Paryžietiški įkvėpimai

Sakoma, jei gali atsakyti, už ką myli kokį nors žmogų, tai iš tiesų jo nemyli. Nežinau, kiek tame posakyje yra tiesos (meilėje man nesiseka), tačiau jį nesunkiai pritaikyčiau Paryžiui. Nežinau, ar egzistuoja meilė miestams. Tikiuosi, kad taip. Man – tikrai.

Tai tokia sena mano meilė, senesnė turbūt už mane pačią – esu tikra, kad praėjusiame gyvenime (ar gyvenimuose, nelygu kaip sekėsi kaupti karmos taškus) su šiuo miestu turėjau kokių nors sąsajų ir – greičiausiai – kažkokių nesuvestų sąskaitų. Nes sakoma, kad jei žmogus kitam lieka kažką skolingas, atsiskaityti vis tiek teks, kad ir kitam gyvenime. Turbūt panašiai man nutiko su Paryžium: nekalbu ir neskaitau prancūziškai (vis dar), šiame mieste esu buvus lygiai vieną kartą, net neprenumeruoju prancūziškų žurnalų, o mados savaites stebiu per internetą, tačiau dievinu šį miestą, renku ir skaitau apie jį viską, kas pakliūva po ranka. Kaip kokia beprotė. Kaip sakoma, myliu, ir tiek. Už ką, neklauskit.

Štai ir šitą „karo šūkį“, matyt, išsikirpau iš kažkokio žurnalo, jis yra įklijuotas į mano įkvėpimų knygą.

Kažkaip šis atvirukas, nusipirktas Nacionalinėje galerijoje Jeu de Paume, kur tuo metu vyko neprilygstamo niujorkiečio spaudos fotografo Garry Winogrand’o fotografijų paroda, tapo visos mano kelionės leitmotyvu ir primena man, kad nereikia į gyvenimą žiūrėti pernelyg rimtai

Dar ir magnetuką ant šaldytuvo prisilipinau, idant nepamirščiau, kad reikia „atsipalaiduoti ir mėgautis šampanu“

O lauktuvių sau, be rožinių šilkinių kojinių iš populiarios skandinaviško stiliaus parduotuvės „&Other Stories“, parsivežiau štai šį briedį. Nes daugiau „Colette“ nelabai ką ir įpirkau… Šis gražuolis užkariavo visų simpatijas, užlapnojęs ant imbierinių sausainių tešlos beveik iškart po kelionės

Dievas slypi detalėse. Paryžiuje jų labai daug, tik spėk gaudyti. Kitą kartą norėčiau pasisupti karuselėje (ji kaip iš pasakos), elegantiškai sningant…

Daugybę metų kliedėjau, kaip noriu į Paryžių, ir tuo pat metu bijojau, kad pagaliau tai svajonei išsipildžius, nukris ir rožiniai akiniai, kaip būna praėjus įsimylėjimui. Kad lūkesčiai neišsipildys, ir liksiu su sudaužyta širdimi. Buvusieji Paryžiuje tikino, kad prancūziškos elegancijos Paryžiuje nelikę nė kvapo, kad grynakraujės paryžietės, kaip ir visas likęs pasaulis, avi sportbačius ir drabužius perka „H&M“. Kad manęs neišvengiamai laukia nusivylimas.

Mano svajonė apie Paryžių vieną dieną ėmė ir išsipildė. Pasijutau kaip senais mokyklos laikais, kai dėmesį man parodydavo kiečiausias mokyklos bernas (man jis toks ir buvo), jį buvau įsimylėjusi iki ausų. Tik kartais norai išsipildo ne visai taip, kaip įsivaizduojame, ir tai gražus (vis dėlto) gyvenimo paradoksas… Svajojau nuvykti į Paryžių su konkrečiu žmogumi, o viešbutyje visai netoli Eifelio bokšto, kur visi fotografuojasi apsikabinę (arba bent jau turi, kas juos nufotografuoja; turbūt nėra nieko baisiau nei asmenukė Eifelio fone) sėdėjau apsikabinusi pagalvę vienui viena.

