon bon“ kvepalai, kvepiantys vaikystėje mėgtais saldainiais, sakė, jai patiko), gal šis kremas bus išimtis?
Gamintojai sako, kad tai išskirtinis produktas, pirmas toks Lietuvoje, kur natūralūs kavos tirščiai naudojami kaip vandens pakaitalas, ne tik jungiamoji kremo medžiaga. Nelabai suvokiu šios revoliucijos esmę, bet kremą nusipirkau iš smalsumo (kaip netikėta! :-)). Ir dėl to, kad jame yra kavos (200 pakuočių – kol kas tiek yra pagaminta – sunaudota daugiau kaip 5 kg aukščiausios rūšies arabikos, rašoma pranešime apie šią naujovę).
Kava – ne tik kofeinas, joje yra organinių rūgščių, riebalų, alkaloidų (organinių junginių), kalio, magnio, geležies bei mineralinių medžiagų. Kavos aliejuje gausu linolo rūgšties, ji padeda formuotis odos lipidiniam sluoksniui. Taigi kremas turėtų didinti rankų odos atsparumą, saugoti ją nuo saulės ir kitokio nepageidaujamo aplinkos poveikio, akyvinti mikrocirkuliaciją ir, be abejo, tonizuoti.
Pirmoji vertintoja buvo mano sesuo: užtepus kremo ant rankos ji pauostė ir suraukė nosį, sakydama, jog jai šis kremas kvepia tabaku. Bet netrukus šis „dūmas“ išsisklaidė ir iš tikrųjų pakvipo kava, tiesa, gana silpnai, o tada „pramušė“ visuose „Vivi“ produktuose esantis lyg kreidos poskonis (matyt, taip kvepia tas kokosų, sojų ir saulėgrąžų aliejų mišinys, esantis jų produktuose; net kūno losjonas „Coco“, kuriame turėtų dominuoti kokosai, man kvepia kreida). Taip kvepia natūralumas, reikia su tuo susitaikyti. Be to, natūralums nemažai ir kainuoja – už kremą (75 g) sumokėjome 10 eurų.
Kremo privalumai: tikrai puikiai ir greitai įsigeria, odai malonu, kartas nuo karto dvelkteli ryto kavos prisiminimu. Jis toks tarpinis variantas tarp labai riebių sunkių „žieminių“ ir lengvučių „vasarinių“ rankų kremų.
Ir kuo užbaigti šį įrašą? Ko gero, pabaigai labiausiai tiktų mintis nuo kavos pakelio: No answers. Just coffee. Gal atsakymus žinos mano Gvido? O kol jo laukiu, išgersiu dar kavos.