Dievaži, galėčiau gyventi tokiuose Paryžiaus viešbučiuose. Ko verti vien radiatoriai ar spintos!

Apie vaizdus pro langą ar balkoną jau nė nekalbu

„Tai bent humoras“, – galvojau, verkt ar vis dėlto juoktis. Ir tada nusprendžiau suvest savo sąskaitas su tuo amžinos meilės miestu.

Na, kuo gi jis toks ypatingas? Kas čia tokio gero? Jame knibžda turistų (ačiū dievui, bent rudenį jų kiek mažiau, beveik buvo galima normaliai vaikščioti), jis pilkas, Eifelis sucks, nėra normalios kavos, jis nedraugiškas vaikams, paryžietės yra susiraukusios pindos ir apskritai visi prancūzai – snobai. Na, kažkas panašaus. Ir net jeigu beveik viskas, ką čia išvardijau, yra tiesa, vis tiek tas bjaurybė man žiauriai patinka.

Ši nuotrauka įrodo, kad esu beveik fotografijos virtuozė 😀

Rudenį Paryžius labai nostalgiškas, nepaisant to, kad anksti pradeda ruoštis Kalėdoms

„Dior“ specialiai Kalėdų laikotarpiui prie butiko Montenio gatvėje pakabino milžinišką žėrinčio krištolo sietyną. Vakarais jį matydavau pro viešbučio langą

Butikų duryse stovintys apsaugininkai neįkvepia įžengti vidun. Bet tereikia išdrįsti: pavyzdžiui, „Guerlain“ kvepalų šventovė pasirodė ne tokia jau šventa, o į „Tiffany & Co“ vienas iš pažiūros paprastas jaunuolis skriste įskrido, ir jam buvo plačiai atlapotos durys (žinoma, manau, kad jis taip pat dosniai toje parduotuvėje atlapojo ir savo piniginę)

Paryžius kelia kažkokį nenusakomą gyvenimo džiaugsmą. Pavaikščiojus tarp visų tų butikų, kurių reklamas paprastai matome tik žurnaluose, žibančių tviskančių vitrinų norisi gyventi gražiau, elegantiškiau, rafinuočiau, skirti pasimatymus draugams ir kviesti juos vėlyvų pusryčių su šampanu. Net nebuvo gaila garsiajame „Ladurée“ už tris macarons pakloti beveik dešimt eurų (o kava už 5,50 buvo iš tiesų bjauri), kad pamatyčiau, kaip tie pusryčiai atrodo iš tikrųjų – arbatinės sienos iškabinėtos didžiuliais veidrodžiais auksintuose masyviuose rėmuose, o tai leidžia nesigėdijant stebėti už staliukų vykstančias paryžietiško gyvenimo mizanscenas, kuriose, be abejo, netrūksta ir viešnių iš Rusijos su šuniukais „Louis Vuitton“ rankinėse. Kartais mylimieji mus erzina, bet dėl to nenustojame jų mylėti, tiesa?

Garsieji velniškai brangūs macarons. Skanavau sūdytos karamelės, aviečių, rožių skonio ir tradicinį vanilinį. Labiausiai patiko (mano didžiam nusivylimui, nes nemėgstu šio skanėsto) karamelinis. Gal atrodys, kad maivausi, bet šie tradiciniai paryžiečių dievinami migdoliniai pyragaičiai (kurių, beje, tą dieną nemačiau nė ant vieno lankytojų stalelio :-D) nėra tie, kaip sakoma, to die for. Matyt, pritaikyti turistams 🙂

O štai kanelės, pirktos paprastam prekybos centre, buvo fantastiškos. Bet ir Lietuvoje yra vietelių, kur jos tiesiog puikios ir niekuo nenusileidžia prancūziškoms. Tik, aišku, nereikėjo jų užgerti žaliuoju obuolių, salierų ir agurkų kokteiliu 🙂

Dabar Paryžiuje labai madingas antrus metus veikiantis restoranas „La Dame de Pic“ (20 rue de Louvre). Jis unikalus tuo, kad gastronomija čia jungiama su parfumerija (pirmiausia atnešami iškvepinti bloteriai, pagal išsirinktą aromatą patiekiamas degustacinis meniu) ir tuo, kad jo įkūrėja Anne-Sophie Pic yra vienintelė moteris šefė Paryžiuje, turinti Michelin žvaigždute įvertintą restoraną. Į jį po Paryžiaus mados savaitės pristatymų dažnai užsuka visokių fashionistų ir žurnalų mados redaktorių

Man išpuolė meniu kodiniu pavadinimu „Rudens pasaka“ (angl. Autumn’s Tale). Kopūstai su bergamotėmis ir vaniliniu padažu buvo įdomus, bet visai gardus patyrimas

Man patinka Paryžiaus „ankštumas“. Apšepę namai mane įkrauna. Apšepę prancūzai – irgi :-D. Negali nenusišypsoti rožines kelnes mūvinčiam šešiasdešimtmečiui į viršų sušukuotais plaukais arba Senos krantine žingsniuojančiam susikaupusiam profesoriui, rankoje laikančiam senamadišką sovietinio stiliaus diplomatą ir… papsinčiam pypkutę. Netgi snobės paryžietės man be galo žavios: tokios pikčiurnos, kad net juokinga :-). Jos bamba ir piktinasi dėl visko, niekada nelaukia, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas arba kol pravažiuos mašina. Jos nedažo plaukų ir vaikšto susivėlusios. Bet rengiasi pribloškiamai stilingai.

Nors ši madmuazelė iš vielučių ir mano nykščio ūgio, vis tiek labai stilinga ir atspindi tikrąjį paryžiečių veidą

Knygų apie paryžiečių stilių turiu visą stirtą, ir ji didėja. Pastaruoju metu jos netgi labai populiarios. Beveik viskas, ką jose esu išskaičiusi, man pasirodė tiesa. Jos tikrai neavi aukštakulnių, kokybiškus brangius drabužius derina su paprastesniais ar vintažiniais (jos tikrai derinimo meistrės!), pavyzdžiui, „Chanel“ rankinę nešioja prie „Zaros“ sijono, dievina aksesuarus ir moka su jais apsieiti, – jos tiesiog nemoka atrodyti nuobodžiai. Kad ir ką vilkėtų, kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio atsainiai atrodytų, vis tiek viskas būna apgalvota iki menkiausių detalių. Man patinka, kaip paryžietės vilki mažą (labai mažą) juodą suknutę: su balerinomis (iš tikrųjų!) ir odiniu švarku.

Gyvos tikros paryžietės. Štai tokios jos (aš ne prie jų, gaila)… Madam ausyje – raudoti į pagalvę verčiantis „Dior“ auskaras, ultramadingas daikčiukas

Nors, aišku, Marais kvartale gali išvysti ir tokių stiliaus pavyzdžių…

Šios nuotraukos darytos kavinėje „Les philosophes“, kur renkasi šio menininkų kvartalo intelektualusis elitas.

Beje, paryžietės irgi kuičiasi dėvėtų drabužių parduotuvėse – tik daro tai labai oriai, kaip tik jos moka. Ir viską – beveik viską – perka per išpardavimus. Pavydėtinas taupumas. Bet jeigu noriu kada nors šį įrašą išpublikuoti (pageidautina – dar šiais metais), turiu pagaliau baigti, nes nebus galo… Apie Paryžių dar pakalbėsim, pažadu. Kaip teisingai sako užrašas ant knygyne rasto magnetuko, „Paris is always a good idea“.

Linkiu ir jums ką nors taip stipriai įsimylėti. Jei nespėjot šiemet, įsimylėkit kitąmet ;-). Bisou